Prezidentų metraštininke vadinama Dž. G. Barysaitė pripažino, kad kartais pasiilgsta to adrenalino, kuris lydėdavo dažnoje kelionėje ar išvykoje sekant paskui prezidentą V. Adamkų. V. Bulaičio nuotr.

Paroda praskleidė prezidento gyvenimo šydą

Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma – viena charizmatiškiausių, elegantiškiausių ir gražiausių Lietuvos porų. Susikibę rankomis kartu į gyvenimo kalnus jie kopia daugiau kaip 65-erius metus. Prezidentų fotografe ir metraštininke vadinama Džoja Gunda Barysaitė, V. Adamkų lydėjusi visą jo prezidentavimo laikotarpį, sukaupė nemažą nuotraukų lobyną, kurio gražiausiais perlais pasidalijo ir su Panevėžio žiūrovais.

Staigmena prezidentui

Panevėžio kraštotyros muziejuje atidaryta paroda, praskleidžianti prezidento gyvenimo uždangą. Kaip sakė parodos autorė Dž. G. Barysaitė, pats likimas ją suvedė su Adamkais. Šią gražią porą ji pažino dar tuomet, kai V. Adamkus apie pagrindinį šalies vadovo postą dar nė negalvojo. Tapus prezidentu, visas dvi kadencijas fotografė lydėjo jį po įvairius pasaulio kampelius. Net ir dabar ji yra laukiama svetinguose Adamkų šeimos namuose.

Fotografė neslepia – prezidento šeima jai visuomet imponavo ir žavėjo savo šiltumu ir nuoširdumu. Todėl artėjant Adamkų 65-erių bendro gyvenimo metų jubiliejui, Dž. G. Barysaitė sugalvojo surengti fotografijų parodą. Tuo labiau kad ši mintis jai kirbėjo jau seniai, mat jos archyve nugulė nemažai neoficialių ir šiltų nuotraukų, kurios taip ir nebuvo niekur publikuotos. Tiesa, jos paroda buvo staigmena net patiems Adamkams.

„Valdas ir Alma man yra tobulos šeimos pavyzdys, kaip per gyvenimo džiaugsmus ir sunkumus, kovojant su ligomis, galima eiti kartu. Net ir namuose, neoficialioje aplinkoje, prezidentas toks pat šiltas ir paprastas, tik be kostiumo. Ši paroda – viso to atspindys. Tačiau apie tai, kad rengiu parodą, Adamkai sužinojo tik tada, kai pakviečiau juos į atidarymą. V. Adamkus buvo priblokštas“, – tvirtino fotografė.

Suvedė likimas

Fotografuoti šalies prezidentą – daug atsakomybės ir atsidavimo reikalaujantis darbas. Tačiau patekti tarp tų išrinktųjų ir pelnyti pasitikėjimą nėra paprasta. Dž. G. Barysaitė pasakojo, kad pirmą kartą su V. Adamkumi susipažino, kai ji dirbo žurnale „Literatūra ir menas“ ir kurį laiką gyveno Amerikoje.

Per vieną iš „Santaros šviesos“ renginių V. Adamkus skaitė pranešimą, kurį moteris paprašė išspausdinti leidinyje. Vėliau sekė dar keli sąjūdžio dvasia alsuojantys V. Adamkaus straipsniai.

Po kelerių metų likimas juos vėl suvedė, tik šįkart jau Lietuvoje. Prasidėjus kandidatų į prezidentus rinkimų kampanijai, laikraščio, kur tuo metu dirbo Dž. G. Barysaitė, redakcija jai patikėjo visur lydėti V. Adamkų ir fotografuoti kiekvieną jo žingsnį.

Redakcijoje kiekvienas fotografas turėjo po savo kandidatą. Nuotraukų buvo nemažai, tad fotokorespondentė nutarė surengti savo darbų parodą. Būtent šis žingsnis jai atvėrė kelius į rūmus S. Daukanto aikštėje.

„Po parodos atėjo pats V. Adamkus ir pasiūlė tapti jo komandos dalimi. Tai man buvo kiek netikėta, bet pasiūlymo negalėjau atmesti. Ir taip net šešiolika metų praleidau fotografuodama prezidentus“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.

Per visus tuos metus būta visko. Darbas nesibaigdavo penktą valandą vakaro, kartu su prezidentu tekdavo vykti į įvairias šventes, renginius, susitikimus su žmonėmis, oficialius priėmimus. Kai jos paklausia, kokiuose pasaulio kampeliuose teko būti, Dž. G. Barysaitė juokauja, kad lengviau būtų pasakyti, kur lankytis neteko.

Tempas būdavo toks didelis, kad nespėdavo net išsikrauti lagaminų, kai tekdavo vėl leistis į naują kelionę. Viena sudėtingesnių, kaip dabar juokauja fotografė, buvo kelionė per dešimt dienų po pasaulį, kai teko aplankyti praktiškai visas Pietų Amerikos valstybes.

Skrydžiai lėktuvu, laiko skirtumai, naujos kultūros ir žmonės – įspūdžių kaleidoskopas sukosi milžinišku greičiu, kad net po kurio laiko sunku visus įspūdžius ir vaizdus sudėlioti į savas lentynėles.

„Nors kelionės pareikalaudavo tiek fizinių, tiek psichologinių jėgų, dirbti su V. Adamkumi buvo didžiulis malonumas ir džiaugsmas. Man patiko tai, kad visais komandos žmonėmis buvo visiškai pasitikima. Aišku, pats turi jausti atsakomybę, ką reikia fotografuoti ir ko nereikia“, – sakė Dž. G. Barysaitė.

Įvykių liudytoja

Per visus tuos darbo prezidentūroje metus fotografė iš arti galėjo matyti pačius aukščiausius ir įtakingiausius pasaulio lyderius, dalyvauti viršūnių susitikimuose. Iš visų šalių vadovų jai labiausiai įstrigo jau amžinatilsi Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis, kurį oficialiuose susitikimuose jo komandai tekdavo nuolat gaudyti. Prezidentas visad nueidavo tik jam vienam žinomais keliais. O Prancūzijos šalies vadovas Nikolia Sarkozi taip kompleksavo dėl savo mažo ūgio, kad prašydavo jam padėti paaukštinimą, jog bent nuotraukose atrodytų didesnis, nei yra iš tiesų.

„Nemaloniausią įspūdį, kai pirmą kartą viešėjome Rusijoje, paliko Vladimiras Putinas. Nors tuo metu apie grėsmes mažai kas kalbėjo, man V. Putinas pasirodė kaip labai negerų akių žmogus“, – prisiminė moteris.

Nors oficialūs vizitai ir kelionės visuomet suteikdavo gerų įspūdžių, fotografei su visa komanda teko atsidurti ir itin pavojingose situacijose. Žvelgti pavojui į akis teko neramumų krečiamoje Gruzijoje ar Afganistane, taip pat ir Amerikoje.

Prezidentas ir visa komanda savo akimis matė, ką išgyveno amerikiečiai, kai 2001 m. rugsėjo 11-ąją griuvo garsieji Pasaulio prekybos centro dvyniai Niujorke. Tuo metu, kai prasidėjo teroristų ataka, lietuvių delegacija viešėjo Vašingtone. Po susitikimo su Amerikos žydų kongreso nariais visi grįžo į savo viešbutį ir pamatė, kaip aplinkiniai paklaikusiomis iš siaubo akimis laksto apimti panikos. Pradėjus domėtis, kas atsitiko, lietuviams siūlė žiūrėti televizorių.

„Matau, kad griūva dangoraižiai, bet net užpykau, sakau, radote ką žiūrėti, kažkokį fantastinį trilerį, bet kaip paaiškėjo, apokaliptiniai vaizdai buvo tikri. Kaip tik tuo metu buvo įsirėžęs pirmasis teroristų lėktuvas“, – kaip dabar prisimena šiurpius vaizdus Dž. G. Barysaitė.

Žvelgė pavojui į akis

Supratę, kad iškilo rimtas pavojus, visa komanda iš dalykinių kostiumėlių šoko į patogesnius džinsus, susirinko aparatūrą ir laukė, kas bus toliau. Tuo metu Amerikoje viešėjo tik vienintelis Lietuvos prezidentas, tad Amerikos saugos struktūros buvo sutrikusios ir nežinojo, ką daryti. Niekas nesuprato, kas iš tiesų vyksta, – ar prasidėjo karas, ar kiti kataklizmai. Netrukus lietuviai buvo nuvesti į saugesnę priedangą – mažytį kambarėlį rūsyje, kuriame buvo tik nedidelis televizorius.

„Kol ėjome į saugesnę vietą, mačiau, kaip žmonės, nešini lagaminais, puolė prie viešbučio registratūros, norėdami išsiregistruoti. Tačiau jokio susisiekimo nebuvo – oro erdvė uždaryta, lėktuvai nesileidžia, traukinių ir autobusų eismas sustojęs, visas gyvenimas paralyžiuotas, o žmonės būriais laukia, kol galės pabėgti. Bet išvykti nebuvo kur“, – pasakojo prezidento fotografė.

Po kiek laiko delegacija iš mažos šalies buvo nuvežta į Lietuvos ambasadą. Nedaug trūko, kad teroristų taikiniais būtų tapę ir Lietuvos prezidentas su visa savo komanda. Dienotvarkėje buvo numatyta, kad po susitikimo su žydų bendruomene lietuvių delegacija turėjo vykti į Pentagoną. Per suirutę sužinota, kad kaip tik tuo metu vienas iš teroristų užgrobtų lėktuvų rėžėsi į Amerikos gynybos departamento būstinę.

„Kai tik buvo atidaryta oro erdvė, mes buvome pirmieji, kurie pakilome lėktuvu. Nors jau buvo praėję nemažai laiko po tragedijos, pro lėktuvo langus matėme nuo griuvusių Niujorko dvynių kylančius dūmų debesis. Net sunku apibūdinti tą jausmą, tuo metu tvyrojusį visur“, – kalbėjo Dž. G. Barysaitė.

Pas popiežių – be sijono

Vis dėlto jos darbe buvo daugiau gražių akimirkų nei pavojingų. O kai kurie darbo niuansai ją privertė pakeisti net kai kurias taisykles. Oficialiuose vizituose, kaip ir reikalauja etiketas, moteris vilkėdavo dalykinį švarką ir sijoną, tačiau po vizito pas popiežių teko visus sijonus mesti lauk.

Kaip pasakojo Dž. G. Barysaitė, prieš pirmąją kelionę į Vatikaną pas popiežių lietuviai buvo informuoti, kad protokolas reikalauja, jog dailiosios lyties atstovės segėtų sijoną sulig keliais.

„Apsirengėme, kaip buvo pasakyta, ir išvykome. Bet prieš vizitą dar užsukome į Lietuvos ambasadą. Sėdžiu automobilio gale ir girdžiu, kaip kažkas šaukia, kad paskubėčiau, reikia spėti nufotografuoti, kaip Lietuvos ambasadorius sveikinasi su prezidentu. Tik iššokusi iš automobilio išgirdau garsų drykst. Su tokiu sijonu pas popiežių eiti negalėjau, tad skubiai teko ieškoti naujų drabužių. Nuo to laiko darbo metu – jokių sijonų“, – juokiasi moteris.

Per visus tuos metus prezidentūroje jai teko dirbti ne tik su V. Adamkumi, bet ir Rolandu Paksu, dabartine šalies prezidente D. Grybauskaite. Nors darbas su visais prezidentais kiek skyrėsi, ji džiaugiasi, kad ja buvo pasitikima. Kodėl po pirmosios kadencijos paliko D. Grybauskaitės komandą, Dž. G. Barysaitė neatskleidžia – tiesiog reikėjo atsinaujinimo.

Atsisveikinusi su prezidentės fotografės darbu, ji vėl grįžo prie tos veiklos, kurią paliko prieš ateidama į prezidentūrą, – darbo spaudoje. Kiekvienas gyvenimo etapas turi savų iššūkių. Tik atsisveikinusi su prezidentūra ji atrado daugiau laiko sau.

Daugelyje valstybių prezidentai turi du fotografus, o Lietuvoje visas krūvis teko jai vienai. Tačiau ji niekada nesiskundė – viską atpirko galimybė pamatyti daugiau negu eiliniam fotografui. Ir dabar jai kartais trūksta to darbinio teigiamo streso.

„Sunku, bet įpranti ir atrodo, kad kitaip ir negali būti. Pasiilgstu to adrenalino, kai nežinai, kaip susiklostys situacija, kaip pagauti gyvesnį kadrą, kad nebūtų pernelyg oficialu. Bet gyvenime reikia ir kitų pokyčių“, – šypsosi Dž. G. Barysaitė.