Audrius Skačkauskas. „SEKJUNDĖS“ nuotr.

Pasėdėti prie bedugnės

Pasėdėti prie bedugnės

Su trimis priklausomybėmis gyventi sunku, todėl kartais sutikdavau su mama nuvažiuoti į rekolekcijas vienuolyne arba pas akupunktūros specialistą.

Prisimenu, kai jis koduodamas mane nuo alkoholizmo subadė į kaktą kelias adatėles ir po penkiolikos minučių paleido patikinęs, kad dabar viskas bus gerai.

„Ar daugiau nebereikės pakartoti?“ – dar paklausė jo mama, traukdama sunkai uždirbtus litus.

„Tikrai nebereiks atvažiuoti“, – patikino gydytojas.

Ir tikrai nebereikėjo, nes po savaitės aš vėl sėkmingai gėriau toliau. Nebeturėjau darbo, draugų ir vilties, kad viskas kažkada pasikeis. Vakare, kai eidavau namo iš alaus baro, norėdavosi staigiai iššokti į gatvę ir palįsti po važiuojančiu sunkvežimiu, kad viskas greičiau baigtųsi. Tačiau buvau bailys ir šito nesugebėjau padaryti.

Negaliu sakyti, kad nebuvo prošvaisčių mano gyvenime. Kartais susiimdavau keliems mėnesiams ir vėl tapdavau žmogumi. Taip apstojęs ir apsitvarkęs įsidarbinau vietinėje televizijoje, tačiau greitai ir ten dėl patogaus grafiko ir atsiradusių pinigų pradėjau piktnaudžiauti narkotikais bei alkoholiu. Už narkotikus buvau net pagautas policijos ir užsidirbau baudą, dargi teistumą. Tas mane ne juokais išgąsdino ir nusprendžiau nebesisvaiginti nelegaliais produktais – užteko alkoholio. Gėriau prieš darbą, darbo metu ir po darbo. Neprisigerdavau, bet nuolat buvau įkaušęs, tačiau alkoholis jau nebeteikė malonumo ir to lengvo svaigulio kaip jaunystėje. Gėriau, nes nežinojau, kaip nebegerti. Ir tada mano gyvenime atsirado Ji.

Su mano Aušryte, kaip dabar vadinu ir tada ją vadinau, buvom pažįstami nuo jaunystės. Jau daug kur rašiau, kad buvau ją įsimylėjęs be atsako. Ir nežinau, kokios jėgos vedamas ar užuojautos ieškodamas parašiau jai žinutę, jog noriu susitikti po 25 metų. Atėjau į pasimatymą su gėlėmis ir apsivilkęs kostiumą. Turbūt iš paskutiniųjų stengiausi sudaryti dirbančio, perspektyvaus žurnalisto įvaizdį. Ir ji patikėjo. Pradėjome susitikinėti, aš vėl iš naujo ją įsimylėjau ir net pats save įtikinau, jog šį kartą bus kitaip.

Bet kitaip negalėjo būti, nes alkoholis jau pradėjo glemžtis mane. O ji patikėjo manimi ir net padengė iš savo sutaupytų pinigų mano skolas. Ji mane mylėjo. Ir man buvo dar sunkiau, nes žinojau, kad ateis diena, kai reiks rinktis: ji ar alkoholis.

Apsigyvenau pas ją ir kiek galėjau stengiausi valdyti tą velnišką potraukį. Sugalvodavau įvairiausių progų, lankydavom draugus ir nebūtas šventes, kad tik galėčiau išgerti legaliai ir nesusigadinčiau gero įvaizdžio, kurio jau seniai nebeturėjau.

Aušrytė elgėsi kitaip, nei daugelis alkoholikų moterų. Ji liepdavo nesislapstyti balkone ar garaže ir, jei jau taip norisi, gerti namie. Bet mane kaip alkoholiką tai dar labiau išmušdavo iš vėžių. Juk aš negalėjau prisipažinti, kad turiu priklausomybę. Man reikėjo konflikto, kad pateisinčiau savo gėrimą. Tačiau ji nesileido į konfliktus, o kai pasigerdavau, mane ignoruodavo. Tai yra baisiausia alkoholikui, nes tada lieki su savo mintimis ir po truputį supranti, kad niekas nekaltas, jog tu geri. Tada aš pradėdavau graužti save, bet gerti niekaip negalėjau sustoti.

Namie stengiausi negerti ir visaip slėpdavausi. Suradau puikią priežastį nueiti į parduotuvę dar vienos išganingosios degtinės „fleškutės“. Mes turim šuniuką. Jei Aušrytė būdavo namie, aš „pasiskolindavau“ pinigų iš jos sūnaus taupyklės arba iš jos rankinuko ir eidavau vedžioti Zappą, kuris atseit labai nori į lauką. Nusipirkęs du šimtus gramų degtinės, įlįsdavau į kokią nors laiptinę ir per du kartus ištuštindavau plokščią 200 ml butelaitį. O pareidamas namo nusiskindavau kokių lapų pakramtyti, kad nesijaustų kvapo, nors dvokas namie pasklisdavo dar ir koks. Ji pyko, bet nekėlė skandalų, o tai buvo dar baisiau. Kažkokie sąžinės likučiai beprotiškai graužė mane ir šaukė, jog greitai aš ją prarasiu kartu su jaukiais namais. Vieną vakarą taip ir atsitiko.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų