Pasiuntęs rusų laivą pateko į nelaisvę

Pasiuntęs rusų laivą pateko į nelaisvę

    Specialiai iš Čerkasų, Ukraina

Rusijai užpuolus Ukrainą, pirmą karo dieną 2022-ųjų vasario 24-ąją, Gyvačių salos gynėjo Romano Gribovo per mikrofoną ištartą frazę „Rusų karo laive, eik na…“ išgirdo visas pasaulis.

Šis Gyvačių salos gynėjo atsakymas grobikui rusui visam pasauliui tapo ukrainiečių tautos pasipriešinimo simboliu. Ši frazė vėliau daugybę kartų kartota Ukrainos palaikymo akcijose.

Gynėjus apraudojo

Uolėta ir aukštų krantų sala yra mažytė, vos 662 metrų ilgio ir 440 metrų pločio, tačiau strategiškai labai svarbi.

Nutolusi 35 km nuo Ukrainos krantų ji praplečia teritorines Ukrainos ribas ir suteikia teisę kontroliuoti svarbius laivybos kelius.

Iš Čerkasų regiono, nedidelio Zolotonošos miestelio kilęs 34 metų R. Gribovas, vyresnysis jūrų pėstininkų brigados seržantas, Gyvačių saloje ištaręs kultinę frazę, iš karto tapo kraštiečių pasididžiavimu, tačiau tauta visų pirma jį palaidojo.

Mat antrą karo dieną prezidentas V. Zelenskis pranešė, jog visi trylika Gyvačių salos gynėjų žuvo ir jiems po mirties bus suteikti didvyrių vardai.

„Ar žuvo tada kas nors iš salos gynėjų?“ – paklausiau Romano, aplankęs jį namuose Zolotonošoje.

Šiuo metu jis namuose gydosi dėl paaštrėjusio potrauminio sindromo.

Pirmas toks pašto ženklas parduotas aukcione už 5 mln. grivinų. E. BUTRIMO nuotr.

Pirmas toks pašto ženklas parduotas aukcione už 5 mln. grivinų. E. BUTRIMO nuotr.

Didvyriai pateko į nelaisvę

Gyvačių salą bombardavo rusų aviacija, apšaudė garsusis kreiseris „Maskva“.

Okupantai stengėsi pirmiausia sunaikinti švyturį ir jame įrengtą ryšio sistemą, todėl taikėsi į aukštumoje esančius pastatus. Salos gynėjai pasieniečiai slėpėsi nedideliame požeminiame bunkeryje, o jūrų pėstininkai – uolų plyšiuose. Dauguma, kaip ir Romanas, patyrė kontūziją, mat bombos sproginėjo šalia.

„Kadangi oficialiai šiame pasienio poste buvo trylika etatų, todėl prezidentas tokį žuvusiųjų skaičių ir paminėjo“, – paaiškino Romanas.

Iš tiesų likus keliems mėnesiams iki karo, kai rusija Ukrainos pasienyje ėmė telkti karius ir rengti pratybas, 82 jūrų pėstininkai iš bazės Odesoje buvo pasiųsti į pratybas saloje, kad ruoštųsi jos gynybai. Be karių, saloje dar buvo keliolika civilių darbuotojų.

Turbūt niekas neabejojo, kad rusų karinį laivą pasiuntę gynėjai žuvo. Taip nusprendė Odesos karinės bazės vadai, nes sala buvo labai gausiai bombarduojama ir su ja nutrūko ryšys.

Manydama, kad gynėjai žuvo, Odesa antrą karo dieną į salą nusiuntė keliolika civilių gelbėtojų, kad šie parplukdytų žuvusiųjų kūnus. Su gelbėjimo laivu „Saphir“ pasiųstus civilius rusai paėmė į nelaisvę.

„Mes turėjome vien automatus „Kalašnikov“ ir zenitinius pabūklus į lėktuvus šaudyti. Paprašėme iš Odesos skubiai atsiųsti paramą, tačiau gavome vien nurodymą laikytis“, – pasakoja Romanas.

Jis pasakoja, jog septintą valandą ryto prie salos priplaukė du rusų laivai.

Vienas jų buvo garsusis kreiseris „Maskva“ su 500 žmonių ir galinga artilerija, torpedomis.

Rusai leido evakuoti civilius darbuotojus, kuriuos priplaukę ukrainiečių kateriai išgabeno žaliuoju koridoriumi.

Kareivius okupantai įspėjo sudėti ginklus, pasiduoti ir lipti į jų laivą. Vietoje to rusų laivas radijo ryšiu sulaukė atsakymo: „Russkij vojennyj korabl, idi na..!“

O tada prasidėjo puolimas – „Maskva“ ėmė šaudyti.

Ištisas dvi valandas į salą krito ir okupantų lėktuvų metamos bombos, buvo sunaikintas švyturys bei ryšio sistema.

Kai priplaukė papildomi desantiniai laivai, gynėjų vadas nutarė pasiduoti. Priešingu atveju visų Gyvačių salos gynėjų būtų laukusi žūtis.

Penktą valandą vakaro gynėjai buvo suguldyti ant metalinių laivo grindų. Taip pragulėjo šaltyje iki ketvirtos valandos ryto esant minusinei temperatūrai.

Romanas pamena nebejautęs nei rankų, nei kojų.

Gyvačių sala yra mažytė, bet strategiškai labai svarbi. E. BUTRIMO nuotr.

Gyvačių sala yra mažytė, bet strategiškai labai svarbi. E. BUTRIMO nuotr.

Aiškinosi, kas pasiuntė

„Rusų kariniam laivui ištariau tai, apie ką visi galvojome. Todėl nelabai smagiai jaučiuosi, kad visa garbė man priskiriama. Jos nusipelnė visi salos gynėjai“, – sako R. Gribovas.

Į nelaisvę paimtus gynėjus rusai iš pradžių nugabeno į Sevastopolį Kryme, juos pasitiko rusų žurnalistai.

Romanas pasakoja, jog jiems buvo meluojama, kad Kyjivas krito, todėl raginti stoti į rusijos armiją.

Maskvos planas per kelias dienas užbaigti karą visgi neišdegė.

Gyvačių salos gynėjai buvo nugabenti į Kursko sritį, kur Ščebekine spaudžiant 20 laipsnių šalčiui belaisvius sugrūdo į lauko palapines. Ten juos tardė saugumiečiai, vėliau išvežiojo po kalėjimus. Romanas pateko į kamerą Senojo Oskolo gyvenvietėje, kasdien buvo kankinamas, kentė patyčias. Suimtuosius maitino tik kiaulėms tinkamu ėdalu ir vis viliojo pereiti į savo pusę žadėdami kančių pabaigą ir gerą darbą.

Tokios kančios tęsėsi 33 dienas. Romanas atgavo laisvę per pirmą belaisvių apsikeitimą.

Rusai sutiko paleisti civilius gelbėtojus, atplaukusius į salą išvežti spėjamų žuvusiųjų. Gelbėtojų buvo keturiolika ir dar du šventikai, karo kapelionai. Su jais iškeisti ir keli kariai.

Romanas spėja, kad jį į pirmą belaisvių apsikeitimo grupę gudriai įrašė Ukrainos saugumiečiai, nes išgarsėjo dėl drąsios frazės.

„Jei rusai kalėjime būtų žinoję, kad jų laivą pasiunčiau aš, turbūt būtų mane nukankinę. Vėliau jie susigriebė, detektoriumi ėmė tikrinti kitų suimtųjų balsus norėdami išsiaiškinti, kas tai pasakė, bet buvo per vėlu – aš jau buvau laisvėje“, – pasakoja R. Gribovas.

 

Prieš išlaisvinimą – virvė ant kaklo

Kad jo posakis „Russkij vojennyj korabl, idi n..!“ tapo kultiniu, Romanas sužinojo tik po belaisvių apsikeitimo, kai jam rankas atrišęs karys įdavė telefoną sakydamas, jog Gyvačių salos gynėją nori pasveikinti Zaporižios gubernatorius.

O šis dėkodamas papasakojo, jog toji frazė pakėlė tautos dvasią, tapo žinoma visame pasaulyje. Romanui tuo buvo sunku patikėti.

Po daugiau nei mėnesio, praleisto rusų nelaisvėje, jo galvoje tvyrojo sumaištis, buvo nusilpęs, o paskutines dvi dienas juos prižiūrėję buriatai elgėsi ypač sadistiškai.

„Kai tą rytą kameroje išgirdau nurodymą pasiimti daiktus ir išeiti, pamaniau, kad veš į kitą kalėjimą. Bet kai prižiūrėtojai buriatai surišo rankas už nugaros, o kitame virvės gale padarė kilpą ir uždėjo ant kaklo, neabejojau, kad veža sušaudyti“, – prisiminė Romanas.

Nuo menkiausio rankų judesio kilpa ant kaklo veržėsi ir kaliniai duso. Tokius dūstančius juos sumetė į sunkvežimius ir išvežė. Gabeno pusę dienos. Nelaimėliai tik paskui sužinojo, kad atvežė į Zaporižios regioną.

Išgirdęs ukrainiečių kalba žodžius, kad yra iškeisti, Romanas apsiverkė iš laimės.

Susigrąžintus tautiečius ukrainiečiai nuvežė į viešbutį. Čia jie pagaliau galėjo išsimaudyti duše, gavo normalaus maisto ir skambino namiškiams.

„Labai išgyvenau, kad mama, sužinojusi apie tariamą mano mirtį, nenusižudytų ar jos neištiktų infarktas. Su mama esame labai artimi, esu vienintelis jos vaikas, su tėvu ji išsiskyrė dar prieš gimdydama, jo neregėjau“, – kalbėjo karys.

Antrą karo dieną paviešinta ši gedulinga Romano nuotrauka jo mamai Tetjanai vos nesukėlė infarkto. E. BUTRIMO nuotr.

Antrą karo dieną paviešinta ši gedulinga Romano nuotrauka jo mamai Tetjanai vos nesukėlė infarkto. E. BUTRIMO nuotr.

Išdavikais netapo

Romanas sako visą gyvenimą liksiantis dėkingas vienam rusui prižiūrėtojui areštinėje Kryme, pranešusiam jo mamai, kad sūnus gyvas.

To ruso žmona kilusi iš Čerkasų, tad kai sužinojo, jog ir Romanas iš ten, slapta, toje vietoje, kur nemato vaizdo kamera, paprašė užrašyti giminaičių telefoną.

Net sužinojusi, kad sūnus saloje nežuvo, o yra kalėjime, mama per mėnesį pražilo, numetė dešimt kilogramų. Pats Romanas iš nelaisvės grįžo netekęs dvylikos kilogramų.

Kiti Gyvačių salos gynėjai laisvę atgavo dar negreitai. Prieš kelias savaites gimtinėn grįžo penki, o vienas vis dar tebėra įkalintas. Tačiau nė vienas netapo išdaviku – neprisidėjo prie okupantų.

Kankinantys prisiminimai

Romanas gailisi, kad išlaisvintas iš rusų kalėjimo atsisakė gultis į ligoninę – norėjo kuo greičiau vykti pas mamą ir aplankyti žmoną.

Į medikus kreipėsi vėliau, kai prasidėjo įvairūs negalavimai. Gyvačių salos gynėjui diagnozuotas potrauminis sindromas.

„Niekam nepasakojau, ką išgyvenau nelaisvėje. Visiems šypsojausi, tačiau kas naktį kankino prisiminimai, sustreikavo skrandis, pašlijo nervai. Ėmiau lankytis pas psichologę, gerti vaistus, tai pagerino savijautą“, – kalbėjo vyresnysis seržantas.

R. Gribovas suprato, kad medikų pagalbos reikės visiems fronto kovotojams, todėl nori Čerkasuose įsteigti reabilitacijos centrą karo veteranams.

Jame būtų kartu suteikiama ir teisinė pagalba, nes kovotojai iš kaimų dažnai neišmano įstatymų, nežino visų savo teisių, jiems priklausančių lengvatų.

Prieš metus universitete vaikinas ėmė neakivaizdiniu būdu studijuoti teisę, kad turėdamas aukštojo mokslo diplomą galėtų siekti aukštesnio karinio laipsnio.

Jūrų pėstininkų brigadoje dabar jis atsakingas už materialinį aprūpinimą. Mat išnaudodamas savo populiarumą sugeba per įvairias akcijas gauti Ukrainos gynėjams taip reikalingų mašinų, dronų ir kitų svarbių daiktų.

Didvyrių alėjoje Zolotonošoje Romanas liūdi dėl kare žuvusių gimto miestelio gyventojų. E. BUTRIMO nuotr.

Didvyrių alėjoje Zolotonošoje Romanas liūdi dėl kare žuvusių gimto miestelio gyventojų. E. BUTRIMO nuotr.

Žinomumą išnaudoja rinkdamas aukas

Paklaustas, ar susitaikė su tuo, jog tapo garsus, vaikinas prisipažino, jog iš pradžių buvo labai keista. Grįžęs iš nelaisvės net į parduotuvę ramiai negalėjo nueiti ne tik gimtoje Zolotonošoje, bet ir regiono sostinėje Čerkasuose – visi puldavo sveikinti, prašyti autografų, fotografuotis.

Ir dabar panašiai sutinkamas kituose miestuose, kai yra pristatomas per Ukrainos kariuomenės rėmimo akcijas.

„Mane pamatę žmonės daugiau aukoja“, – sako vaikinas.

Ukrainos paštas išleido pašto ženklą su R. Gribovo atvaizdu. Pirmas ženklas aukcione buvo parduotas už penkis milijonus grivinų. Teko Romanui aukų rinkimo akcijose dalyvauti ir JAV, kur buvo pakviestas į filmo apie karą Ukrainoje pristatymą.

Pastaruoju metu jam daug padeda Danijoje gyvenanti ir ten paramą renkanti lietuvė Vilija Sakalauskienė, o kitą savaitę jo brigadai mašiną dovanų atveš vilnietis Valdas Bartkevičius.

„Jei didžiosios valstybės remtų tiek, kiek jūs, turbūt jau būtume laimėję karą. Nesustokite, padėkite mums toliau“, – atsisveikinant pasakė Romanas Gribovas, garsiojo posakio apie rusų laivą autorius.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite