Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Pasėdėti prie bedugnės

Pasėdėti prie bedugnės

 

Išėjau su Zappa iki parduotuvės, nes greitai iš darbo turėjo grįžti ji. Turėjau „apsiforminti“ iki Aušrytės grįžimo. Jau įkaušęs pėdinau namo, kai prie laiptinės pamačiau ją sėdinčią ir verkiančią. „Kas yra?“ – besistengdamas teisingai artikuliuoti lėtai paklausiau.

„Nieko, – atsakė ji, braukdama ašaras. – Nieko neatsitiko, tiesiog aš bijau grįžti namo.“
„A kas ten, namie? Kas nors atėjo?“ – išpūčiau alkoholiko krūtinę tarsi pulčiau prieš mano mylimosios skriaudikus.

„Ten nieko nėra. Ten nieko nebėra. Ten nebe mano namai. Kai mes pradėjome gyventi kartu, jie buvo jaukūs ir šviesūs, o dabar jie pilki ir tamsūs kaip tu“, – kalbėjo Aušrytė.
Paėmiau ją už parankės, kita ranka tempdamas Zappą užsivedžiau abu į butą ir užsidariau miegamajame. Ji turbūt pagalvojo, kad vėl atsinešiau išgerti ir dabar liedamas ašaras svaiginuosi. Tačiau aš susiradau man dar seniau išrašytus psichotropinius vaistus ir juos visus išgėriau. Aš nebenorėjau gyventi, nes supratau, kad visiems aplinkui griaunu gyvenimus: mamai, Aušrytei, jos sūnui. Visiems.
Atsibudau su lašinėmis ligoninėje ir galbūt tada nusprendžiau, kad turiu kažką keisti, nes vėl prarasiu viską, o antras savižudybės kartas nemeluos.

Pradėjau ieškoti išeities. Kaip gal būtų juokinga, visų pirma nuvažiavau pas kunigą egzorcistą išsiaiškinti, ar nesu apsėstas, nes logiškai nebegalėjau suprasti tokio savo gėrimo. Važiavau pas ekstrasensus, koduotojus, gydytojus, kad jie atrastų tą stebuklingą mygtuką, kurį nuspaudus dingtų noras gerti. Nebenorėjau gerti, bet nebegalėjau negerti. Fizinis potraukis buvo stipresnis už visus kodus, burtus, pasižadėjimus. Atkrisdavau vėl ir vėl.

Net įsiprašiau per gerą draugę pagyventi vienuolyne. Jame buvo bendruomenė, kuri sveiko nuo priklausomybių, bet man, su aukštuoju išsilavinimu ir geriančiam taurius gėrimus, kaip aš tuomet galvojau, buvo ne lygis gyventi su tokiais. Turėjau ant kupros visą kalną puikybės, todėl sutarėm, kad man išskirs kambariuką šalia vienuolių. Mano draugė visaip rūpinosi manimi, sutarė su vienuoliu, kad galėsiu pasikalbėti apie gyvenimą. Visur vedžiojo, pasakojo pasveikusių žmonių istorijas, davė skaityti kažkokias knygas, žodžiu, motyvavo kaip galėjo. Bandžiau ir aš melstis bažnyčioje šalia vienuolyno, bet ant kairio peties sėdintis velnias vis šnabždėjo į ausį, kad užsiimu niekais ir namie laukia gėrimai, kurie tikrai nuramins mano sielą.

Vieną naktį labai negalėjau užmigti. Staiga kažkur tyliai pasigirdo Žilvino Žvagulio atliekama daina „Alaus danguje nėra“. Garsas įkyriai stiprėjo ir jau aiškiai girdėjosi dainos žodžiai:
„Alaus danguje nėra,
Todėl mes čia, bare.
Kai mūsų nebebus,
Draugų bokaluose putos alus.“
Netikėdamas savo ausimis, bandžiau ieškoti garso šaltinio, bet niekur neradau. Garsas tai susilpnėdavo, tai vėl pagarsėdavo. Nenorėjau patikėti, kad vienuoliai klausosi tokios muzikos, bet faktas atrodė neginčijamas. Daina skambėjo iki 3 valandų nakties, o tada užmigau pakišęs galvą po pagalve. Ryte su vienuoliais susėdome pusryčiauti, tačiau naktinis Žvagulio vienos dainos koncertas man nedavė ramybės.
„Atsiprašau, o jūs vakarais klausotės kokios nors muzikos?“ – užuolankomis paklausiau trijų vienuolių.
„Būna, prieš miegą pasileidžiam kokią meditacinę“, – atsakė vienas iš trijų.
„O lietuviškos estrados?“ – kažkaip tyliai ir neryžtingai bandžiau kamantinėti.
„O ką girdėjot?“ – susidomėjo vienuolis iš dešinės.
„Žvagulio „Alaus danguje nėra“ visą naktį grojo“, – nustebęs aiškinau.
Vienuoliai susižvalgė. Vienas berods prunkštelėjo, o vyriausias po pauzės konstatavo:
negrojo. Blogai, broliuk. Matyt, baltoji karštinė tave vakar aplankė.
Toliau pusryčiavom tylėdami, o aš net akis pakelti bijojau. Buvo žiauriai gėda dėl savo klausimų ir labai baisu dėl atsakymo. Todėl kai vienuoliai išvažinėjo, primelavau ūkvedžiui, kad mano namuose nelaimė ir būtinai reikia išvažiuoti. Jis mane pavežė iki tarpmiestinio autobuso stotelės ir paliko. Šalia stovėjo degalinė, kurioje tada dar pardavinėjo alkoholį. Vos nutolus ūkvedžio automobiliui, bėgte nubėgau į degalinę, nusipirkau degtinės butelį, pasislėpiau už šalia augančių krūmų ir pusę nugėriau. Namo grįžau girtas ir surezgiau eilinę istoriją, kad vienuoliai tik pasipinigauti iš vargšų alkoholikų nori, o nieko jiems nepadeda.
Bjaurus buvau žmogus.

Komentarai

  • Visada labai laukiu šitos skilties. Penktadienį jos pirmiausia ieškau.

  • puikiai

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų