-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Linos Mitrikaitės vardas glaudžiai siejasi su jaunimo organizacijos „Tavo veiksmo partneriai“, arba kitaip YPA, iniciatyvomis. Ji šios organizacijos siela ir įkūrėja.
Pati Lina studijavo net keturiose šalyse, savanoriavo netikėčiausiose vietose, kilo daug žadėjusios karjeros laipteliais reklamos ir leidybos srityje, bet galop metusi darbą biure nėrė į visiškai naują sritį ir dabar jaunuoliams iš viso pasaulio padeda pažinti gyvenimo spalvas.
Dar visai neseniai į Panevėžio rajoną, Čiūrų kaimą, sugužėjo jaunuoliai ir jaunimo darbuotojai iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Būtent čia, gamtos apsuptyje, įvyko jaunimo mainai „Mindful Kitchen“ (sąmoninga virtuvė – aut. past.) apie augalinių patiekalų gaminimą ir sąmoningo bei dėmesingo valgymo, santykio su maistu ir kūnu praktikas bei jaunimo darbuotojų mokymai apie dirbtinio intelekto panaudojimą darbe su jaunimu.
Asmeninio archyvo nuotr.
Anot L. Mitrikaitės, šiais laikais žmonės, ypač jaunimas, valgydami užsiima įvairiausiomis veiklomis – naršo internete, žiūri filmus ar susirašinėja su draugais. Taip pat daugeliui jaunuolių maisto gaminimas yra iššūkis.
Nežinojimas kaip gaminti, laiko stoka ar tiesiog negatyvus požiūris į maisto gaminimą, kuris dažnai ateina iš šeimos – maisto gaminimas yra kančia, laiko švaistymas ar moterų pareiga – stabdo jaunimą nuo sveiko, dėmesingo ir su meile gaminamo maisto.
„Norėdami parodyti visai kitokį požiūrį į gaminimą ir maistą, susibūrėme ir su bendraminčiais organizavome jaunimo mainus „Mindful Kitchen“, – pasakoja Lina.
Į Čiūrų kaimą Panevėžio rajone susirinkę 18–30 metų jaunuoliai iš šešių pasaulio šalių – Lietuvos, Vengrijos, Italijos, Graikijos, Estijos ir Moldovos – mokėsi gaminti augalinius patiekalus.
Dauguma jaunuolių studentai, keletas iš jų – moksleiviai.
Užsiėmimus vedė Monika Martuzevičiūtė, šeimos restorano Krekenavoje savininkė.
„Mes ne tik mokėmės gaminti, bet gamindami kreipėme dėmesį į savo būseną, energiją, kurią atsinešame į virtuvę: prieš kiekvieną gaminimą atlikdavome atsipalaidavimo, meditacijos ar dėkingumo praktikas, kad paliktume rūpesčius už virtuvės durų“, – pasakoja L. Mitrikaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Anot L. Mitrikaitės, jaunuoliai iš karto pastebėjo, kad maistas tampa daug skanesnis, kai jie atsipalaidavę, pilni laimės ir džiaugsmo. O jei skuba, yra supykę, suirzę ar prastai jaučiasi, ir maistas nebe toks skanus, prikepa ar ką nors pamirštama įdėti.
Susirinkusieji diskutavo, kalbėjo apie valgymo sutrikimus, su maistu gaunamas maisto medžiagas, meditavo, taip mokydamiesi priimti ir mylėti savo kūną tokį, koks jis yra.
„Dažnai vakarienę valgydavome tyloje, pasitelkę visus pojūčius, atkreipdami dėmesį į tai, kas mūsų lėkštėje. Drąsiausi dalyviai išmėgino valgyti rankomis. Visa tai darėme, kad geriau pajustume maisto skonį, tekstūrą, pamatytume spalvas lėkštėje, geriau užuostume kvapą ir pasimėgautume“, – pasakoja jaunimo mainų iniciatorė.
Pasak L. Mitrikaitės, daugelis prieš mainus nerimavo. Priėmė tai kaip savaitės iššūkį, o projektui pasibaigus pripažino, kad patiekalai gerokai viršijo lūkesčius, grįžę namo norėtų į savo racioną įtraukti daugiau augalinio maisto.
„Keletas net juokaudami prašė virėjos Monikos gyventi kartu ir projektui pasibaigus, kad galėtų mėgautis jos maistu“, – juokiasi Lina.
Dalyvį iš Kenijos labiausiai nustebino tai, kad Lietuvoje kava ne tokia stipri kaip jo šalyje. Kad pajustų norimą kofeino efektą, jis išgerdavo 12 puodelių kavos per dieną!
„Kadangi kavos pupelės auginamos Kenijoje, toje šalyje net vaikai geria kavą. Buvo labai įdomu susipažinti su šiais kultūriniais skirtumais ir kavos gėrimo įpročiais“, – sako Lina.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pati L. Mitrikaitė jau trejus metus valgo tik augalinį maistą. Šis mitybos pokytis įvyko Airijoje.
Tuo metu ji savanoriavo pagal Europos solidarumo korpuso programą ir padėjo benamiams užsiimti prasminga veikla, išlaikyti turimus socialinius įgūdžius ir įgyti naujų.
„Gyvendama Airijoje pradėjau lankyti akrobatinės jogos užsiėmimus. Ten susipažinau su keletu žmonių, kurie jau daug metų valgė tik augalinius patiekalus. Iš pradžių tikrai negalvojau, kad ir pati taip pradėsiu valgyti. Tačiau leisdama laiką su šia bendruomene, labai daug sužinojau apie augalinę mitybą, išmokau gaminti augalinius patiekalus, sužinojau, kaip valgyti skaniai, sveikai ir sočiai“, – pasakoja Lina.
Ji sako dažnai sulaukianti klausimo, kodėl pasirinko tik augalinį maistą. Atsakyti jai nėra paprasta – tiesiog šiuo metu taip norisi.
„Žmonės dažniausiai tikisi konkretaus atsakymo, konkrečios priežasties. Atsakyti į šį klausimą man labai paprasta – tiesiog šiuo metu man taip valgyti yra natūralu. Mėgaujuosi patiekalų spalvomis, įvairumu, nuolat atrandu naujus receptus“, – sako Lina.
Anot jos, tokį maistą paprasta gaminti, sandėliuoti, nes praktiškai visi produktai, išskyrus vaisius ir daržoves, yra ilgai galiojantys, nereikalauja ypatingų laikymo sąlygų.
„Gyvenu kaime, daug produktų užsiauginame patys. Taip valgyti, sakyčiau, net pigiau. Nemanau, kad augalinė mityba būtinai geresnė už kitokią. Svarbiausia suprasti, ką valgome ir kokią įtaką maistas turi mūsų sveikatai, savijautai“, – pabrėžia pašnekovė.
L. Mitrikaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Čiūrų kaime stovyklavęs jaunimas ne tik mokėsi sąmoningai valgyti, bet ir užsiėmė įdomia veikla: nuėjo 14 kilometrų žygį, aplankė Krekenavos regioninio parko lankytinus objektus, nėrė į miško maudynes norėdami visomis juslėmis patirti mišką, išmokti priimti viską taip, kaip yra – nevertindami blogai ar gerai, patinka ar nepatinka.
„Atsipalaidavome ir geriau save pažinome per kūrybines užduotis: piešdami mandalas išpiešėme savo asmenybes, kurdami mozaikas iš iškarpų išsigryninome savo svajones ir tikslus. Paskutinę projekto dieną surengėme bendruomenės šventę ir prie savo rankomis gamintų augalinių patiekalų stalo pakvietėme Krekenavos, Upytės ir Panevėžio rajono žmones. Kartu su klebonu Gediminu Jankūnu bei Upytės ansambliu „Vešeta“ užkūrėme tikrą vakarušką“, – juokiasi L. Mitrikaitė.
Ansamblio dalyviai atvyko pasipuošę tautiškais kostiumais ir su instrumentais, kartu šventė ir Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos mokytojai, mokiniai, bendruomenės nariai.
Jaunimo mainų dalyviai irgi pademonstravo savo talentus.
„Viena mergina – operos solistė – atliko muzikinį kūrinį. Sutartinių atlikėjas Ovidijus Bacevičius kvietė kartu dainuoti sutartines. Žaidėme muzikinius žaidimus, šaradas, dalyviai iš užsienio mokė šokti savo tradicinius šokius. Tai buvo tikra šventė iki vėlyvo vakaro, subūrusi skirtingas kartas bei šešias valstybes į vieną bendruomenę“, – džiaugiasi L. Mitrikaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kita greta Panevėžio vykusi stovykla – jaunimo darbuotojų mokymai.
Anot L. Mitrikaitės, šis projektas – tarsi vienas žingsnelis aukštyn. Tokio tipo projektai turi griežtesnius vertinimo reikalavimus, taip pat organizacija turi gerai išmanyti tai, ką daro ir užtikrinti aukštą projekto įgyvendinimo kokybę.
„Sužinoję, kad patvirtino projektą, buvome labai laimingi. Paaugome kaip organizacija, praplėtėme savo kompetencijas ir sukūrėme daugiau galimybių ne tik jaunimui, bet ir su jaunuoliais dirbantiems žmonėms augti ir tobulėti šioje srityje“, – džiaugiasi L. Mitrikaitė.
Vykdyti mokymus apie dirbtinį intelektą Lina nusprendė dėl labai aiškios priežasties – būtinybės perprasti šiuolaikines ir nuolat tobulėjančias technologijas ir jas panaudoti prasmingai bei kūrybiškai.
„Išmokome naudotis dirbtinio intelekto įrankiais, atpažinti tikrus ir dirbtinio intelekto sukurtus vaizdus, taip pat kūrėme dainas, kūrybinius tekstus bei nuotraukas. Be to, sukūrėme skaitmeninę erdvę „Metaverse“, kurioje planuojame surengti virtualų susitikimą su projekto dalyviais. Kiekvienas dalyvis turės savo avatarą, suteikiantį įspūdį tarsi dalyvautų realiame susitikime“, – pasakoja Lina.
Vyko ir dvi netradicinės pamokos apie technologijas Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje.
Mokymus vedė lektorius Mikis van Zdelhofas iš Nyderlandų, kuris mentoriauja įvairių garsių įmonių Nyderlanduose darbuotojams.
Savo patirtimi pasidalino regėjimo negalią turintis Algirdas Bernatavičius, jis tik dar kartą įrodė, jog negalia labai įgalina.
Jis mokė, kaip pritaikyti technologijas ir dirbtinį intelektą dirbant su mažiau galimybių turinčiais jaunuoliais.
Asmeninio archyvo nuotr.
L. Mitrikaitės manymu, technologijų ir dirbtinio intelekto vystymasis iš esmės pakeis mūsų darbo stilių.
„Jau dabar žmonės, ypač jaunimas, dirbdami nuotolinį darbą keliauja po egzotines šalis. Darbo laikas, kurį praleidžiame užduotims atlikti, labai sumažėjo – galima padaryti viską greičiau ir efektyviau. Tad, manau, turėtų keistis ir 8 darbo valandų dienos konceptas“, – svarsto Lina.
Ji pastebi, kad nemažai žmonių turi skeptišką nuomonę apie technologijas ir dirbtinį intelektą, vengia juos naudoti darbe ir gyvenime.
Pasak L. Mitrikaitės, galvojant apie technologijų ir dirbtinio intelekto vis didėjantį vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, jai atmintyje iškyla vaikystėje girdėtas Maironio eilėraštis „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“
„Ši technologijų revoliucija yra labai galinga ir kelio atgal jau nėra. Mokėti naudotis technologijomis ir dirbtiniu intelektu būtina. Priešintis ir ignoruoti būtų neišmintinga“, – mano Lina.
Mokymuose apie dirbtinį intelektą dalyvavo jaunimo darbuotojai, karjeros specialistai, bibliotekininkai ir mokytojai taip pat iš šešių šalių: Lietuvos, Nyderlandų, Vengrijos, Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos.
„Įdomu, kad nemažai dalyvių, nors jau ir kurį laiką gyvena minėtose šalyse, gimę ir augę Bangladeše, Pakistane, Slovakijoje, Jemene, Kenijoje. Turėjome nuostabią galimybę susipažinti su daugybe skirtingų kultūrų“, – džiaugiasi Lina.
Kaip skirtingo mentaliteto, patirčių žmonėms pavyko sutarti, kurti bendrystę ir draugystę?
Lina sako, jog jai labai patinka pasakymas, kad „Mes – stiprūs įvairovėje“.
„Manau, kad tokie renginiai suburia žmones, kuriems įdomu ir smalsu susipažinti ir patirti tą įvairovę. Susitikę mes pristatome savo kultūras vakarų metu. Vaišinamės tradiciniais patiekalais, šokame, dainuojame tradicines dainas, žaidžiame žaidimus, mokomės pasisveikinti įvairiomis kalbomis. Tarpkultūriškumas sustiprina renginio patirtį ir plečia akiratį“, – įsitikino L. Mitrikaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Vakaruška, kurią sungė Upytės tradicinių amatų centras ir ansamblis „Vešeta“, iš svetur atvykusiems mainų dalyviams paliko labai didelį įspūdį. Juk šiais laikais jaunimo vakarėliai vyksta visai kitaip.
„Dalyviams labai patiko ir lietuviškos saunos ceremonija. Daugelis stebėjosi natūraliais maloniais kvapais, kuriuos skleidžia ąžuolo ir beržo vantos, džiovinti serbentų ar mėtų lapeliai, šalavijas. Taip pat druskos, medaus ir riešutų sviesto tepimas ant kūno buvo visiškai nauja ir saldi procedūra“, – šypsosi Lina.
Anot L. Mitrikaitės, mainų dalyviai labai gražiai atsiliepė ir apie mūsų krašto gamtą.
„Grožėjosi mišku, Nevėžio upe. Matė stirnų ir net šernų. Kadangi daugelis atvyko iš miestų, aplinkos pasikeitimas ir ramybė padėjo atsipalaiduoti ir pajusti kokią stiprią galią turi gamta, kaip tai yra svarbu žmogui“, – sako mainų organizatorė.
Tiesa, pačios Linos santykis su gamta – kintantis.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad visada turiu stiprų ryšį su gamta. Kartais, ypač šiltuoju metų laiku, ryšys būna labai stiprus, o žiemą laiko gamtoje praleidžiu mažiau. Būna savaičių, kai kiekvieną dieną einu pasivaikščioti į mišką, išsimaudau šaltoje Nevėžio upėje, tyloje stebiu medžius, paukščius ir gyvūnus. Būna ir tokių savaičių, kai pasineriu į įvairiausias veiklas ir darbą, o atsipalaiduoti padeda šokiai, knygos, arbata ar net išvažiavimas kelioms valandoms pasivaikščioti po miestą“, – pasakoja Lina.
L. Mitrikaitė labiau gyvena sezoniškai ir klausydama vidinių poreikių.
„Tačiau taip, kūrybiškos idėjos man geriausiai kyla gamtoje. Jau planuoju solo žygį po Krekenavos miškus tam, kad parsineščiau kūrybinių idėjų ateinančių metų projektams“, – šypteli L. Mitrikaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.
Dar praėjusiais metais L. Mitrikaitė puoselėjo svajonę apie molinių namų statybą, todėl vasarą norėjo paskirti kelionei po Europą.
Ši turėjo padėti suprasti, kaip tokius namus statyti, ar norėtų tokiame gyventi.
Dešimt dienų krekenavietė gyveno moliniame name Lenkijoje ir visa esybe pajuto jo grožį.
„Namo šeimininkė Beata išmokė dar labiau mylėti ir pažinti augalus – kiekvieną rytą gerdavome glotnučius iš dilgėlių ir kitų sode priskintų žolių ir vaisių. Sužinojau apie permakultūrą, namo, kambarių projektavimą atsižvelgiant į saulės judėjimą danguje bei skirtingą aukštį skirtingais metų laikais“, – pasakoja pašnekovė.
Visai netikėtai L. Mitrikaitė surado namų statybos iš kanapių ir kalkių dirbtuves Lietuvoje, šalia Baltarusijos sienos. Vieta, kur galima nuvykti ir patirtį gyvenimą kanapių nameliuose, turbūt neatsitiktinai pavadinta „Pasakų žeme“.
„Vis dar negaliu patikėti, kad per dešimt dienų kartu su grupe hipių – taip mes juokais save vadinome – pastatėme beveik 5 metrų skersmens kanapinį kupolą, nenaudodami jokių konstrukcijų ar darbą pagreitinančių statybos įrankių“, – ir pati stebisi L. Mitrikaitė.
Namą jie lipdė rankomis, specialia technika pynė kanapes ir taip išlipdė sienas, stogą, lentynas bei dekoracijas.
„Dirbtuvės buvo tokios įdomios ir naudingos, kad nusprendžiau niekur nebevykti, pasilikau dar kartą gilinti žinias ir su kita grupe lipdyti antrą kiek mažesnį kupolą – vonios kambarį, kurį prijungėme prie pagrindinio kupolo“, – pasakoja Lina.
Dabar L. Mitrikaitė pati ieško jaukaus žemės sklypo šalia Krekenavos, kur galėtų pradėti dėlioti savo svajonių namo pamatus.
„Labai gaila, kad tokio tipo namo statybos yra negalimos Regioninio parko teritorijoje. Tai ganėtinai apsunkina sklypo paieškas. Tikiu, kad sugrįšiu prie šios ekologiško namo statybų svajonės, kai rasiu kūrybišką sprendimą ir turėsiu aiškią viziją“, – viliasi pašnekovė.
Anot L. Mitrikaitės, šiuo metu vyksta gana intensyvi vidinė transformacija – ji vėl ieško svajonės, kuri neleistų užmigti.
