P. Židonio nuotr.

Parama ūkiams – tik katino ašaros

Protesto akcijomis, kai buvo dalijamas arba lauk pilamas pienas, ūkininkai tepasiekė tiek, kad valstybė jiems kaip kompensaciją žada išdalyti 8 mln. eurų. Žemdirbiai sako nežinantys, juoktis ar verkti dėl tokių skaičių. Ne vienas Panevėžio krašto ūkininkas jau ieško pirkėjo savo ūkiui, kai kurie – netgi Lenkijoje.

Dėl pieno supirkimo kainų protestavę ūkininkai nedaug ką tepasiekė.
Žemės ūkio ministerija jiems skyrė 8 mln. eurų nuostoliams kompensuoti. Ūkininkai sako nežinantys, juoktis ar verkti dėl tokių skaičių. Mat kompensacijas gautų tokias, kad jos tepadengs vos pusės mėnesio nuostolius.
Žemės ūkio ministerija skaičiuoja, kad pienininkams numatytą 8 mln. eurų paramą galės gauti 9 iš 10 pieno gamintojų.
Reikalavimus šiai paramai gauti atitinka 10 615 šalies ūkininkų. Jie paraiškas turės pateikti iki gegužės 5 dienos.
Pinigai pienininkus pasiektų iki vasaros.
Panevėžio rajone į valstybės paramą galėtų pretenduoti 79 proc., arba 89 ūkininkai.
Lietuvos ūkininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovė Danguolė Kuzmienė tvirtina: jų lūkesčiai liko neišpildyti, o protesto akcijomis, kai buvo dalijamas arba lauk pilamas pienas, tikslas nepasiektas.
„Taip nusprendė ir turbūt pakeitimų nebebus. Juk ministrui interpeliacija nepavyko“, – sako D. Kuzmienė.

Išgelbėjo turgus

Ties Panevėžio ir Radviliškio rajonų riba ūkininkaujanti Gabija Kiaunienė ne kartą panevėžiečiams nemokamai pilstė pieną šalia miesto centrinės turgavietės.
Prie jos atvežtos pieno cisternos nusidriekdavo ilgiausios eilės. Miestiečiai naminio pieno ėjo nešini net penkialitriais indais, ir net ne po vieną.
Ūkininkė pasakoja jau pateikusi prašymą valstybės kompensacijai gauti. Šioji jau priklausytų, mat už pieno litrą supirkėjai jai mokėjo mažiau nei 35 centus.
Kokios paramos sulauks iš valstybės, G. Kiaunienė dar nežino.
Pasak ūkininkės, anksčiau kalbėta, kad bus mokama apie 20–30 eurų už kiekvieną karvę, turėtą kovo 1 dieną.
„Kiek mes skaičiavome, tai – ašaros. Net mėnesio nuostolių nepadengtų – gal tik pusės“, – sako šiuo metu 67 karves auginanti Gabija.

Ūkininkė Gabija Kiaunienė. P. Židonio nuotr.

Skolinsis, kad išgyventų

Iš pieno perdirbėjų mokamų pinigų nebeišgyvenanti ūkininkų šeima ėmėsi pienu ir jo produktais prekiauti Panevėžio centrinėje turgavietėje.
G. Kiaunienė neslepia: tik tas ir padėjo užkamšyti skaudžiausias skyles.
„Iš turguje uždirbtų pinigų degalų pirkau, algas žmonėms mokėjau“, – sako ūkininkė.
Tačiau prekyba pienu ir jo gaminiais jau keletą savaitgalių turguje sustojusi. Sušilus orams, lauko prekybai reikalingos kitokios sąlygos – produkciją būtina šaldyti.
Kad išsaugotų ūkį, Gabija beldžiasi net į bankus.
„Bandome tvarkytis lengvatinę valstybės paskolą, bet kiek skambinomės į bankus, pinigai jau išgraibstyti. Laukiame atsakymo iš dar vieno banko“, – kad išgyventų, pasiskolinti tikisi G. Kiaunienė.
Išparduoti ūkio šeima negali.
Ją dar spaudžia įsipareigojimas išlaikyti ūkį dvejus metus.
Pernai jų ūkis laimėjo modernizavimo projektą, tačiau pasinaudoję šia parama, įsipareigotų išsilaikyti dar penkerius metus. Dėl ateities neužtikrinta G. Kiaunienė svarsto atsisakyti milijoninių investicijų ūkiui modernizuoti.
„Šiandien apie tai net baisu pagalvoti“, – sako Gabija.

Pigo tik pienas ir elektra

Ėriškių krašte ūkininkaujantis Gerimantas Voiška teigė dar nespėjęs pasidomėti, ar galėtų pretenduoti į valstybės kompensaciją.
Tačiau, pasak ūkininko, net ir šioji situacijos neišgelbėtų.
„Jokios kainos nenukrito, išskyrus elektros ir pieno supirkimo“, – sako ūkininkas, pradėjęs didįjį pavasario darbymetį.
G. Voiškos įsipareigojimai išlaikyti pienininkystės ūkį baigiasi šią vasarą.
Ar toliau ūkininkaus, ėriškietis neslepia dar nenusprendęs.

Nukreipė dėmesį

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė taip pat įsitikinusi: ministerijos numatyti 8 mln. eurų ūkininkų neišgelbės.
Negana to, kad tokia suma – tik lašas jūroje, palyginus su pačių ūkininkų apskaičiuotais reikalingais 40 mln. eurų, dar ir paramos paskirstymo sąlygos R. Vilimienei atrodo keistos.
Anot jos, 9 iš 10 socialinių partnerių buvo pasisakę už kitokį pinigų dalinimo būdą.
Tačiau ministerija padarė savaip.
R. Vilimienė pasakoja, kad parama bus išmokama pagal kovo 1-ąją turėtą karvių skaičių, tačiau pinigų teks tik tiems, kurie iš supirkėjų gauna ne daugiau kaip 35 ct už kilogramą pieno.
Šitaip iš paramos schemos „iškrenta“ nemažai karvių.
Pasak R. Vilimienės, dabar susidaro įspūdis, kad ministerija, skirdama 8 mln. eurų, pasistengė nukreipti žemdirbių dėmesį nuo problemos.
„Žemdirbiams geriau žvirblis saujoje nei briedis laukuose, tai ir pradėjo paskui tą žvirblį lakstyti, tačiau problema dėl pieno kainų taip ir liko neišspręsta“, – sako R. Vilimienė.
Pasak jos, laiko sugaišta daug, o ministerija džiaugiasi, kad žemdirbiai nuo jos atstojo.
„O realiai niekas nepasikeitė. Pieno supirkimo kainos kaip krito, taip krinta“, – mano asociacijos pirmininkė.
Jos žodžiais, pieno supirkimo kainos nuo balandžio vėl ritasi žemyn po vieną du centus, tačiau apie tai tyli tiek ministerija, tiek perdirbėjai.
„Ūkininkai gali rėkti SOS, daryti, ką nori – jokios pagalbos, valstybė nesikiša“, – konstatuoja asociacijos vadovė.

Parama kelia graudulį

R. Vilimienė netiki, kad net ir tiems, kurie gaus paramą, ji padės.
„Galbūt vieno mėnesio įsiskolinimus sumažins, bet ūkių nykimo nesustabdys“, – pesimistinę ateitį šalies pieno ūkiams piešia R. Vilimienė.
Pirmininkė teigia, jog kol kas, preliminariais duomenis, planuojama už karvę mokėti 84 eurus, o kooperatyvo nariams – 96 eurus. Tad turintieji 10 karvių gautų 840 eurų vienkartinę išmoką.
Pasak asociacijos vadovės, ūkininkų nuostoliai – keliskart didesni.
„Aš pati, vasarį melždama 23 karves, per mėnesį praradau 3000 eurų“, – skaičiuoja R. Vilimienė.

Ieškos pirkėjų Lenkijoje

Nors iš valdžios lūpų skamba patarimas ūkininkams kooperuotis, esą taip lengviau išgyventi, R. Vilimienės teigimu, realybė kitokia.
Pasak jos, kai kooperatyvai patys pieną atveža perdirbėjams iki vartų, gauna mažesnę kainą nei ūkininkai, iš kurių namų pienas pasiimamas.
Asociacijos vadovės teigimu, apie tai žino tiek žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, tiek premjerė Ingrida Šimonytė.
„Kooperatyvas nuveža 23–25 tonas ir gauna 25 centus už pieno kilogramą, nors perdirbėjui net logistika nekainuoja“, – pasityčiojimą mato R. Vilimienė.
Anot jos, pastaraisiais metais vienas paskui kitą ūkininkai atsisako pieno ūkių.
Ji ir pati rengiasi rudenį ieškoti lenkų pirkėjų.
Kupiškio rajone ūkininkaujanti R. Vilimienė augina 40 raguočių. Lietuviai, jos manymu, tokios bandos neįpirktų. Be to, ūkininkė svarsto išparduoti ir visą įrangą – šaldiklius, melžimo aparatus ir pan.
„Kaip sako mano vyras: parduokime viską, kad nebūtų pagundos sugrįžti“, – ūkio perspektyvos nebemato Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė.