Jau septynioliką metų G. Gomes su šeima gyvenimą kuria už Atlanto, tačiau lietuviškų savo šaknų, sako, nepamirštanti. JustGaba photography nuotr.

Pasivijo amerikietišką svajonę

Pasivijo amerikietišką svajonę

Panevėžietė Giedrė Gomes vos sulaukusi 18-os su seserimi dvyne susikrovė lagaminus ir patraukė amerikietiškos avantiūros link. Nors už Atlanto keliavo vien tam, jog užpildytų tuštumą po nesėkmingo bandymo įstoti į Karo akademiją, svetur surado vyrą, susilaukė dviejų sūnų ir išgarsino Lietuvą.

Didžiųjų pasaulio šalių žiniasklaida neseniai mirgėjo pasakojimais apie Amerikoje fotomenininkės ir vestuvių planuotojos dueto unikalų projektą – gėlėtas popierines sukneles. Kadaise dviese su sesute, menkais lagaminais nešina, dirbti aukle už Atlanto atskridusi panevėžietė nuėjo kino filmo siužeto vertą kelią, o bičiuliai dabar juokauja, kad ją pažįstanti visa Čikaga.

Panevėžiečių, profesionalių muzikantų šeimoje gimusi ir augusi 35-erių G. Gomes tėvų pavyzdžiu nepasekė. Nors, kaip pati sako, bandė prisijaukinti ir smuiką, ir pianiną, ir daugelį kitų instrumentų, šie taip ausis išūžė, jog tokios pažinties su muzika jai užteko visam gyvenimui.

Po mokyklos baigimo ilgai svarsčiusi, kuo gi norėtų užsiimti, galiausiai suprato, jog nei visą gyvenimą lydėjusi muzika, nei medicinos mokslai, nei ekonomika ar inžinerija nesuteiks gyvenimo pilnatvės. Nusitaikė į kur kas įdomesnę profesiją – ryžosi tapti kariške.

Viena kitą per gyvenimą ištikimai lydėjusios Giedrė su seserimi dvyne Aušra akimirksniu užpildė reikiamus dokumentus ir laukė sprendimo, kaip tąsyk atrodė, nulemsiančio kone visą jų ateitį.

Deja, tie metai buvo pati pradžia, kai merginoms buvo leista stoti į Karo akademiją, tad dėl didelės konkurencijos seserys kariškėmis netapo.

„Verkiau, buvo labai liūdna, ramybės nedavė mintis: „ką gi dabar reikės veikti?“ – ne itin linksmas akimirkas prisimena Giedrė.

Ne veltui sakoma, kad jeigu Dievas užveria duris, atveria langą. Tuo įsitikino ir G. Gomes. Mamai bevartant laikraštį, už akių užkliuvo auklės darbą už Atlanto siūlantis skelbimas.

Nors Panevėžyje mergina jautėsi kaip žuvis vandenyje, o Amerika jai neatrodė svajonių šalis, seserys kartu ėmė krautis lagaminus ir ruoštis į galimybių žemyną. Vienintelis jų troškimas buvo – likti šalia viena kitos.

Dėka dviejų nuostabių sūnų G. Gomes pajuto koks užburiantis gali būti fotografijos pasaulis. JustGaba photography nuotr.

Greitojo maisto spąstuose

Nors į plačiojo pasaulio pažinimą nėrė vos sulaukusi pilnametystės, G. Gomes sako jokių baimių išvykdama neturėjusi. Tiesiog drąsiai pasitiko iššūkius.

„Kai dabar pagalvoju, su sese buvome dar vaikai, protelio ne per daugiausia. Skridome pas šeimas, kuriose ir gyvenome, gaudavome maitinimą, netgi automobilius, kuriais galėjome važinėti, o už darbą su vaikais dar ir pinigus mokėjo. Tau vos aštuoniolika, o tokia laisvę pajunti!“ – šypsosi Giedrė.

Tą laisvė Amerikoje ją labiausiai ir sužavėjo. Jau po mėnesio pajutusi, jog namo tikrai negrįš. Tiesa, taupyti seserims už Atlanto sekėsi gana sunkiai, tad greitai apleido pradinį planą praturtėti. Dabar sako, jog už darbą gautus nemenkus pinigus švaistė kaip išmanė.

„Tuomet atrodė, jog visko nori, visko reikia. Šluodavome parduotuvėse viską iš eilės. Nors šeimose, kur dirbome, mus ir maitino, ir maistu rūpintis nereikėjo, namo maišais tempdavome bulvių traškučius, šokoladukus, kas vakarą smaguriaudavome ledais, bulvytėmis ir greituoju maistu“, – prisimena Giedrė.

Merginos greitai įsitikino, jog amerikietiškas greitasis maistas visgi ne joms.

„Atėjo pavasaris. Žiūrim, jog nebetelpam į jokius džinsus, jie vos iki kelių teužsimauna. Per pusmetį priaugome kone po 20 kilogramų. Niekaip nesuprasdavau, kodėl nuotraukose atrodome taip baisiai, o kad veidai kvadratiniai, tai nė į galvą“, – juokiasi G. Gomes.

Amerikiečiai priėmė kaip savą

Dirbdama aukle Giedrė susipažino su lietuviais, gyvenančiais Floridoje, ir ryžosi kraustytis ten, kur palmės, vandenynas ir daug daug saulės. Kurį laiką G. Gomes dirbo padavėja restorane, bet kadangi darbas sezoninis – žiemą jo daug, o vasarą, kai tvyro nežmoniški karščiai ir pliaupia lietus, turistų mažai, Giedrė patraukė į Čikagą. Ji ir tapo tikraisiais G. Gomes namais.

Vėl tapusi aukle, panevėžietė išsyk pajuto amerikietiško svajonių darbo privalumus.

„Dirbau pačiame turtingiausiame Čikagos priemiestyje. Sutiktos šeimos buvo puikios, užauginau daug vaikučių, jie mane mylėjo kaip šeimos narį. Skraidino kartu į įvairiausias keliones. Aplankiau Floridą, Havajus, Kalėdoms negailėdavo dovanų, apmokėdavo atostogas, sveikatos draudimus“, – darbo pasiturinčiųjų šeimose niuansais dalijasi G. Gomes.

Nuo vaikystės jutusi nepaaiškinamą trauką uniformoms, G. Gomes ramybę atrado Afganistane tarnavusio kariškio Kelvio glėbyje.

Uniformos pakerėta

Nežinia, ar didžiulė meilė uniformoms, ar neišpildyta svajonė ją pačiai užsivilkti, atvedė Giedrę į jos vyro, Amerikoje nuo vaikystės gyvenančio brazilo kariškio Kelvio glėbį. O poros pažinties istorija – kaip kino filme.

Giedrė su seserimi dvyne nusprendė dalyvauti tradiciniame dvynių festivalyje. Į jį susirenka daugiau nei 2000 dvynių porų. Grįžusi namo, pilna emocijų ir įspūdžių, mergina nutarė žinią paskleisti kur kas plačiau. Susibičiuliavusi su vienu amerikiečiu dvyniu, pasiūlė jam festivalyje dalyvauti kitais metais. Tuomet apie tai suskubo pranešti ir jaunuolio broliui. Taip jau išėjo, jog Giedrė socialiniame tinkle kreipėsi ne į jaunuolio brolį dvynį, bet į geriausią jo draugą.

„Aš jam rašau: „Labas, dvyny!“, o jis man atgal, su keiksmažodžiais, esą kam čia rašau, iš kur ištraukiau, jog jis brolis dvynys“, – iš linksmos pažinties istorijos dabar juokiasi Giedrė.

Visgi kiek keistai prasidėjęs poros bendravimas nenutrūko, o sužinojusi, jog Kelvio dar ir kariškis, vos už savaitės turėsiantis išskristi į Iraką, Giedrė dar labiau susižavėjo.

Metus, kol Kelvio tarnavo Irake, pora palaikė ryšį, intensyviai susirašinėjo, o vos jam grįžus nusprendė susitikti.

„Susitikus atrodė, kad tą žmogų pažįstu jau šimtą metų. Jau po pusmečio susituokėme. Žinojau, kad jis tas vienintelis, su kuriuo noriu praleist likusį gyvenimą, tad ir laukti nebuvo ko“, – sako G. Gomes.

Kelvio buvo paskirtas tarnauti Teksase, tad Giedrei teko kas antrą savaitę iš Čikagos skraidyti vyro lankyti. Sako pamenanti, kaip įlindusi į jo spintą varvindavo seilę žiūrėdama į uniformas, dažnai ir pati jas apsirengusi maivydavosi prieš veidrodį.

Kankinantys laukimo mėnesiai

Giedrę be galo žavėjo gyvenimas Teksaso armijos bazėje, o ir pati sako besididžiuojanti būdama kariškio žmona. Tačiau laikas, kai tekdavo mylimą vyrą išleisti į karo draskomas zonas, pažymėtas gausybe ašarų.

„Verkiau ir verkiau, kol po kokių poros mėnesių palengvėjo. Vėliau pradedi skaičiuoti, kad liko tik 10, tik 9, 8 mėnesiai. Laukdavau skambučių dieną naktį, tiesiog laukdavau bet kokios žinios“, – neramias dienas mena Giedrė.

Po dešimties mėnesių Kelvio grįžo dviem numatytoms laisvoms savaitėms namo, o vakarą prieš pat jo skrydį atgal į Afganistaną Giedrė sako keistai pasijutusi – netrukus sužinojo, jog užsimezgė nauja gyvybė.

Išleidusi būsimą tėtį atgal į tarnybą, jauna moteris tąsyk jautėsi labai ramiai.

„Visada galvodavau, kad jei, neduok Dieve, nutiks blogiausia, dalis jo gyvens su manimi“, – sako G. Gomes.

Grįžęs iš tarnybos Afganistane Kelvio atgal nebesiruošė, o po keletos metų pora susilaukė ir antrojo sūnelio.

Galerija

Įkvėpė sūnūs

Šiuo metu du nuostabius sūnūs, 5-erių Mario, meiliai Giedrės vadinamą Mariuku, ir trejų Rocco, lietuviškai – Roką, auginanti moteris netgi galėtų būti dėkinga atžaloms, jog šie atvėrė jai kelią svajonių darbo link.

Dar laukdamasi pirmojo sūnelio, G. Gomes į rankas paėmė pirmąjį profesionalų fotoaparatą, o gimus Mario ėmė fotografuoti mažylį kone kasdien.

„Negalėjau atsistebėti, koks sūnelis gražus, norėjau įamžinti kiekvieną momentą, kiekvieną akimirką“, – darbo su fotoaparatu pradžią mena Giedrė.

Įkvėpta sūnaus, pirmuosius žingsnius fotografijoje Giedrė žengė nemokamai fotografuodama pažįstamus, o nuotraukos, kaip pati sako, akyse gerėjo.

Informacija apie fotografę pradėjo sklisti iš lūpų į lūpas, daugėjo fotosesijų užsakymų.

Dabar darbo stygiumi G. Gomes tikrai nesiskundžia. Sako esanti užimta net keturis mėnesius į priekį.

„Draugės juokiasi, kad mane pusė Čikagos pažįsta, bet turbūt panašiai ir yra“, – sėkmingu darbu džiaugiasi fotomenininkė.

Labiausiai G. Gomes patinka fotografuoti vaikučius iki šešerių metų. Tokie vaikai dar nemoka vaidinti, pozuoti, tad viskas vyksta labai natūraliai. Kiek vėliau esą nuotraukose jau galima pastebėti suvaidintas, dirbtines amerikietiškas šypsenas, kurios fotografei nekelia susižavėjimo.

Išgarsino popierinės suknelės

Talentingos fotomenininkės galva nuolat perpildyta drąsiausių idėjų, dėl kurių naktimis, kaip pati sako, negalinti užmigti.

„Būna, nemiegu tris naktis, galvoju, svajoju. Vyras juokiasi, kad jeigu vaikštau kaip zombis, vadinasi, vėl kažko prisigalvojau“, – juokiasi G. Gomes.

Vienas tokių Giedrės apgalvotų ir išjaustų projektų – kerinčių popierinių gėlių suknelių fotosesija, sužavėjusi netgi didžiųjų pasaulio šalių žiniasklaidą.

Kartu su drauge, vestuvių planuotoja Birute, moteris pristatė išties unikalų įspūdingų suknelių projektą.

„Bandžiau gėles daryti ir aš, bet du maži pagalbininkai kaipmat įsisuka į popierių ir žirkles. Paruošti vieną gėlę užtrunka apie 45 minutes, o jų vienai suknelei reikia bent jau 40!“ – kūrybinio proceso detalėmis dalijasi Giedrė.

Visgi ir pačiai fotomenininkei teko ne ką mažiau palaužyti galvą, kaip tokį grožį kuo įspūdingiau pateikti.

„Visada įsivaizdavau, kaip nuostabiai gėlėtos popierinės suknelės atrodytų žiemą, kai lauke daug sniego. Čikagoje žiemos nenuspėjamos, kartais prisninga, kartais ne. Šią žiemą pirmojo sniego laukiau tiesiog išsižiojusi ir vos pasnigus lėkėme fotografuotis. Modeliukus sušaldėme, bet ko dėl gražių nuotraukų nepadarysi“, – šypsosi G. Gomes.

Patikėjusi sėkme, Giedrė neketina sustoti. Ji planuoja tokių suknelių fotosesijas kiekvienu gražiausias gamtos detales atskleidžiančiu metų laiku.

Mamos dienos proga G. Gomes taip pat rengia naują projektą, kuris leis motinystę pažinti tokią, kokia ji iš tiesų yra – be pagražinimų, be reklaminių mamų ar vaikų veidų.

„Fotografijose noriu parodyti realybę. Parodyti, jog mama gali pamiršti, kad viena nueis į tualetą ar maudysis duše be priežiūros. Noriu parodyti, kaip mamytės namus tvarkosi, o kitame kambario gale kažkas juos verčia, koks nelengvas yra mamos darbas“, – idėjos prasmę aiškina G. Gomes.

Tvirtą ryšį su gimtine jaučianti G. Gomes ir sūnums stengiasi parodyti, kokioje šalyje ji augusi, supažindinti juos su jai artima kultūra. Beje, šie tokių viešnagių Lietuvoje labai laukia.

Nepamiršta lietuviškų šaknų

Jau bemaž septyniolika metų JAV gyvenimą kurianti G. Gomes džiaugiasi, jog svetur pavyko rasti tiek meilę, tiek gyvenimo ramybę, tačiau, kaip pati sako, nė vieno sutikto amerikiečio net ir dabar negalinti pavadinti tikru draugu. Nežinia, ar koją kiša skirtingas mentalitetas, ar kultūrų skirtumai, tačiau Giedrei nepavyksta su jais rasti bendros kalbos.

Vos pasitaikius progai moteris kraunasi lagaminus ir lyg su sparnais skrieja Lietuvos link. Atgaivos širdžiai teikia ir vietos lietuvių bendruomenės susibūrimai, įvairiausi lietuviški renginiai.

„Žinau tokių žmonių, kurie net gyvendami Amerikoje penkiolika metų nesugebėjo išmokti angliškai, nes visą laiką buvo apsupti lietuvių“, – sako Giedrė.

Nuo lietuviškų šaknų G. Gomes stengiasi neatitrūkti ir su šeima švęsdama tradicines šventes. Nors per Kūčias stalo dvylika patiekalų nenukloja, o ir silkė Giedrės namiškiams atrodo tikras nesusipratimas, tačiau visi kartu bando pajusti bent dalelę tikrosios šios šventės prasmės.

„Nors vaikai ir vyras namie valgo visus lietuviškus patiekalus, tokių kaip silkė nepripažįsta, spjauna lauk. O vyras visiškai nesupranta, kaip per Kūčias negalima valgyti mėsos. Brazilų pagrindinis patiekalas – mėsa, mėsa ir dar kartą mėsa“, – šypsosi Giedrė.

Per Velykas Gomesų šeima, kaip ir lietuviai, dažo kiaušinius. Nors ir šiek tiek suamerikietintos, tačiau visos šventės, pasak Giedrės, jos šeimai labai svarbios.

G. Gomes džiaugiasi, jog sūneliai auga mokėdami atjausti tuos, kuriems gyvenime pasisekė mažiau, dalyvauja lietuviškose labdaros akcijose. Ir praėjusiais metais siuntė dovanų Lietuvos nepasiturintiems vaikams. Atžalos, Giedrės teigimu, patys mielai įsitraukė į šią akciją, rinko dovanėles, saldainius, o moteriai teliko paruoštus siuntinius išsiųsti.

Įsiminė sraigės

Tvirtą ryšį su gimtąja šalimi išlaikiusi Giedrė ir sūneliams dažnai pasakoja apie Lietuvą, stengiasi priminti, kokia nuostabi yra lietuvių kalba. Nors namuose visi šneka angliškai, vyresnėlis sūnus Mario šiek tiek moka lietuviškai, yra lankęs lietuvišką mokyklėlę. Jam labai patinka lietuviškos vaikiškos dainelės. Kiek sudėtingiau su mažyliu Rocco. Nors lietuviškai viską supranta, tačiau šia kalba nešneka.

Prieš metus Giedrė su mažyliais daugiau nei tris mėnesius praleido Lietuvoje. Tuomet vos trejų buvęs Mario puikiai pamena viešnagę – labiausiai berniukui įsiminė Gedimino pilies bokštas ir kaime pas močiutę rinktos sraigės, mat tokių gyvių Čikagoje nė su žiburiu nerasi.

Giedrė sako, jog vaikai, kaip ir ji pati, jau dabar skaičiuoja dienas iki vasarą numatytos kelionės į Lietuvą.

G. Gomes apgailestauja, jog jos sutuoktiniui dėl darbo reikalų ne visuomet pavyksta leistis kartu su ja ir vaikais į Lietuvą, tačiau patikina, jog pažintis su šia šalimi jam padariusi gerą įspūdį.

 

Galerija

 

Komentarai

  • su pa juodeliu…, susiraskite jus eilini bal taodi vyra tustutes ir tada didziokites….

    • tusti zhmones tie, kurie apie zmogu sprendzia ziuredami i jo spalva!

    • Graudu

      • Atsakyti
    • Giedre, saunuole! Neimk i galva tusciu, kvailu komentaru, pavyduoles tai ir kalba nesamones.

    • Jus pirmiausia taisyklingai rasyti ismokit -Fui

  • Nuostabi fotografe su superinis idejomis. O jus ponas “pajuodeli”, tam kuriam viskas fui, nebukit pats tustuciu ir sielos pajuodeliu ir sugebikt pasidziaugti kitu laime ir pasiekimais. Juokinga, jeigu jus tik tiek iskaitete siame straipsnyje (jeigu isvis ji skaitete). Sekmes jums jusu siekiuose.

  • super straipsnis, toks pats kaip ir pati Giedre!

  • Nuostabi fotografė ir žmogus! Sėkmės Tau Giedrė!

  • Giedre , tu tokia jauna , o jau turi tokia grazia istorija ! Linkiu tau dar didesnes sekmes fotografes karjieroje , tavo idejos ir foto tiesiog pacios kalba uz save . Saunuole , didziuojames tavim 🙂 ***

  • Saunuole! Pati geriausia tu! Tavo foto supererines kaip ir tu pati.

  • Aciu

  • Gera skaityti tokias istorijas

  • Saunuole , Giedre. Ir tu ir Ausra fainuoles esat.

  • Šaunuolė, Giedre! Tikrai tave pažįsta visa Čikaga – esi labai talentinga ir šauni, mylim tave ir linkime didžiausios sėkmės.

    • Atsakyti
  • Giedre,
    Užburiančios nuotraukos, aukštasis pilotažas…
    Iki pasimatymo Lietuvoje liepos mėn.

    • Iki greito Inesele

  • Kad visiems gyvenimo upė taip tekėtų !!!

Rodyti visus komentarus (17)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų