Pasijuto lyg Donelaitis

,,Jaučiuosi kaip koks Donelaitis. Tikrai. Net nemaniau, kad šitaip galiu. Smagu, kai savyje atrandi tai, apie ką anksčiau net nenumanei. Tikiuosi, kad neišbarstysiu to, ką radau“, – sako jaunasis kūrėjas Rokas Ivanauskas.

Rokas Ivanauskas (8 kl.)

Širdies šiluma

Kai pastebi, kad krenta pirmosios snaigės, pajunti tą šiurkštų vėją, supranti, kad atėjo žiema. Ji egles apibarstė baltu sidabru, kiemuose pristatė žaismingų sniego senių. Visur balta, šalta… Bet aš šalčio nejaučiu. Žiema tampa šilta, kai aplink tave žmonės. Jie šildo, jie myli ir verčia mylėti. Nesvarbu, kad žemėje šalta žiema. Svarbu, kad širdyje jos nebūtų. Saugokime širdis, kad jos nevirstų į ledą.

Argi ne smagu? Išeini į lauką ir jauti, kaip batai peršlampa nuo ištirpusio sniego. Bet tau dėl to visai nepikta. Juk supranti – tai pavasaris. Džiugina mažyčiai lapai ant medžių šakų, žavi jau nevienspalvis kiemas. Net kaimynas nusimetė kapišoną ir išsinėrė iš pūkinės striukės. O aš ir nežinojau, kad jis toks garbanotas… Sulaukėme pavasario. Argi ne smagu?

Vasaros ilgesys

Vasara man patinka dėl galimybės ištisas dienas būti kieme. Kiaurą parą galiu mirkti stadione, važinėti dviračiu su draugais, voliotis miesto paplūdimyje. Tik vasarą nuvykstu ir į tikrą paplūdimį. Važiuojam į pajūrį. Ar gali būti kas nors geriau už atostogas, praleistas prie jūros? Saulė, mėlynos bangos, smėlis. Kaip aš tavęs pasiilgau, Vasara…

Rudens lietus

Kai karštis nusiramina ir vis dažniau girdi lietaus barbenimą, žinai, kad atkeliavo ruduo. Pilnos gatvės žmonių, kurie skuba rankose spausdami margus skėčius. Kad tik nė lašo nenukristų ant jų drabužių… Niurzga. Kažką murma. Bet juk rudens lietus visai linksmas. Visur balos, šlapia… Mane kaip tik motyvuoja nepasiduoti slogiai nuotaikai. Nejaugi smulkūs lietaus lašai gali mane suerzinti? Reikia būti stipresniam už lietų. Neleiskim, kad mus nuviltų smulkmenos. Juk tai tik rudens lietus.