Polas Dirakas, „dieviškosios lygties“ kūrėjas.

Pasaulį sukūrė matematikas?

Mokslas dažnai laikomas religijos priešingybe. Bet vienas Harvardo universiteto mokslininkas įsitikinęs, jog kaip tik mokslas – tiksliau, konkreti matematinė formulė, gali įrodyti Dievo egzistavimą.

Daktaras Vilis Soonas – gan prieštaringos reputacijos iš Malaizijos kilęs 59-erių astrofizikas, aerokosminių technologijų inžinierius ir aršus klimato atšilimo neigėjas. Vis dėlto jis tvirtai tiki, kad 1928-aisiais gimusi antimaterijos teorija atskleidžia, jog visata buvo suprojektuota – ir tikslingai.

Esą yra argumentų, įrodančių, kad visatos sąlygos ir joje galiojantys fizikiniai dėsniai specifiškai pritaikyti gyvybei egzistuoti. Ir labai jau neįtikėtina, kad šitaip susiklostyti galėjo atsitiktinai.

Antimaterija ir materija susiformavo kartu po Didžiojo Sprogimo, tačiau antimaterijos, turinčios priešingą krūvį nei materija, visatoje mažiau. Jei jų būtų po lygiai, viena kitą neutralizuotų.

Ši materijos ir antimaterijos asimetrija visatoje ir interpretuojama kaip tikslingo plano ženklas.

Daktaro V. Soono teigimu, tiek fizikoje, tiek matematikoje apstu dalykų, kurie neturi jokio ryšio su realiu pasauliu, tačiau vis tiek yra teisingi. Ir kaip pavyzdį pateikia Kembridžo profesoriaus Polo Dirako lygtį, savo laiku pažeidusią visus žinomus fizikos dėsnius.

Anglas matematikas, teorinės fizikos specialistas, kvantinės mechanikos pradininkas ir vienas jauniausių Nobelio premijos laureatų P. Dirakas laikomas antimaterijos tėvu. Mat atsitiktinai įrodė jos egzistavimą dar gerokai prieš tai, kai ši buvo patvirtinta 1932-aisiais.

P. Dirakas bandė išsiaiškinti, kodėl kai kurios dalelės gali judėti greičiau už šviesą. Mokslininkai tuo metu jau turėjo formules „lėtaeigiams“ elektronams, tačiau subatominės dalelės jiems tebebuvo paslaptis.

Taigi profesorius sujungė garsiąją Alberto Einšteino lygtį E=mc su Ervino Šrėdingerio lygtimi iš kvantinės mechanikos.

Pagal pirmąja formulę objektas, turintis masę, negali keliauti šviesos greičiu, tačiau antroji formulė numato tikimybę rasti dalelę tam tikroje vietoje tam tikru laiku.

Pradinis P. Dirako lygties variantas pasirodė esantis neišsprendžiamas, todėl mokslininkas įtraukė į ją papildomą – neigiamos energijos būsenos elektroną.

Rezultatas suglumino mokslo bendruomenę, nežinojusią, nei kas yra tas neigiamo krūvio elektronas, nei kokia jo paskirtis.

Nežinojo ir pats P. Dirakas. Tačiau su juo lygties sprendimas buvo toks paprastas ir elegantiškas, jog matematikas net neabejojo: jis privalo būti teisingas.

Mažiau nei po dešimtmečio stebint kosminius spindulius viršutiniuose atmosferos sluoksniuose buvo aptiktos pirmosios antimaterijos dalelės, patvirtinusios P. Dirako hipotezę (o jo lygtis davė pradžią naujai fizikos sričiai, vadinamai kvantine lauko teorija).

1963-iaisiais profesorius P. Dirakas pareiškė laikąs Dievą labai aukšto lygio matematiku – esą tik taip būtų galima paaiškinti fizikinius dėsnius apibūdinančių matematinių teorijų grožį ir sudėtingumą: kad gamta buvo sukonstruota tokia, kokia yra. Ir darydamas šitai Dievas „naudojosi itin pažangia matematika“.

Įdomūs faktai

Būta daug ekspertų, manančių, jog rado Dievo pėdsakų visatoje. Tarp jų argumentų – ir traukos jėgos (gravitacijos) stiprumas, ir protonų bei elektronų masių santykis, ir kosmologinė konstanta.
Pavyzdžiui, jei gravitacija būtų bent kiek silpnesnė, galaktikos, žvaigždės ir planetos nebūtų susiformavusios. Bet būtų ji nors truputį stipresnė, visata galėjo „susilankstyti“ į juodąją skylę.
Panašiai ir su protonais bei elektronais: jeigu jų masių santykis pastebimai skirtųsi, greičiausiai sugriūtų visi chemijos pamatai ir sudėtingų molekulių – tokių kaip DNR, – formavimasis taptų neįmanomas.
Kosminė konstanta – Alberto Einšteino bendrojo reliatyvumo lygtyse naudojama sąvoka, nuo kurios priklauso, ar erdvė plečiasi, ar traukiasi. Jeigu ji būtų kitokia, mūsų visata būtų arba per sparčiai išsiplėtusi, arba pergreit susitraukusi, kad spėtų atsirasti gyvybė.