Į pasimatymą su žiūrovu – drebančiom kojom

Į pasimatymą su žiūrovu – drebančiom kojom

Panevėžietė jaunosios kartos režisierė Modesta Puišytė jau kitą mėnesį kaip dėstytoja stos prieš aktorystės besimokančius studentus Olandijoje. O dar visai neseniai ją pačią krėtė beprotiškas jaudulys teatre „Menas“ pristatant savo debiutinį spektaklį. Režisierė juokiasi, kad po to, ką tąkart teko išgyventi, jai jau niekas neatrodo baisu.

Šiuo metu Modesta Puišytė vieši Nyderlanduose, internacionaliniame studentų miestelyje. Jau vasarį jos laukia rimtas iššūkis ir išbandymas – jaunosios kartos režisierė taps dėstytoja, mokys aktorinio kūno judesio studentus.
„Džiaugiuosi gavusi galimybę net globalinės pandemijos laikotarpiu būti šalia teatro, šalia savo profesijos. Svajonės pildosi net ir tose šalyse, kurių kalba nekalbi“, – šypsosi Modesta.

Kol pasaulyje siaučia pandemija ir gyvenimas tarsi paralyžiuotas, menininkę labiausiai džiugina maži dalykai – pokalbiai su šeima, pasivaikščiojimai gamtoje.

M. Puišytė džiaugiasi, jog per pastaruosius kelerius metus Panevėžys labai išaugo kultūrine prasme.

„Mane džiugina netgi pučiantis vėjas, viskas aplinkui. Dabar kaip niekad norisi to pozityvo. Pažiūrėjus žinias, perskaičius naujienas kartais tikrai nusvyra rankos. Atrodytų, nieko gražaus ir gero pasaulyje nebevyksta“, – kalba M. Puišytė.

Ji stengiasi save įkvėpti ir to įkvėpimo ieško visur – tarp žmonių, knygų, filmų. Dabar įsisuko į klasikinių filmų su Čarliu Čaplinu verpetą.

„Tiesiog ieškau būdų, kaip lengviau išgyventi pandemiją. Ji man padėjo įsimylėti save ir aplinką iš naujo, susidėlioti planus. Dabar idėjų pilna galva – laukiu nesulaukiu, kada galėsiu kibti į darbus“, – nekantrauja režisierė.

Mamos pamokos

M. Puišytei teatro užkulisiai pažįstami dar nuo vaikystės. Kitaip ir negalėjo būti: jos mama – žinoma Panevėžio teatro „Menas“ aktorė Jolanta Miciūnaitė. Augdama teatre, Modesta matė visko: beprotiškai daug alinamų repeticijų, spektaklių – tų pačių po keliolika kartų per dieną.

„Teatro užkulisiai man tikrai buvo artimi ir pažįstami, bet nuo teatro labai ilgai bėgau. Mačiau, kad ši profesija nėra tik skrajojantys drugeliai ir spalvotos vaivorykštės. Nors iš šalies gali atrodyti: O, aktorė, esi ant scenos, visi tave mato, kaip nuostabu! Bet aš mačiau, kiek tame yra darbo ir koks sunkus tas kelias į vaidmenį“, – pasakoja Modesta.
Mama ne tik įskiepijo meilę teatrui, bet ir pagarbą – aktoriui, žmonėms, su kuriais dirbi, profesijai.
„Kartais mums tikrai trūksta tos pagarbos teatrui ir vienas kitam“, – sako M. Puišytė.

Nušvitimas su A. Škėma

M. Puišytė ilgą laiką nė nemanė turinti duomenų teatrui ar režisūrai. Pradinėse klasėse jai teko vaidinti keliuose vaikiškuose spektakliukuose ir būdama vaikas nesukdavo galvos, ką reiškia pagyrimai, jog puikiai suvaidino vieną ar kitą vaidmenį.

Kai 12-oje klasėje ruošėsi abitūros egzaminams ir lietuvių kalbos mokytoja įdavė privalomų perskaityti knygų sąrašą, nė vienas kūrinys nelipo, nors Modesta yra beprotiška knygų gerbėja.

„Privaloma literatūra man buvo tikrų tikriausia katorga. Bet vos gavus A. Škėmos „Baltą drobulę“, atrodė, kad fejerverkai galvoje pradėjo šaudyti. Kai perskaičiau tą knygą, buvau paauglė. O kai esi paauglys – gyvas jausmų ir minčių kratinys – tai man atrodė taip artima“, – pamena M. Puišytė.

Lietuvių kalbos mokytoja skyrė Modestai užduotį – sukurti savo istoriją A. Škėmos stiliumi.
„Atsivėrė čakros, – juokiasi režisierė. – Parašiau aš tą istoriją, o mano artima klasės draugė įvertino: klausyk, labai neblogai!“

Štai tada merginai ir sukirbėjo, jog visgi turinti kūrybinę gyslelę.

Nuo krepšinio atgrasė traumos

M. Puišytės kelias link režisūros išties labai įdomus. Iki vienuoliktos klasės vidurio ji orientavosi į sportą – rimtai planavo tapti krepšininke. Galop pats kūnas ėmė siųsti signalus.

„Gal likimas taip sužaidė, kad esu labai trapi – daug traumų turėjusi. Tai kojos kaulas skilo, tai vieni raiščiai plyšo, tai kiti. Viena trauma po kitos ir supratau, kad neverta savęs taip alinti“, – pasakoja Modesta.

Besimokant „Minties“ gimnazijos vienuoliktoje klasėje, jau pavasarėjant, į mokyklą kaip įprasta atvyko Mokyklų mugė, pristatanti įvairias profesijas, universitetų bei kolegijų studijas. Modestos akys užkliuvo už brošiūros, siūlančios studijuoti renginių režisūrą.

Iš mugės namo grįžo apsikrovusi įvairiausiomis brošiūromis ir rėžė mamai, jog studijuos renginių režisūrą.
„Mamai tikriausiai mažų mažiausiai buvo šokas, bet ji nė karto manęs nepaklausė, kodėl, nė karto nekvestionavo mano pasirinkimo. Ji pasakė: gerai, jeigu nori, studijuok. Už tai esu jai labai dėkinga“, – sako Modesta.

Bandė dėstytojo kantrybę

M. Puišytė įstojo į renginių režisūrą, tačiau jau pirmame kurse suprato, jog renginiai jai visiškai ne prie širdies.
Pirmame kurse visiems studentams buvo privaloma teatro režisūra ir aktorinis, tad prisilietusi prie jų, Modesta jau žinojo: ją kur kas labiau traukia teatras. Vėliau pusė kurso studentų pasuko į renginių režisūrą, o kita pusė – į teatro režisūrą.

„Nuoširdžiai kalbant, būdama aštuoniolikos metų, kai stojau į šią specialybę, nė nenumaniau, kur veliuosi“, – pripažįsta jaunosios kartos režisierė.

Anot jos, ketveri studijų metai – nemažai laiko ir tas etapas davė labai daug.

„Atvykau iš Panevėžio su siaubinga panevėžietiška tarme. Mano kirčiavimas buvo tragiškas. Scenos kalbos dėstytojui reikėjo daug kantrybės, kad išmuštų tą „panevėžiavimą“ iš manęs“, – juokiasi Modesta.

Pasak Modestos, kai esi jaunas režisierius, labai svarbu, kad tavimi ir tavo idėja patikėtų.

Po pirmo spektaklio niekas nebaisu

Didysis M. Puišytės, kaip režisierės, debiutas įvyko grįžus į Panevėžį. Teatre „Menas“ ji pristatė savo režisuotą spektaklį „Piršlybos“. Jam pastatyti visa trupė turėjo mažiau nei du mėnesius.

„Tai buvo nauja patirtis. Ir tas emocijas prisimenu kuo puikiausiai, nors vyko prieš gerus dvejus metus. Beprotiškai jaudinausi. Kai užgeso šviesos ir visi žiūrovai jau buvo susirinkę, pasakiau sau: jei galiu pakelti tokį jaudulį, tai man jau niekas gyvenime nebebaisu“, – pamena režisierė.

Tai buvo pirmas rimtas Modestos darbas teatre. Be to, spektaklis buvo baigiamasis universiteto darbas, jo stebėti atvyko vertinimo komisija, o tai pridėjo dar papildomo jaudulio.

Per debiutą Modestos emocijos pynėsi: jaudulį keitė džiaugsmas, kad viskas jau baigėsi.

Anot režisierės, tas jaudulys visada liks, nes jei jo nebus, šis darbas neteks žavesio.

„Reikia, kad kažkas kirbėtų viduje. Visada įdomu, ar žiūrovas supras, pajaus, ar jam bus juokinga ten, kur man juokinga. Tie klausimai visada kyla, nes man rūpi, o kol man rūpi, vadinasi, viskas labai gerai“, – šypteli jaunoji režisierė.

Svarbiausia, kad patikėtų

M. Puišytei nesinori išskirti nė vieno savo darbo, bet pirmasis jos spektaklis „Piršlybos“ yra tas, kurį amžinai nešiosis širdyje.

„Teatrą „Menas“ aš beprotiškai myliu ir gerbiu. Jame statyti spektaklį man buvo kažkas neįtikėtino. Be to, tai buvo mano baigiamasis darbas, mano atsisveikinimas su universitetu. Labai didžiuojuosi tuo, ką mes padarėme“, – sako Modesta.

Režisierė tikina niekada šio spektaklio nevadinsianti tik savo darbu. Juo gyveno visa trupė.

„Žemai lenkiu galvą prieš visą trupę, kad tada manimi patikėjo. Prieš visą personalą, už visą pagalbą“, – gražių žodžių visai komandai negaili M. Puišytė.

Pasak Modestos, kai esi jaunas režisierius, labai svarbu, kad tavimi ir tavo idėja patikėtų, o kurti ją įkvepia žmonės, tuo metu užplūdę jausmai, gamta.

„Kartais net menkiausias medžių šnarėjimas ar lapas, nukritęs ant žemės. Viskas ateina iš aplinkos. Labai noriu tikėti, jog mano kūryba neša šviesą. Nesvarbu, ar kalbu apie gražius dalykus, ar apie skaudžius“, – sako režisierė.

Nori atgalinio ryšio

Studijų metais M. Puišytei yra tekę pabūti abiejose barikadų pusėse – tiek vaidinti, tiek režisuoti.

M. Puišytės kelias link režisūros išties labai įdomus. Ji ilgai orientavosi į sportą – rimtai planavo tapti krepšininke. Galop pats kūnas ėmė siųsti signalus.

„Suprantu, kodėl režisieriai stovi už scenos, o aktoriai ant scenos. Tai kiekvieno pasirinkimas. Bet visai nesvarbu, tu aktorius ar režisierius, renkiesi tokią profesiją, nes nori būti įvertintas, pastebėtas. Nori, kad prie tavęs gatvėje prieitų žmogus ir pasakytų, jog matė tavo darbą ir jam beprotiškai patiko. Tai yra šios profesijos dalis, meluočiau, jei sakyčiau, kad man tai nerūpi“, – atvira M. Puišytė.

Ne kartą žmonės, matę jos pastatytą spektaklį, režisierę yra sustabdę gatvėje, kad padėkotų.

„Beprotiškai gera, kad žmogus suprato žinutę, pagavo mintį ir susitapatino su tuo. Tai didžiausia dovana tiek režisieriui, tiek aktoriui. Bet pagauta to netikėtumo efekto, kad mane atpažino, aš tiesiog nudelbiu akis į žemę ir nežinau ką pasakyti“, – kuklinasi režisierė.

Kaip veikia kito smegenys

Pasak M. Puišytės, spektaklio statymas visada prasideda nuo tinkamos pjesės paieškos. Atsisiuntusi jų šūsnį, Modesta skaito valandų valandas, kol randa kažką, kas ją užkabina, sujaudina. Vėliau seka idėja, analizė.

„Aš esu iš tų, kuriems į galvą šauna idėja ir jie nori tuoj pat eiti į sceną ir daryti. Atrodo, jau nori lėkti, bet reikia save sustabdyti. Reikia išanalizuoti, nes kai turi analizę, idėją, kuria beprotiškai tiki, gerokai lengviau bendrauti su aktoriais. Jiems lengviau suprasti, ko aš noriu, lengviau papasakoti istoriją“, – kalba M. Puišytė.

Panevėžietė yra buvusi režisieriaus Peterio Stoičevo, kuris dirbo teatre „Menas“, asistente. Anot jos, tai buvusi visai kitokia patirtis.

„Įdomu buvo stebėti, kaip dirba kitas žmogus, matyti, kaip veikia kito režisieriaus smegenys“, – sako Modesta.

Teatras – magiška erdvė

Aktorius savo statomoms pjesėms M. Puišytė renkasi pagal tam tikrus kriterijus. Jai svarbu, jog sutaptų energetika, kad ir kaip juokingai kažkam tai nuskambėtų.

„Kartais renkuosi pagal išvaizdą, ar ji tinka veikėjo charakteriui, kartais pagal gestikuliaciją, kūno kalbą, – vardija režisierė. – Bet viskas susideda į vieną – aktoriaus energiją, kurią jis transliuoja scenoje.“

Sunkiausias klausimas Modestai visuomet buvo ir yra – ką pačiai reiškia teatras. Pasak jos, teatras išties magiška erdvė, kurioje labai lengva pasiklysti. Tačiau save ten suradus, gali pamatyti daugybę naujų spalvų.

M. Puišytei teatro užkulisiai pažįstami dar nuo vaikystės. Kitaip ir negalėjo būti: jos mama – žinoma Panevėžio teatro „Menas“ aktorė Jolanta Miciūna

Naujovėse klasika neskęsta

M. Puišytė džiaugiasi, jog per pastaruosius kelerius metus Panevėžys labai išaugo kultūrine prasme. Tarsi naujai nušvito J. Miltinio dramos teatras, kuris, anot Modestos, labai įvairiapusis.

„Atėjo naujų, jaunų žmonių, turinčių labai daug sumanymų. Labai džiugu, kad vyksta progresas. „Meno“ naujasis vadovas irgi pilnas inovatyvių idėjų, panevėžiečiams parodyta, jog yra ir daugiau teatro rūšių, ne tik spektaklis – instaliacija, performansas“, – vardija režisierė.

Ji didžiuojasi, kad Aukštaitijos sostinė kultūros lauke stengiasi koja kojon žengti su tuo, kas vyksta Vilniuje ar net Europoje.

„Smagu, jog visose šitose naujovėse nėra pamirštamas ir klasikinis žanras, tradicinis žiūrovas, kuris nori ateiti pažiūrėti spektaklį, klasikinę pjesę. Tas balansas labai svarbus“, – sako Modesta.

 

Komentarai

  • pirmą kartą visada kas nors dreba. O kaip čia su ta plyta? ,,Už plytą būsiu tavo“ ?!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų