-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Partizano Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus gyvenimo istorija – neeilinė tarp kitų neeilinių ir skaudžių jo amžininkų istorijų.Panevėžio krašto pasipriešinimo judėjimo legenda į miškus išėjo vos devyniolikos, ten kovodamas praleido septynerius metus. Būdamas 25-erių, po išdavystės, sužeistas net septyniose vietose kaip negyvas su kitais bendražygiais buvo numestas Ramygalos aikštėje. Vėliau masintas išduoti kitus, o atsisakęs – žiauriai tardytas ir galiausiai pasmerktas ilgiems metams Sibiro lageriuose.
Brolio ir Vyčio apygardos partizanų bendražygių žūtys, alinantis gyvenimas miške, kovos, persekiojimas, išdavystės ir kankinimai. Visa tai teko patirti Vėtros būrio vadui, Vyčio kryžiaus Komandoro ordinu apdovanotam dimisijos kapitonui, Laisvės premijos laureatui Bronislovui Juospaičiui-Direktoriui. Sunki dalia, tačiau lengvesnio kelio jis nesirinkdavo.
Garsiojo partizano dukra Danguolė Juospaitytė-Urbonienė sako, kad tėtis niekada neapgailestavo išėjęs partizanauti. Tikėjo, kad tai buvo vienintelis teisingas sprendimas.
Bronislovas į mišką kartu su savo broliu Jonu išėjo 1944-aisiais prieš Kalėdas – gavę šaukimus tarnauti sovietų armijoje. Jonas Juospaitis po kelerių metų žuvo.
„Jie visi kitaip ir neįsivaizdavo – neįsivaizdavo, kad gali eiti tarnauti okupantui“, – D. Urbonienės teigimu, į mišką ėję jaunuoliai žinojo, kad tai jų pareiga – priešintis tiems, kas atėmė iš Lietuvos laisvę.
Tik nenumanė, kad kova užsitęs beveik dešimtmetį. Kad viltys, jog Antrasis pasaulinis karas netrukus baigsis ir sovietai bus priversti pasitraukti iš Lietuvos, neišsipildys.
Apie 1950-uosius darytoje fotografijoje – Vyčio apygardos partizanai Antanas Burkauskas-Brakonierius (kairėje), Jadvyga Žardinskaitė-Daktaras Dolitlis, Viktoras Mažeika-Vanagas (dešinėje). Antrasis iš dešinės – Bronislovas Juospaitis-Direktorius. Tokį slapyvardį jis gavo kartą į vieną sodybą užsukęs duonos. Buvo prietema ir šeimininkų mergaitė apsipažinusi pavadino jį savo mokyklos direktoriumi. Taip ir prigijo. OKUPACIJŲ IR LAISVĖS KOVŲ MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Pasak D. Urbonienės tėčio, augusio Rimaisų kaime, pasiturinčioje ir darbščioje šeimoje, vaikai buvo auklėjami lietuviškumo dvasia. Bronislovo mama labai skatino savo atžalas skaityti, su jais buvo daug kalbama apie Lietuvą, Dievo ir tėvynės meilę.
Pats B. Juospaitis-Direktorius vėliau prisimins, kaip ilgais rudens ir žiemos vakarais mama dažnai jiems pasakodavo apie nepriklausomybės kovas – giminėje buvo vienas jų dalyvis. Tos istorijos vaikiškose širdelėse paliko gilų pėdsaką ir skatino norą žinoti daugiau.
Be to, tarpukario karta ir mokykloje buvo auklėjama patriotiška dvasia.
Tiesa, Bronislovas pradėtų mokslų joje taip ir nebaigė.
Dukra prisimena, kad tėtis vis juokdavosi buvęs iš jos išmestas. Tačiau tiesa ta, kad jam galėjo būti pavojinga ten pasirodyti. Mat kartą sportuojant salėje netyčia kamuoliu pataikė į Stalino portretą ir tas nukrito.
D. Urbonienė svarsto, kad dėl šio incidento tėtis ir buvo išprašytas iš Ramygalos gimnazijos.
Pagrindinį išsilavinimą jis įgijo jau Sibire.
„Viename susitikime teko girdėti klausimą tėčiui, kiek ilgiausiai išbuvęs miške. Jis atsakė buvęs nuo išėjimo iki pat paskutinės kovos. Tėtis praktiškai septynerius metus pragyveno miške“, – D. Urbonienei vis dar sunku patikėti, kad tėtis nė karto ilgesniam laikui nebuvo pasitraukęs iš miško – leisdavo jame net žiemas.
Pati Danguolė augo nieko nežinodama – nei kad yra partizano dukra, nei kokias kančias teko patirti jos tėvui.
„Galbūt saugojo mane bijodami, kad kur nors neprasitarčiau. Sovietiniais laikais tai nebuvo ta tema, kuria garsiai kalbėtų“, – moteris įtaria, jog tėvai sąmoningai sergėjo savo vienintelį vaiką nuo tragiškos šeimos praeities.
Kaip ilgainiui sužinota, taip elgtis buvo toliaregiška: saugumas B. Juospaitį-Direktorių stebėjo iki pat 1990-ųjų.
„Turbūt todėl namuose ir buvo tokia tyla“, – šypteli Danguolė.
„Kai išvežė į lagerį, tėtis svėrė šiek tiek daugiau nei 40 kilogramų. Mačiau nuotrauką. Pagal tų metų standartus buvo aukštas vyras, o atrodė kaip siūlelis.“
D. Juospaitytė-Urbonienė
Partizano dukra pati po trupinėlį lipdė šeimos istorijos mozaiką.
D. Urbonienė prisimena vaikystėje labai mėgdavusi sklaidyti šeimos dokumentus. Į akis vis krisdavo įvairūs tėčio pažymėjimai apie įgytas kvalifikacijas. Jų buvo daug ir visi – rusų kalba. Net vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas rusijoje.
Anuomet ji žinojusi tik tiek, kad tėtis buvo Sibire. Tačiau ar ištremtas, ar lageriuose, nenumanė. Tik paauglystėje atsitiktinai iš giminaičių – tėčio sesers, jo mamos – nugirdo jį kalėjus.
Bet kai įsidrąsinusi bandydavo teirautis už ką, išgirsdavo lakonišką atsakymą: „Nes kovojo už laisvę.“
Tačiau su laiku Danguolė sako sužinodavusi vis daugiau – galiausiai atsiskleidė ir pažymėjimų gausos paslaptis.
Pasirodo, B. Juospaičiui atsidūrus Sibire, kitos tautybės politinis kalinys patarė lietuviui mokytis. Patyrus tokius sužeidimus ir esant prastos sveikatos, norint išgyventi, vienintelė išeitis buvo mokslai. Todėl, spėja dukra, tėtis ir baigė tiek daug kursų – siekdamas sustiprėti ir gauti lengvesnį darbą.
Kitas ryškus Danguolės prisiminimas – kai vaikystėje viešint kaime, vienkiemyje susirinkę giminaičiai vyrai prašė tėčio papasakoti. Ir ji čia pat suaugusiųjų buvo išsiųsta apžiūrėti ūkio ar kitu išgalvotu pretekstu.
„Išeidama nugirdau tėtį sakant, kad nelinkėtų priešui patirti to, ką jis patyrė“, – pamena D. Urbonienė.
Ar tėtis tada kalbėjo apie partizanavimo laikus, ji nežino, tačiau matė, kad tėčio giminės su juo bendraudavo labai pagarbiai.
Net ir akylai tėvų saugojama nuo praeities baisumų, Danguolė teigia visada jautusi, kad kažkas ne taip, kažkas nutylima. O Juospaičių namuose net ir giliu sovietmečiu puoselėta lietuvybė jai atrodė savaime suprantamas dalykas.
„Žinojau, kas yra trispalvė, žinojau daugiau istorinių dalykų, bet ne tiek iš tėčio, kiek per bažnytinį jaunimą, – patikslina D. Urbonienė. – Priklausiau katedros jaunimui, dalyvaudavau procesijose, būdavo įvairių susitikimų su istorikais.“
Tik daug vėliau ji suprato, kad būdama vaikas žinojo apie dalykus, apie kuriuos viešai nekalbėdavo suaugusieji. Ir kai jau nepriklausomybės laikais sužinojo tėčio gyvenimo istoriją, Danguolė pradėjo skatinti savo vaikus klausinėti senelio ir žūtbūt išsaugoti neeilinę jo gyvenimo istoriją.
Bronislovas Juospaitis vengdavo pasakoti apie savo išgyvenimus ir darydavo tą labai retai. Sakydavo, jog ir priešui nelinkėtų to, ką pačiam teko patirti. JUOSPAIČIŲ ŠEIMOS ARCHYVO (P. Židonio) nuotr.
Danguolei augant, namuose jokių nuotraukų iš tėvo praeities nebuvo. Bet sykį ji rado rūsyje albumą, kuriame už fotografijų buvo paslėptos kitos, mažytės. Mergaitei ypač įsiminė viena: prie labai ilgo stalo sėdi daug vienodai apsirengusių vyrų nuskustomis galvomis, prieš juos – dubenėliai.
Vaikui nuotrauka pasirodė labai keista. Tik vėliau sužinojo, kad joje įamžintos Kalėdas lageryje.
„Tos nuotraukos nebuvo laisvai prieinamos – albumas visą laiką buvo rūsyje užkrautas rakandais“, – sako D. Urbonienė.
Fotografijų iš tėvo partizanavimo laikų ji namuose nėra mačiusi. Niekada.
Bet buvo dalykų, iškalbingesnių už vaizdus popieriuje. Tokių, kaip kulkų randai ant tėvo nugaros. Dėl jų B. Juospaitis net ir labai karštą dieną dirbdamas sode dažniausiai vilkėdavo marškinius.
Paklausus, iš kur randai, neslėpdavo buvęs sužeistas, tačiau kodėl ir kokiomis aplinkybėmis – nepasakodavo.
„Daugiau apie jo kovas, kitas istorijas aš išgirdau jau studijuodama Kaune“, – pamena D. Urbonienė.
Tuomet grįžusi namo pas tėvus beveik visada rasdavo arba žmones iš televizijos, arba radijo korespondentus, arba vadinamuosius partizanų metraštininkus. Danguolės į pokalbius su jais niekas nekviesdavo – priešingai: Juospaičiai dukrai liepdavo greičiau pasidėti studentišką mantą ir netrukdyti. Paklususi dažniausiai išeidavo pas draugus, tačiau retkarčiais vis tiek šį tą nugirsdavo.
Daugiau smulkmenų apie tėvo praeitį D. Urbonienė sužinojo tik suaugusi, kai pradėjo lydėti jį į įvairius renginius.
„Apie tai, kad jis – ne šiaip partizanas, sužinojau per sąskrydį Ariogaloje. Vienas metraštininkas pasakė, kad mano tėtis – didis žmogus, legendinis partizanas. Buvęs sušaudytas ir atgimęs“, – sako Danguolė.
B. Juospaitis-Direktorius yra pasakojęs, kad kurį laiką kartu su broliu tarnavo Stasio Eitminavičiaus-Rupūžėno būryje, kuris Krekenavos Pašilių pušyne buvo įsirengęs žemines. Viena jų dabar atstatyta.
Kovos buvo nuolatinės partizanų gyvenimo palydovės, išdavystės, deja, irgi.
Kartą su užduotimi nuėjus pas Vyčio apygardos vadą Juozą Krikštaponį, ryte pastarojo būrys buvo išduotas. Apsupti daugiau nei pusšimtis į partizanų kovėsi ilgiau nei šešias valandas. Mūšyje žuvo apygardos vadas. Gyvų liko vos per dešimt – tarp jų ir B. Juospaitis.
Jaunojo partizano drabužiai buvo taip sukapoti kulkų, kad milinė tapo nebetinkama dėvėti. Kaip pavyko išvengti mirties, nė pats nežinojo. Pasakodavo tądien kišenėje turėjęs vokišką rankinę granatą ir užrašų knygelę. Viena kulka pralėkė taip arti kūno, kad kišenę nuplėšė. Bet granatos neužkliudė.
Po mūšio susitikus su partizanų vadu Danieliumi Vaiteliu-Briedžiu, šis pasakęs: „Jei dabar tavęs nenušovė, Dievas, matyt, tau skyrė šimtą metų gyventi.“
B. Juospaitis gyveno 97-erius.
„Man tie žodžiai taip užsifiksavo – buvau šventai įsitikinusi, kad tėtis gyvens iki šimto metų. Tad ir to susitaikymo su jo mirtimi nėra“, – prisipažįsta D. Urbonienė, tėvelį amžino poilsio išlydėjusi 2021-aisiais.
Iš daugybės patirtų išdavysčių B. Juospaičio-Direktoriaus būriui lemtinga tapo nakvynė Glitėnų kaime 1951-ųjų kovą.
Partizanams apsistojus poilsiui pas, kaip manyta, patikimą žmogų, šis pranešė saugumui.
Buvo ne tik sutraukti Ramygalos, Krekenavos garnizonai, bet ir pasikviestas pastiprinimas iš Panevėžio. Skundiko sodybos kieme užvirė mūšis.
B. Juospaitį-Direktorių kulkos suvarpė septyniose vietose – sužalojo peties sąnarį, pervėrė ranką, koją, šoną, abu plaučius.
Radę Vėtros būrio vadą be sąmonės, stribai pamanė, kad negyvas. Tad kartu su kitais žuvusiais partizanais numetė Ramygalos aikštėje – žmonėms įbauginti.
Pasak D. Urbonienės, anksčiau kovas būdavęs šaltas – dar tikra žiema. Snigo. Tai ir išgelbėjo tėvo gyvybę.
„Kitų veidai buvo apsnigti, o ant jo tirpo snaigės“, – pasakoja.
Atsigavo B. Juospaitis jau Panevėžio ligoninėje. Kaip pats yra pasakojęs, buvo toks silpnas, kad nieko nematė – tik antrą kartą perpylus kraują grįžo rega.
Dukros teigimu, iš pradžių tėtis kažkodėl laikytas kitu asmeniu – lovos gale kabėjo lentelė su Juozo Kliorio vardu. Vėliau jis pats prisistatė kaip Jonas Masiokas – tame pačiame mūšyje žuvęs jo būrio partizanas.
Po daugiau kaip mėnesio gydymo Panevėžyje, B. Juospaitį išvežė į Lukiškių kalėjimo ligoninę, kur jis negavo jokios priežiūros – gerą savaitę neperrištos žaizdos pradėjo pūliuoti. Tik palatos kaimyno dėka vėl pradėtas gydymas.
Kaip saugumiečiai galiausiai suprato sulaikę patį Direktorių, vieną Vyčio apygardos būrių vadų, yra pasakojęs pats partizanas. Esą pasisakyti savo tikrą vardą ir pavardę jam patarė ligoninėje sutiktas žmogus – vis tiek buvo tik laiko klausimas, kada susidūręs akis į akį su jį žinojusiais žmonėmis būtų buvęs atpažintas. Ir sulauktų dar žiauresnių tardymų už tapatybės slėpimą.
2019 metų sausį kartu su keliais likusiais partizanais Bronislovas Juospaitis-Direktorius buvo apdovanotas Laisvės premija, skiriama asmenims, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Legendinio laisvės kovotojo dukrai Danguolei Juospaitytei-Urbonienei tai viena brangiausių šeimos relikvijų. P. ŽIDONIO nuotr.
B. Juospaičio-Direktoriaus tardymas Šiauliuose virto penkiomis savaitės kankinimų. Juos tęsdavo, kol dar nespėjusios sugyti žaizdos atsiverdavo iš naujo, o tardomasis prarasdavo sąmonę.
„Žiauriausi kankinimai buvo, – sako D. Urbonienė. – Kai Ukrainoje prasidėjo karas, aš visiems sakiau: nė kiek niekas nepasikeitė – tik per tiek metų sugalvojo dar žiauresnių kankinimų.“
Už bausmės sumažinimą siūlyta išdavystė, tačiau B. Juospaičiui tai atrodė baisiau už visus kankinimus – kad ir netyčia apie kažką prasitarti ir pakenkti partizanams padėjusiems žmonėms.
Nesugebėję palaužti, kankintojai B. Juospaitį nuteisė 25 metams lagerio ir išvežė į Sibirą – „tranzitu“ per Maskvos Butyrkų kalėjimą, kur pralaikė keletą savaičių.
„Kai išvežė į lagerį, tėtis svėrė šiek tiek daugiau nei 40 kilogramų, – pasakoja Danguolė. – Mačiau nuotrauką. Pagal tų metų standartus buvo aukštas vyras, o atrodė kaip siūlelis.“
Sėkmingai susiklosčius aplinkybėmis, bausmė buvo sutrumpinta dešimčia metų. Į Lietuvą B. Juospaitis grįžo 1966-aisiais.
Grįžo, nors buvo draudžiama, kaip ir buvo draudžiama pasakoti apie gyvenimą lageriuose.
Pasak D. Urbonienės, tėčio čia laukė visiems pargrįžėliams gerai žinoti sunkumai: ilgą laiką jis negalėjo niekur prisiregistruoti, o be registracijos – gauti darbo.
Laimė, tuo metu Panevėžyje intensyviai kilo naujos įmonės ir reikėjo darbininkų, tad pavyko įsidarbinti Autokompresorių gamykloje.
Nors D. Urbonienė pasakoja dėl tėčio praeities problemų neturėjusi – saugumas jos „pasikalbėti“ nekvietė, bet pasekmių buvo.
„Žinoma, mano likimas buvo nuspręstas, kad į Vilnių nevažiuosiu mokytis, – sako ji. – Užsienio kalbos nesimokiau žinodama, kad niekada niekur neišvažiuosiu, tad kam kišti į galvą tai, ko gyvenime neprisireiks? Be to, buvau tiksliukė.“
Danguolė teigia žinojusi, kad jai vienintelė galimybė – Kaunas, nes jis buvo lietuviškesnis.
Per stojamuosius egzaminą jos tik pasiteiravo, ar esanti komjaunuolė. Merginai atsakius neigiamai, daugiau niekas nieko jos neklausinėjo.
Tą patį klausimą D. Urbonienė buvo jau girdėjusi, kai po mokyklos baigimo norėjo metus padirbėti „Ekrano“ gamykloje Panevėžyje. Tada jos 
nepriėmė – nekomjaunuolė galėjo pakenkti socialistiniam lenktyniavimui.
„Kažkaip žinojau, kad negaliu norėti būti ir teisininke. Profesija turėjo būti labai žemiška. O žemiškesnės nei inžinieriaus gal ir nėra“, – šypteli garsiojo Direktoriaus dukra.
