-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėms po 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos ir 76 metams nuo istorinio renginio pradžios po Antrojo pasaulinio karo, paralimpinės žaidynės pasiekė Prancūzijos sostinę.
Tai daugiau nei tik sporto renginys – jis suteikia unikalią galimybę atkreipti dėmesį į sportą ir negalią bei įkvėpti kitus.
Paralimpinės žaidynės – tai Vokietijos žydų šeimos palikuonio, neurologo Liudvigo Gutmano ir Antrajame pasauliniame kare sužeistų civilių bei karo veteranų istorija, paskatinusi vieno iš labiausiai stebimų įvykių planetoje gimimą.
Žaidynių šaknys glūdi Stok Mandevilio miestelyje, Anglijoje.
Kai Anglijos sostinė Londonas 1948 m. vasarą ruošėsi surengti keturioliktąsias olimpines žaidynes, neurologas L. Gutmanas jau dirbo kare sužeistų veteranų, patyrusių nugaros smegenų traumas, priežiūros centre. Jis buvo žydų gydytojas, pabėgęs iš nacistinės Vokietijos prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią.
Dar 1917 m. savanoriaudamas Karaliaučiaus ligoninėje Gutmanas susidūrė su savo pirmuoju parapleginiu pacientu – angliakase, kuriai buvo lūžęs stuburas. Tais pačiais metais Gutmanas išlaikė abitūrą, bet buvo pašauktas į karinę tarnybą. Visgi tai jam nesutrukdė siekti daktaro laipsnio.
L. Gutmanas.
Iki 1933 m. L. Gutmanas dirbo Breslau – dabar Vroclavas Lenkijoje – neurochirurgu ir skaitė paskaitas universitete. Jis stropiai mokėsi iš neurochirurgijos pradininko Otfrido Foersterio savo tyrimų institute.
Nepaisant to, kad jis sėkmingai darbavosi, 1933 m. pagal Niurnbergo įstatymus Gutmanas pašalintas iš universiteto ir pažemintas pareigomis. Į valdžią atėjus naciams, žydams uždrausta profesionaliai verstis medicinos praktika.
L. Gutmanas buvo paskirtas dirbti Breslau žydų ligoninėje. 1937 m. tapo jos medicinos direktoriumi. Po 1938 m. lapkričio 9-ąją įvykusių smurtinių išpuolių prieš žydų žmones, Gutmanas įsakė savo darbuotojams priimti visus pacientus be jokių išankstinių klausimų.
Kitą dieną jis savo sprendimą turėjo pagrįsti gestapui. Iš 64 priimtų pacientų net 60 buvo išgelbėti nuo arešto ir deportacijos į mirtimi alsavusias koncentracijos stovyklas.
1939 m. pradžioje Gutmanas su šeima buvo priversti išvykti iš Vokietijos dėl nacių vykdyto žydų persekiojimo. Galimybė pabėgti atsirado, kai naciai suteikė jam vizą ir įsakė vykti į Portugaliją gydyti šios šalies diktatoriaus Antonijaus de Oliveiros Salazaro draugo.
Gutmanas turėjo grįžti į Vokietiją per Londoną, bet Pabėgėlių akademikų taryba (CARA) pasirūpino, kad jis liktų Jungtinėje Karalystėje.
Į Oksfordą Gutmanas atvyko 1939 m. kovą su žmona Elza Samuel Gutman ir dviem jų vaikais: sūnumi Denisu ir šešerių metų dukra Eva.
CARA derėjosi su Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerija Gutmano šeimos vardu, kol ši suteikė šeimai prieglobstį bei 250 svarų sterlingų paramą, kad galėtų įsikurti Oksforde.
L. Gutmanas toliau tęsė stuburo traumų tyrimus neurochirurgijos skyriuje Redklifo ligoninėje. Pirmąsias kelias savaites po atvykimo šeima glaudėsi koledžo magistro namelyje. Abiem Gutmanų vaikams mokyklos direktorė pasiūlė nemokamas vietas.
Šeima įsiliejo į Oksfordo žydų bendruomenės, kuri sparčiai augo dėl perkeltų akademikų žydų antplūdžio iš Europos, gyvenimą.
1966 m. karalienė Elžbieta II L. Gutmaną įšventino į riterius.
1943 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė paprašė L. Gutmano įsteigti Nacionalinį stuburo traumų centrą Stok Mandevilio ligoninėje.
Iniciatyva kilo iš Karališkųjų oro pajėgų – vyriausybė norėjo užtikrinti, kad būtų tinkamai gydomi ir reabilituojami pilotai, patyrę stuburo traumas po bombardavimo.
Kai 1944 m. vasario 1-ąją atidarytas pirmasis Jungtinėje Karalystėje specializuotas stuburo traumų gydymo centras, L. Gutmanas paskirtas jo direktoriumi.
Nors pagal to meto medicinos rekomendacijas sužeistuosius reikėjo kuo labiau tausoti, daktaras L. Gutmanas naudojo atvirkštinę teoriją: jis stengėsi juos įveiklinti, kad šie greičiau sveiktų.
L. Gutmanas pirmasis susiejo reabilitaciją su aukščiausio lygio sportu.
Po traumos daktaras nukreipdavo paciento dėmesį į tai, ką jis gali daryti, o ne į tai, ko daryti nebegali.
„Vienas iš mano pacientų man pasakė: „Laukiu, kol Visagalis Dievas ateis ir mane pasiims.“ Aš atsakiau: „Kol laukiate, galite šiek tiek pasimankštinti“, – pasakojo L. Gutmanas po 1962 m. įvykusios konferencijos, apie kurią tada rašė visi Londono laikraščiai.
1948 m. Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos dieną, daktaras Gutmanas surengė pirmąsias neįgaliųjų, sėdinčių vežimėliuose, varžybas, kurias pavadino Stok Mandevilio žaidynėmis. Tai žymi parolimpinių žaidynių istorijos pradžią.
Laikui bėgant reabilitacijos sportas peraugo į pramoginį sportą, vėliau – į varžybų.
1948 m. liepos 29-ąją, Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos dieną, daktaras Gutmanas surengė pirmąsias neįgaliųjų, sėdinčių vežimėliuose, varžybas, kurias pavadino Stok Mandevilio žaidynėmis. Tai žymi parolimpinių žaidynių istorijos pradžią.
Žaidynėse tąkart šešiolika ratukais riedančių karo veteranų varžėsi šaudymo iš lanko rungtyje ir netbolo varžybose.
Po ketverių metų prie buvusių neįgalių anglų karių prisijungė olandų delegacija – renginys tapo žinomas kaip Stok Mandevilio tarptautinės žaidynės.
Žaidynių kalendorius papildytas naujomis šalimis ir rungtimis, o nuo to laiko varžybos jau buvo rengiamos kasmet.
1960 m. devintosios Stok Mandevilio žaidynės pirmą kartą surengtos už Anglijos ribų, iš karto po olimpinių žaidynių ir tame pačiame mieste – Romoje. 1960 m. jose jau dalyvavo 400 sportininkų iš 23 šalių.
Būtent šis renginys laikomas pirmosiomis paralimpinėmis žaidynėmis istorijoje ir nuo tada vyksta kas ketverius metus tuose pačiuose miestuose kaip ir olimpiada.
Pirmosios paralimpinės žaidynės pirmą kartą surengtos Romoje 1960 m.
1960 m., globojant Pasaulinei buvusių karių federacijai, įkurta Tarptautinė neįgaliųjų sporto darbo grupė, vėliau Tarptautinė neįgaliųjų sporto organizacija. Ji suteikė galimybių sportininkams, negalėjusiems dalyvauti tarptautinėse Stok Mandevilio žaidynėse: turintiems regos sutrikimų, amputuotomis galūnėmis, sergantiems cerebriniu paralyžiumi.
Žodis „paralimpinis“ kilęs iš graikų kalbos prielinksnio „para“ (red. – šalia) ir žodžio „olimpinis“.
Paralimpinės žaidynės dabar yra lygiagrečios olimpinėms žaidynėms ir parodo, kaip šie du judėjimai gali egzistuoti greta vienas kito.
Tačiau kelias į paralimpines žaidynes nebuvo lengvas. Ir jos tikrai ne visada vykdavo kartu su olimpinėmis žaidynėmis.
1980 metų olimpinių žaidynių šeimininkė rusijos sostinė maskva apskritai nepageidavo rengti tokio pobūdžio renginio. Galiausiai jis įvyko Arnheme, Nyderlanduose.
Pavadinimas „paralimpinės žaidynės“ patvirtintas tik 1984 m., kai sporto renginys, praėjus keturiasdešimčiai metų nuo jo atsiradimo, surengtas dviejose skirtingose vietose: Niujorke ir Stok Mandevilyje.
1988 m. Seule įvyko lūžis. Pirmą kartą paralimpinės žaidynės vyko tose pačiose vietose kaip ir olimpinės žaidynės. Mažiau nei po metų Diuseldorfe, Vokietijoje, įkurtas Tarptautinis paralimpinis komitetas.
Tuo metu dalyvių skaičius ir toliau augo, o paskutinėse Tokijuje vykusiose žaidynėse jau varžėsi 4,4 tūkst. sportininkų iš 160 šalių.
Derėtų pasakyti, jog sportininkai su negalia kaip lygūs su lygiais dalyvavo olimpiadoje dar prieš parolimpinių žaidynių atsiradimą. Pirmasis atletas, kuris tai padarė, buvo vokiečių kilmės amerikietis gimnastas Džordžas Eiseris.
1904 m. jis debiutavo vasaros olimpinėse žaidynėse su kairės kojos mediniu, įmantriai raižytu protezu, pritvirtintu virš kelio. Per vieną dieną jis susižėrė šešis medalius, iš jų tris aukso ir du sidabro.
Dž. Eiseris neteko kojos, kai vaikystėje partrenkė traukinys.
Sent Luise, Misūrio valstijoje, jaunasis Džordžas susirado buhalterio darbą ir darbavosi vietinėje statybų įmonėje. Bet niekada nesiliovė treniruotis.
Deja, Dž. Eiserio gimnastikos karjera nebuvo ilga. Jis tiesiog dingo iš Sent Luiso, o praėjus 15 metų po herojiškų olimpinių žaidynių, šalia jo biografijos atsirado ir mirties data: 1919 m. kovo 6 d. Legendiniam gimnastui tuomet buvo vos 48 metai.
Nors Dž. Eiseris mirė labai anksti, bet jo, kaip pirmojo sportininko su negalia, dalyvavusio olimpinėse žaidynėse, palikimas gyvuoja iki šiol.
Kitas atletas, vengras vandensvydžio žaidėjas ir plaukikas laisvuoju stiliumi Oliveris Halasis dalyvavo net trejose vasaros olimpinėse žaidynėse iš eilės – 1928, 1932 ir 1936 metų.
O. Halasis neteko kairės kojos žemiau kelio būdamas 11 metų, kai taip pat partrenkė traukinys. Oliveris tapo pirmuoju plaukiku su amputuota galūne, dalyvavusiu olimpinėse žaidynėse.
Vengras Karolis Takacas dalyvavo šaudymo rungtyse vasaros olimpinėse žaidynėse 1948 m. ir 1952 m. Jo dešinė ranka buvo amputuota, tad galėjo šaudyti tik kaire. Negalia nesustabdė K. Takaco – jis tapo pirmuoju šauliu, iškovojusiu du olimpinius aukso medalius.
Dar viena atletė, turinti negalią, pasirodžiusi olimpinėse žaidynėse, buvo Danijos jojimo sportininkė Liza Hartel.
1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse L. Hartel buvo viena iš keturių moterų, kurios pirmosios vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavo šiuolaikiniame jojimo sporte. Iki tol jame dalyvauti galėjo tik vyrai.
Dar gerokai prieš olimpines žaidynes, 1943 m. besilaukdama kūdikio L. Hartel vieną rytą atsikėlė nuo baisaus galvos skausmo ir keisto kaklo sustingimo. Per kelias dienas paralyžius išplito visame kūne, o medikų verdiktas buvo vienareikšmis – poliomielitas.
Pagimdžiusi sveiką antrąją dukterį, L. Hartel, nepaisant ją užpuolusios rimtos patologijos, pradėjo ilgą ir daug pastangų pareikalavusį reabilitacijos procesą, turėdama vieną tikslą – grįžti prie jojimo.
Dėl poliomielito sukeltų komplikacijų ji praktiškai negalėjo pajudinti kojų žemiau kelių, ribotai valdė rankas ir plaštakas.
Nors į balną įsėsti padėjo vyras, praėjus trejiems metams po poliomielito priepuolio, 1947 m., ji grįžo į varžybas ir Danijos jojimo čempionate užėmė antrąją vietą. Bet geriausia dar laukė ateityje.
Po penkerių metų negalios pažymėta L. Hartel tapo pirmąja moterimi raitele, iškovojusia olimpinį sidabro medalį individualioje jojimo rungtyje.
2012 metais į Tarptautinį paralimpinį šlovės muziejų įtraukta JAV plaukikė Triša Zorn-Hadson.
Ji yra sėkmingiausia sportininkė per visą parolimpinių žaidynių istoriją. Per septynerias parolimpines žaidynes Triša iškovojo net 55 medalius – iš jų 41 aukso!
T. Zorn-Hadson gimė sirgdama genetine akių liga, dėl kurios apako. Pirmą kartą plaukikė dalyvavo 1980 m. Arnhemo parolimpinėse žaidynėse. Būdamas vos 16 metų ji iškovojo septynis aukso medalius. 1984 m. Niujorke mergina nuskynė dar šešis aukso medalius ir nesustojo pildyti medalių kolekcijos iki pat karjeros pabaigos.
Nors T. Zorn-Hadson daugybę kartų stovėjo ant prizininkų pakylos, bronzos medalį, kurį laimėjo septintosiose ir paskutinėse savo parolimpinėse žaidynėse Atėnuose, ji laiko brangiausiu.
Būtent tais metais nuo krūties vėžio mirė plaukikės mama. T. Zorn-Hadson 100 metrų plaukimo nugara rungtyje iškovotą bronzą pavadino duokle mamai.
60-metė T. Zorn-Hadson dabar yra JAV veteranų reikalų departamento advokatė.
O 32-ejų Džesika Long, gimusi Sibire, Irkutske, būdama 13 mėnesių buvo įvaikinta amerikiečių šeimos. Kadangi mergaitė pasaulį išvydo su įgimta patologija – šeivikaulio hemimelija – jai dar būnant kūdikiu amputuotos kojos. Džesika vaikystėje turėjo išmokti vaikščioti su protezais.
Bet tai nesutrukdė jai siekti pasaulio rekordų.
Didžiausias Dž. Long pasiekimas – 2004 m. paralimpinėse žaidynėse Graikijoje, kuriose būdama vos 12 metų plaukikė iškovojo tris aukso medalius.
Po dvejų metų ji pagerino 18 pasaulio rekordų, o žurnalas „Swimming World“ paskelbė Dž. Long metų paralimpiete.
Džesikos sunkus darbas ir disciplina pavertė ją antra atlete po legendinės T. Zorn-Hadson, pelniusia daugiausia apdovanojimų paralimpinėje istorijoje.
Dž. Long.
Buvusi JAV armijos karininkė Melisa Stokvel – pirmoji amerikiečių karė leitenantė, kuri 2004-aisiais Irako kare sprogus pakelės bombai neteko kairės kojos.
Po 4 metų ji taip pat tapo pirmąja Irako veterane, atrinkta į Pekino paralimpines žaidynes plaukimo rungtyje.
2008 m. vasaros paralimpinėse žaidynėse Melisa varžėsi trijose plaukimo rungtyse – 100 m peteliške, 100 m laisvuoju stiliumi ir 400 m laisvuoju stiliumi bei užėmė šeštą, penktą ir ketvirtą vietas.
Po Pekino paralimpinių žaidynių ji pasuko į triatloną ir atstovavo JAV 2010 m. Paratriatlono pasaulio čempionate Budapešte. Melisa užtikrintai nugalėjo savo klasėje. Savo sėkmę M. Stokvel pakartojo dar kitus dvejus metus – 2011 ir 2012 m. – ir sėkmingai apgynė pasaulio čempionės titulą.
