Panevėžietei Gitai Jurkūnienei onkologinė liga smogė du kartus, tačiau moteriai pavyko ją įveikti ir kartu atverti kūrybines galias. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Paroda kaip odė moteriškumui

Paroda kaip odė moteriškumui

Didžiausi gyvenimo supurtymai ar kryčiai dažnai atneša skausmą, priverčiantį atsigręžti į save.

Panevėžietei Gitai Jurkūnienei onkologinė liga smogė du kartus, tačiau moteriai pavyko įveikti ne tik ją. Ši kova padėjo atrasti viduje slypinčią dvasinę stiprybę, nauju žvilgsniu pažvelgti į savo gyvenimo kelią ir priartėti prie savo pašaukimo – kūrybos. Panevėžietė kino centre „Garsas“ atidarė jau penktąją savo kurtų papuošalų parodą, o Gitos širdies kertelėje savo eilės laukia ir dar viena svajonė – išleisti savo kūrybos eilėraščių knygą.

– Esate sakiusi, kad papuošalų kūrybos svetainė, pavadinta „GyArt“, – tai jūsų gyvenimo kūrinys, svajonės virsmas gyvenimu. Kas pastūmėjo į šios svajonės įgyvendinimą?

– Svajonių turime visi – didesnių ir mažesnių, kasdieniškų, realių ir svaiginančių. Eidami gyvenimo keliu, kartu einame ir jų link – vienas pamiršdami, kitas įgyvendindami.

Tam, kad realizuočiau save ir įgyvendinčiau gyvenimo svajonę, man prireikė nueiti nemenką gyvenimo kelio atkarpą – bemaž 50 metų! „GyArt“ – tai mano svajonės virsmas gyvenimu.

Į tai mane pastūmėjo kardinalus likimo vingis, kai netikėtai susidūriau su sveikatos problemomis. Bet net ir tai, pasirodo, gali atnešti teigiamų pokyčių į gyvenimą. Kas man ir nutiko – atradau save ir gyvenimo džiaugsmą kurdama papuošalus.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotraukos

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotraukos

– Kada pradėjote savo draugystę su rankdarbiais? Kas paskatino atsidėti būtent papuošalų kūrybai?

– Draugystė su rankdarbiais tęsiasi jau ilgus dešimtmečius. Pirmiausia tai buvo bandymai ieškant savęs – siuvant, siuvinėjant, mezgant. Pagaminta nesuskaičiuojama daugybė suvenyrų, mielų smulkmenėlių, interjero puošybos detalių. Tačiau tik išbandžiusi save odinių papuošalų gamybos srityje, supratau, kad tai ir yra mano tikrasis savirealizacijos kelias. Pajutau didžiulį kūrybos polėkį, vaizduotės išlaisvėjimą ir tą nuolat lydintį nepakartojamą jausmą, kai dirbant ir kuriant išnyksta laiko ir realybės pojūtis. Tą patirti linkėčiau kiekvienam iš mūsų, nes tai išaugina sparnus – laimės sparnus!

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

– Kas pasufleruoja kuriamo papuošalo viziją? Ar kurdama įsivaizduojate, kokią moterį papuoš jūsų kūrinys?

– Dažnu atveju tikslios kuriamo papuošalo vizijos neturiu. Galėčiau tai palyginti su būsimo paveikslo eskizu, brūkštelėtu keliais štrichais. Neretai tiesiog rankose idėja (kartais gana ryškiai) transformuojasi, veikiama momentinės vaizduotės, mano nuotaikos ar net spalvų žaismo. Taip gimsta kūrinys. Būtent – gimsta! Todėl kiekvienam iš jų suteikiu pavadinimus. Jie visi kurti su meile, kantrybe, švelnumu ir kūrybiniu polėkiu. Todėl beveik kaskart, kai jie suranda naujus namus ir priglunda prie kažkieno kaklo, išgirstu nuostabiausią komplimentą – kad jie spinduliuoja gerą energiją, ramybę ir meilę. Matyt, taip ir yra, nes visa tai į juos ir sudėta.

Kurdama konkretaus žmogaus mintyse neturiu, išskyrus tuos atvejus, kai išties darau konkrečiam žmogui, pavyzdžiui, dovanoti, tačiau baigusi papuošalą puikiai įsivaizduoju tipą moters, kuriai jis tiktų. Nors kartais pasitaiko ir labai netikėtų malonių staigmenų, kai labai stilinga smulkutė moteris ištransliuoja savo vidinę energiją ir grožį būtent pasipuošusi stambiu, avangardinio stiliaus papuošalu, kas be galo gražu ir originalu. Tokios staigmenos dar labiau skatina kurti, išlaisvinti vaizduotę.

– Jūsų papuošalai – masyvūs, traukiantys akį, gaminami tik iš natūralių medžiagų, todėl tikrai nelieka nepastebėti. Minimalizmas – ne jūsų stichija, o gal papuošalas ir turi būti toks – iš tolo prikaustantis dėmesį?

– Tikrai, mano kuriami papuošalai dažniausiu atveju yra masyvūs, traukiantys akį, su kuriais moteris tikrai neliks nepastebėta. Kodėl? Į pasaulį, žmones ir daiktus kiekvienas žvelgiame per savo prizmę. Mano vidiniu suvokimu, jau pati papuošalo paskirtis yra individualizuoti moterį, suteikti jai išskirtinumo, savito žavesio ir atkreipti aplinkinių dėmesį, padėti pasijausti karaliene. Todėl kuklumas ir minimalizmas šioje terpėje nelabai randa vietos. Būkime gražios, žavios, puoškime save ir gyvenimą, net tada, kai kartais jis tampa bespalvis ir pilkas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotraukos

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotraukos

– Kino centre „Garsas“ neseniai pristatyta jūsų penktoji paroda „Gimę princesėmis išlikime karalienėmis“. Kuo ši paroda skiriasi nuo ankstesniųjų?

– Tai pati didžiausia personalinė mano papuošalų paroda. Ją kūriau tarsi odę moteriai, jos švelnumui ir trapumui, jos stiprybei ir herojiškumui, sielos bei kūno grožiui, paslaptingumui. Jos švenčiausiai pareigai ir garbingiausiai privilegijai – motinystei. Ją dedikavau savo jau mirusiai mamai, brangiausiam ir mylimiausiam žmogui ir mano širdies karalienei, kuri su kaupu įkūnijo visas šias moters savybes ir kuri buvo ir išliks man gražiausiu pavyzdžiu bei didžiausia siekiamybe.

Kodėl toks pavadinimas? Atsakymas paprastas – kuri gi mergaitė vaikystėje ar net kūdikystėje nėra pavadinta mažąja princese? Tai, ko gero, pirmasis gyvenime mūsų išgirstas komplimentas. Bet princesės auga, skleidžiasi tarsi žiedai ir tampa moterimis. Šia paroda noriu sau ir kiekvienai mūsų priminti, jog į gyvenimą įžengusios su privilegija būti vadinamomis princesėmis, privalome savo viduje išlikti karalienėmis – santūriomis, gerbiančiomis save ir kitus, gražiomis ir patraukliomis tiek vidumi, tiek išore.

Moteris visais laikais ir visuose kraštuose turi jaustis karaliene, nes iš Dangaus yra gavusi nepaprastą privilegiją – dovanoti gyvybę.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotraukos

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotraukos

– O kas jums yra moteriškumas ir moteriška laimė?

– Man moteriška laimė yra pirmiausia motinystė. Vaikas – tai šventa. Kokia bebūtų gyvenimo situacija, vaiko atėjimas yra didžiausia Dievo dovana. Tai gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. Šią nuostatą nešu per savo gyvenimą. Esu nuostabių, gerų, talentingų trijų vaikų mama. Jie – mano gyvenimo prasmė, meilė ir pasididžiavimas.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotraukos

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotraukos

– Žinau, kad paroda buvo suplanuota dar prieš karantiną, bet pandeminė situacija pakoregavo planus. Galbūt šis sunkus metas įnešė ir naujų vėjų jūsų kūryboje? Gal kažkada galima bus puoštis ne tik jūsų rankomis kurtais papuošalais, bet ir įkvėpimo ieškoti eilėraščių knygoje, kuri vis dar kaupiama?

– Parodos atidarymas buvo numatytas dar balandžio mėnesį – per mano 55-ąjį gimtadienį. Bet karališkas virusas ,,nunešė“ karališką parodą. Atidarymą teko nukelti lygiai trims mėnesiams. Juokais pavadinau atidarymą Penketukų švente – tai 5-oji personalinė „GyArt“ paroda ir kartu mano pavėlavęs 55-asis gimtadienis.

Priverstinis karantinas turėjo savų privalumų. Parodos apimtis išsiplėtė iki 50-ies vien kaklo papuošalų (neskaitant auskarų bei apyrankių). Turėjau papildomo laiko nuosekliai, detaliai apgalvoti ekspozicijos smulkmenas bei detales.

Taip pat dėliojosi mintys apie būsimą eilėraščių rinkinį – jau atrinkta kone 100 eilėraščių. Kirba mintis išleisti ir savo kurtą ilgą eiliuotą pasaką kaip vaikišką knygelę. Ją norėčiau dedikuoti onkologiniams ligoniukams ir dalį tiražo skirti Santaros klinikų vaikų onkologinės ligoninės mažiesiems pacientams. Ši eiliuota pasakaitė perduota ir Panevėžio teatrui „Menas“ ir galbūt kažkada virs mini spektakliu vaikams – tai dar viena mano svajonė.

Kūrybinių minčių ir idėjų mintyse sukasi begalės. Belieka tikėtis Dangaus palaimos, sveikatos ir sėkmės.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų