-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Paklaustas apie namų trauką ir Panevėžio vietą jo širdyje, patyręs keliautojas prisimena sparnuotą frazę, jog namai yra ten, kur širdis, o pats nuo savęs priduria, jog namai yra ne tik širdyje, bet ir galvoje.
„Gyvenimas – vienas didelis paradoksas. Kai pagaliau turi kažką, ko visada norėjai, vėl užsinori to, ką jau turėjai, ir vice versa“, – šypteli panevėžietis.
Keliaudamas įspūdingais, tolimiausiais maršrutais, jis pasiilgsta Lietuvos, ypač – lietuviškos vasaros, kurią, kaip pats sako, tiesiog dievina.
Visgi vos sugrįžusį namo Girmantą vėl ima vilioti nuotykiai ir kraujyje, rodos, įaugusi kelionių manija.
„Man labai patinka airių kilmės novelisto Džordžo Muro citata: „Žmogus po pasaulį keliauja ieškodamas, ko jam trūksta, ir grįžta namo to rasti.“
Seniau spjaudžiausi, kad negrįšiu gyventi į Lietuvą, tačiau kuo daugiau keliauju ir gyvenu svetur, tuo labiau traukia atgal“, – sako G. Stankevičius.
Klajonės po pasaulį sukrovė didelį patirties bagažą: teko susidurti su įvairaus plauko žmonėmis, nemažai buvo, kaip pats įvardija, žmonių-šiukšlių: be moralės, atsakomybės, supratimo, sąžinės, susirūpinusių vien savimi.
„Teko užsiauginti odą ir tokių žmonių atsikratyti. Sustiprėjau morališkai, nebegalvoju apie tai, ką žmonės pagalvos, atsikračiau tų, kurie mane smukdė“, – svarsto Girmantas.
O išsilaisvinęs iš tokių pančių pradėjo kur kas geriau pastebėti ir perprasti žmonių kūno kalbą – sako dabar jau iš pirmo žvilgsnio galintis suprasti, sutiktas žmogus yra doras ar ne.
„Išmokau ir pasakyti „ne“, jeigu to reikia, o ne sakyti „taip“ ir vėliau nuvilti žmogų, kuriam buvau prisižadėjęs. Pradėjau vertinti savo kūną, kaip elgiuosi su gamta, sustiprėjo mano atsakomybės ir pagarbos jausmas“, – pokyčius mato keliautojas.
G. Stankevičius su šypsena prisimena senesnius laikus, kai jo brolis, kuris žaidė ir iki šiol tebežaidžia rankinį, vis leisdavęsis į netolimas keliones su komanda po kaimynines šalis: Latviją, Lenkiją, Vokietiją. Iš ten visuomet parveždavęs skanėstų ir jau tada Girmantas ėmęs galvoti, jog keliauti turėtų būti labai smagu.
Pirmą kartą už Lietuvos ribų Girmantas išvyko būdamas septyniolikos. Tąkart važiavo per vasaros atostogas padirbėti į Didžiąją Britaniją. Dabar kelionės įgijo kitą – atradimų, pažinimų, naujų draugysčių, kultūrinę – reikšmę.
„Jei turi galimybių keliauti – keliauk, jeigu neturi – susikurk jas“, – tokiu požiūriu vadovaujasi G. Stankevičius.
Jis gali pasigirti apkeliavęs daugiau nei dvidešimt šalių, o artimiausi jo planai po Australijos, kurioje šiuo metu yra apsistojęs, labiau susipažinti su Azija.
Pirmąja Girmanto tolimesne kelionės vieta tapo valstybė Vakarų Afrikoje – Ganos Respublika. Šis pasirinkimas, sako, buvo daugiau spontaniškas, ten išvyko pakviestas bičiulių, su kuriais susipažino dar gyvendamas Danijoje.
Australijos žemyne Girmantas savo naują gyvenimo etapą ėmė kurti visai neseniai – prieš mažiau nei keturis mėnesius. Šią šalį sako pasirinkęs tiesiog kaip jam naują, netyrinėtą vietą.
Į ją atvyko po aštuonerių Danijoje praleistų gyvenimo metų.
Danijoje dirbo paprastą, niekuo neišsiskiriantį darbą sandėlyje, tačiau bėgant laikui ėmė pastebėti savo gabumus kuriant vaizdo klipus.
„Nusprendžiau studijuoti medijos mokslus ir dabar esu studentas. Man 29-eri ir aš studijuoju – pradėti niekada nevėlu“, – įsitikinęs pašnekovas.
Dabar mokslo šaknis Girmantas kremta per atstumą.
G. Stankevičius juokiasi, jog nors ir perdėm nesidomi politika, akies krašteliu jau pastebėjo, jog iš biudžeto ir įvairių fondų valdantieji mėgsta „pagraibstyti pinigėlių“.
Nepaisant to, Australijos gyventojai yra šilti ir maloniai bendraujantys.
„Manau, jų temperamentas netgi panašus į lietuvių, jeigu tik būtume mandagesni ir vienas kitą pasistengtume labiau suprasti“, – pažymi Girmantas.
Kaip ir lietuviai, australai mėgsta pasipliekti socialinėje erdvėje, patraukti vienas kitą per dantį, retkarčiais įkąsti. Jų gyvenimo būdą, anot panevėžiečio, labiausiai apibūdintų angliškas posakis „laid-back“.
„Tai reiškia, jog žmonės dėl nieko labai stipriai nesijaudina, gyvena ramiai. Čia galima dirbti puse etato, susimokėti už mokslą, pragyventi ir keliauti. Nei mokslai, nei darbas nekelia streso“, – šypteli Girmantas.
Tačiau pirmieji jo žingsniai Australijoje tapo įsimintini ir pilni nerimo.
„Buvau ištiktas paranojos, jog net laistymo žarna man gali įgelti ir aš mirsiu agonijoje – tokie buvo mano minties žaidimai. Dabar viskas gerai“, – linksmai pasakoja vaikinas.
Jam vis dar nepavyko apsiprasti ir su kita kelio puse – priešingai nei Europoje – vykstančiu eismu. Keistai atrodo ir tai, jog kasdien šilti orai. G. Stankevičius gyvena Brisbene – labiausiai saulėtame mieste Australijoje, kuriame maždaug 260 dienų per metus šviečia saulė.
„Gyvenimas – vienas didelis paradoksas. Kai pagaliau turi kažką, ko visada norėjai, vėl užsinori to, ką jau turėjai, ir vice versa.“
G. Stankevičius
Vietoje Lietuvoje įprastų nuolat aplink besisukiojančių balandžių Australijoje gausu australinių baltųjų ibių. Girmanto draugė vadina juos šiukšliadėžių viščiukais. Jie – įžūlūs, maistą vagiantys paukščiai.
„Kiti mano pažįstami tikriausiai jau priprato ir nebejaučia, bet aš iki šiol jaučiu stiprų chloro tvaiką vandenyje iš čiaupo, todėl vandenį perku“, – apie kasdienybės nepatogumus pasakoja keliautojas.
Nemažą kelionių patirtį sukaupęs G. Stankevičius mano, jog jam keliauti kol kas sekėsi ganėtinai saugiai. Žengti visai šalia nuodingos gyvatės, kurios nepastebėjo, arba džiunglėse akis į akį susidurti su dideliu juodu skorpionu, agresyviai besitaikančiu gelti – netgi tai Girmantas laiko tik nedidelėmis kliūtimis.
„Baisesnių pavojų gali patirti keliaudamas į Kauną“, – šypteli pašnekovas.
Vienu įdomesnių nuotykių panevėžietis laiko kelionę po Šiaurės Ameriką, Pietų Dakotą. Po ilgos kelionės automobiliu su draugu nusprendė sustoti pailsėti pakelės motelyje. Registratūroje atvykėlius pasitiko traškučiais nuo galvos iki kojų apsitrupinusi ir rankoje kokakolos butelį laikanti moteris. Jau vien tai keliautojams pasirodė mažų mažiausiai keista.
Neįprastos viešnagės pojūčius dar labiau sustiprino motelio dydis – apgyvendinimo įstaiga turėjo mažiausiai 50 įrengtų kambarių. Tačiau, Girmanto nuomone, jiedu greičiausiai buvo vieninteliai nuomininkai.
Nusprendę kiek atsipalaiduoti ir nusipirkti alaus, draugai pasuko ieškoti veikiančios parduotuvės, tačiau visos jos jau buvo uždarytos. Teko užsukti į vietinį baikerių barą.
„Kaip rodo filmuose – kas nutinka, kai į baikerių barą įeina du svetimšaliai? Visi baikeriai atsisuka ir nustoja groti muzika. Mums įėjus – visi atsisuko, netgi tie, kurie žaidė biliardą. Man irgi nustojo groti muzika, o mintyse perbėgo daug gyvenimo prisiminimų. Pagalvojau, ar išeisim sveiki? Po kelių akimirkų skenavimo akimis visi grįžo prie to, ką veikė“, – keistą patirtį pamena G. Stankevičius.
Keliaujant po Jungtines Amerikos Valstijas nuotykių pasitaikė kur kas daugiau. Girmantas su šypsena prisimena kartą nubudęs jachtoje pas nepažįstamas merginas.
„Kaip ten atsidūriau, tikrai nepamenu“, – juokiasi.
O štai Afrikoje, Ganos turguje nusprendęs atsiskirti nuo savo grupės, nė nesitikėjo, jog planas smagiai praleisti laiką pakryps kita linkme.
„Kad vienam baltaodžiui pasivaikščioti Ganos turguje nėra gera mintis, supratau tik tuomet, kai teko bėgti norint išsaugoti tiek savo piniginę, tiek sveikatą“, – pasakoja G. Stankevičius.
Ne vieną atsiminimą širdyje nešiojantis keliautojas patikina, jog kad ir kur pasuktų, didžiausią įspūdį jam visur daro Motina Gamta.
„Kartais tenka pamatyti vaizdų, kurie taip užgniaužia kvapą, kad net ašara išrieda. Tuomet ir supranti, kokiame gražiame pasaulyje mes gyvename, susimąstai, ką veikiame su savo gyvenimais“, – sako G. Stankevičius.
