-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Augustė Krisiūnaitė (7 kl.)
„Domisi viskuo, kas įdomu ir net neįdomu kitiems bendraamžiams. Mėgsta keliones, skaityti knygas, šokti, dainuoti, sportuoti, juokauti, juoktis ir svajoti…“ – taip apie kūrėją kalba mokytoja Lina Kilienė.
MISIJA 19
2030 metų vasara. Kaunas. Atrodytų, įprasta diena, bet už akių užkliūna trys paaugliai, karučiu tempiantys įvairius metalo ir elektros prietaisus.
– Leonardai, – sušnibždėjo raudonplaukė mergina Audronė,– gal galim eit ne per miesto centrą?
– Kodėl? Čia trumpiausias kelias.
– Pažiūrėk, kaip žmonės žiūri.
– Na ir kas? Nepatinka, tai neik su mumis. Dabar svarbiausia pasiekti Izabelės namus, o ne žiūrėti, kas kur žiūri.
– Aš pritariu Leonardui,– tarė Izabelė, – svarbiausia nueiti iki mano namų garažo ir iškraut viską.
– Na, gerai jau, – su nepasitenkinimu tarė Audronė.
Pasiekusi Izabelės namus, trijulė iš karto pasuko į garažą, iš karučio ant grindų sudėjo visus prietaisus.
– Taigi, dabar reikėtų aptarti, kaip ką darysime. Mes turime… Izabele, kiek laiko tavo tėvai bus išvykę?
– Dvi savaites.
– Mes turime dvi savaites sukonstruoti prietaisą, su kuriuo galėtume keliauti laiku. Manau, kad turime pakankamai laiko, – entuziastingai pasakė Leonardas.
Palaukit… Jūs rimtai tikitės sukonstruot kažką veikiantį per dvi savaites? Ir dar ne tik šiaip kažką, bet laiko mašiną? – suabejojo Audronė.
Audrone, nebesiskųsk. Pagalvok, bent jau smagiai praleisim laiką ir išliks linksmas prisiminimas, – spinduliuodama džiaugsmu tarė Izabelė.
Viską aptarę, užrakino Izabelės namų garažą ir išsiskirstė. Kitos dienos naktį, kaip buvo nutarę, vėl čia susirinko.
– Gerai. Audronės tėvai mano, kad jūs abi pas mane, o mano tėvai, kad aš pas Audronę. Puiku! Nieks nieko neįtaria.
– Tai nuo ko pradedame?– visi vienu metu paklausė.
Visą valandą jie galvojo, nuo ko pradėti, kol galiausiai Leonardas sušuko:
Laikalazdė!
Kas?– vienbalsiai paklausė merginos.
Gaminsime laikalazdę. Tai bus toks prietaisas, į kurį įsikabinus bus galima persikelti laiku.
Puiki mintis, bet kaip tu tai įsivaizduoji?– kiek sutrikusi paklausė Izabelė.
Manau, kad šią metalinę lazdą sujungsim su kompiuteriu, jį užprogramuosime, dar pridėsime ekranėlį, kad galėtume susisiekti ir –BUM! – mes jau praeityje. Tik tokiu atveju vienam iš mūsų reikėtų pasilikti čia ir prižiūrėti kompiuterį bei nustatyti praeities laiką.
Aš ar taip, ar taip netikiu, kad mums kažkas pavyks, todėl, tarkim, aš pasiliksiu čia,– pasakė Audronė.
Patikėk, mums tikrai pavyks!– sušuko Izabelė.
Jie ėmėsi darbo. Po savaitės viskas buvo beveik paruošta.
– Manau, baigta,– tarė Leonardas, – dabar reikėtų su kažkuo išbandyti.
– Galbūt su plaukų gumele, nes ji nuo laikalazdės nenukris ir taip suprasime, ji keliauja laiku ar ne.
– Puiki mintis, Izabele. Audrone, duok gumelę ir eik, suvesk kokią nors datą į kompiuterį.
Tuojau.
– Gerai. Bandom.
– Vienas, du, trys!
Sulig žodžiu „trys“ neliko laikalazdės ir aplink ją apsuktos gumelės.
O Dieve… Mums pavyko! – sušuko Izabelė.
– Aš negaliu patikėti… Kaip tokia nesąmonė galėjo pavykti?– nustebo Audronė netikėdama savo akimis.
Palaukit. Dar nedžiūgaukit. Neaišku, ar gumelė grįš į šį laiką.
Tai taręs Leonardas paspaudė sugrįžimo mygtuką ir po kelių sekundžių laikalazdė nukrito ant šaltų garažo grindų.
– Va, dabar mums tikrai pavyko.
Džiūgaudami visi susitarė, kad kitą dieną susirinks tame pačiame garaže. Leonardas su Izabele bus pasiruošę keltis į praeitį, o Audronė atidžiai prižiūrės aparatūrą.
Kitą dieną Leonardas su Izabele atėjo su už save didesnėmis kuprinėmis, prikrautomis visko, ko galėtų prireikti. Audronei tai kėlė juoką.
Nesijuok. Mes juk dar nenusprendėme, į kurį laiką keliausime, o atsarga gėdos nedaro, – pasipiktino Izabelė.
– Tiksliai! Nesusitarėme laiko,– tarė Leonardas.
– Man labiausiai galvoje yra įstrigę 2020-ieji. Na, aš buvau dar maža ir jie nepaliko labai gerų prisiminimų, bet tai yra pirma, kas šauna į galvą,– pasiūlė Izabelė.
– Man tinka,– sutiko Leonardas.
– Nemanot, kad tai truputį pavojinga, nes jūs nežinot, kur atsirasit?– sunerimo Audronė.
– Taip, pavojinga, nebent mes užsidėtume kaukes ir užsimautume pirštines. Manau, kad mano namuose jų dar turėtų būti. Einu paieškoti,– tarė Izabelė.
– Tik paskubėk. Ir stenkis neatkreipti kaimynų dėmesio.
Izabelė linktelėjo ir nusėlino į namo vidų. Po kelių minučių ji grįžo nešina dviem kaukėmis ir dvejomis pirštinėmis.
– Ačiū Dievui, kad radai,– su palengvėjimu pasakė Leonardas.
– Jūs jau pasiruošę?– paklausė Audronė.
–Tuoj užsidėsiu kaukę ir būsiu pasiruošęs,– pasakė Leonardas, maudamasis pirštines.
– Aš pasiruošusi,– drąsiai tarė Izabelė.
– Dabar ir aš pasiruošęs.
– Smarkiai įsikibkit į laikalazdę. Vienas, du, trys!
Blykstelėjo mėlynai balta šviesa ir garaže liko tik Audronė ir kompiuteris.
Leonardas ir Izabelė riktelėjo ir nukrito į krūmus. Jie atsirado kažkokiame miške. Apsidairę tolumoje pamatė didelį pastatą. Iš laikalazdės pasigirdo pažįstamas balsas:
– Ei, girdit mane?– paklausė Audronė.
– Girdim,– atsakė Leonardas ir Izabelė.
– Kur esat?
– Lengva paklausti, sunku atsakyti,– susimąstęs atsakė Leonardas.
Stojo tyla. Audronė jau ruošėsi kažką sakyti, bet pro garažo vartus įėjo trys kostiumuoti
vyrai. Audronė iškart pašoko nuo kėdės. Vyrai prisistatė esantys iš NASA.
– Audrone, kas čia vyksta?– paklausė Izabelė.
– Laba diena,– pasisveikino vienas iš kostiumuotųjų,– aš esu Ovidijus Urbonas, NASA atstovas Lietuvoje. Su manimi mano pagalbininkai Kajus ir Andrius. Gavome pranešimą, kad jūs sukūrėte laiko mašiną. Aš net neįsivaizduoju, kaip jums tai pavyko per… Tiesa, per kiek laiko jūs visa tai sukonstravote?
– Per vieną savaitę,– nė kiek nesutrikęs atšovė Leonardas.
– Per vieną savaitę?! NASA ir kiti mokslininkai tai bandė padaryti pastaruosius trejus metus vien dėl to, kad grįžtume į 2020-uosius ir sustabdytume pandemiją ir po jos buvusią ekonominę krizę, o jūs tai padarėte per vieną savaitę. Čia tai bent!
– Gal mes galime kuo nors padėti, nes mes kaip tik nukeliavome į 2020-uosius. Ir dar turiu klausimą. Kaip jūs viską išsiaiškinote?
– Abejoju, kad galite mums padėti dabar, nes neaišku, kur jūs esate, o išsiaiškinome labai paprastai – pamatėme jus gabenančius įvairius prietaisus Kauno centre ir…
– Aš jums sakiau, kad einam kitur, bet ne! Oi, atsiprašau,– sulemeno Audronė kiek susigėdusi, kai pertrauktas vyriškis į ją piktai dėbtelėjo.
– Taigi, pamatę jus, nusprendėme jus pasekti. Po to, kai išsiskirstėte, atrakinome duris ir pakišome jums blakę. Taip viską išsiaiškinome.
– Supratau…
– Gerai, tai nesvarbu. Sakykite ir rodykite, ką matote.
Leonardas ėmė sukioti laikalazdę aplink, kai staiga ponas Ovidijus paprašė jo sustoti ties didžiuliu baltos spalvos pastatu.
– Jūs esate toje vietoje, iš kur yra tiekiama šikšnosparnių mėsa, nuo kurios ir kilo korona- virusas. Jei jūs nepavėlavote ir turite bent žiebtuvėlį, galite pakeisti ateitį!– kupinas vilties sušuko ponas Ovidijus.
– Aš turiu žiebtuvėlį!– sušuko Izabelė.
– Viskas būtų tobula, tik niekas nežino, kokia dabar diena.
– Prie laikalazdės yra privirtintas laikrodis, kuris rodo dieną. Tuojau pasakysiu. Taip, dabar yra sausio antra diena,– pasakė Leonardas.
– Kitą dieną buvo patvirtintas virusas, todėl dabar jums reikia eiti į tą pastatą ir sunaikinti tą mėsą, kurią ruošiasi išvežti. Tik paskubėkite, nes turime mažai laiko.
Leonardas su Izabele nuskubėjo prie pastato. Pastate žmonės jau skirstėsi, nes darbo diena ėjo į pabaigą. Jie prasmuko pro duris, nutipeno prie labai didelio medinio dubens su mėsa, apsidairė, ar nėra žmonių, ir tada pradėjo tartis.
– Ką darom?– pašnibždom paklausė Izabelė, rankose laikydama žiebtuvėlį.
Leonardas nuslinko prie stalo, pačiupo ant jo esantį rankšluostį ir tarė:
– Padegsim šitą ir įmesim į dubenį.
Izabelė su baime palinksėjo ir padegė rankšluostį. Rankšluostis, įmestas į medinį dubenį, pradėjo liepsnoti. Izabelė su Leonardu, išgirdę kalbas, skuodė kaip tik galėdami. Nubėgę kuo toliau nuo pastato, pranešė ponui Ovidijui, kad jiems pavyko sunaikinti mėsą.
Ponas Ovidijus pranešė NASA apie džiugią žinią ir misiją, kurią pavadino „MISIJA 19“.
—–
Šaižiai nuskambėjo žadintuvas. Audronė atsisėdo lovoje, apsidairė. Taip, sapnas buvo toks tikroviškas! Iš jaudulio plazdėjo širdis. Kad tik greičiau į mokyklą! Su visomis smulkmenomis būtinai papasakos sapno nuotykį savo draugams, ir, kas žino, gal kada nors ji su Leonardu ir Izabele iš tikrųjų sukonstruos laikalazdę.
Taja Jankauskaitė (7 kl.)
Mokytoja Lina Kilienė: „Rami, rimta, santūri. Mėgsta piešti ir savo sukurtą pasaulį perkelti ant popieriaus lapo,nes fantazijos pasaulis platus“.
Gyvenimo spalvos
Gyvenimo prasmę
Mes turim visi.
Paklauski manęs,
Ar ji įdomi?
Dalykai įdomūs
Nutinka kasdien,
Spalvotais pieštukais
Gali juos nupiešt.
Gyventi juk verta,
Kai turi daug draugų!
Su jais visada atsiranda spalvų!
Gyvenimas mūsų yra kaip knyga,
Daug džiaugsmo ir laimės,
Stebuklų pilna!
Guoda Skukauskaitė (6 kl.)
„… moka pamatyti grožį aplink save, o savo išgyvenimus bando išsakyti eilėmis…“ – rašo mokytoja Vita Špokauskienė.
Vasara
Vasara skuba į kiekvieno namus,
Pražydo alyvos – kaip gera!
Bitės bitynuose dūzgia,
Renka jos saldų nektarą.
Padaužos berniūkščiai
Vėl maudos upelyje,
Žaidžia, nerimsta lauke
Ir žiūri į kelią…
Atėnė Raskazovaitė (6 kl.)
„Atėnė jausti ir kurti grožį mokosi iš savo mamos: abi šeimininkauja, kuria nuostabias puokštes iš augalų, rengiasi floristinio kostiumo konkursams. Paskatinta bando ir literatūrinius gebėjimus…“ – pasakoja lietuvių kalbos mokytoja Vita Špokauskienė.
Vakaras
Laukai užmigo,
Rūkas atkeliavo,
Jau mėnulis skuba
Į padangę savo.
Saulutė pyksta, nori ji šviesti
Dar tokiu laiku,
Bet mėnulis šaltas
Tempia už kasų.
