Savo eilės būti rekonstruojamas jau laukia ir šis mūrinukas, kurio fasado puošmenos pripažintos saugotinomis kultūros vertybėmis. P. ŽIDONIO nuotr.

Panevėžys – ne muziejus po atviru dangumi

Panevėžys – ne muziejus po atviru dangumi

Aukštaitijos sostinė negali pasigirti unikalia senamiesčio dvasia. Vis dėlto savotiško architektūrinio žavesio suteikia ne tik atnaujinamos viešosios erdvės, bet ir privačiose rankose esantys seni pastatai.

Sakoma, kad skonis draugų neturi, tačiau pagrindinės miesto arterijos – Klaipėdos gatvės pradžioje daugiau kaip prieš šimtmetį statyto raudonų plytų namo rekonstrukcija sukėlė nemažą diskusijų audrą. Šio projekto autoriui skrieja kritikos strėlės dėl modernizmo subjaurotos istorijos. Visgi architektas atremia to ir siekęs – sujudinti užpelkėjusius vandenis.  Žinomo architekto Valdo Klimavičiaus teigimu, Panevėžys nėra Rumšiškės, todėl gana iš šio miesto kurti muziejų po atviru dangumi.

Rekonstravus šį pastatą, bus keliamasi į kitą Klaipėdos gatvės pusę – čia statybininkų laukia dar vienas raudonplytis senolis. Šis išsiskiria unikaliais fasado papuošimais, kuriuos bus privalu išsaugoti.

Galėjo ir nugriauti

Klaipėdos gatvės pradžia – vienos svarbiausių miesto arterijų ištakos, tačiau ilgus metus nesulaukė tinkamo dėmesio. Kone kas antras namukas pravažiuojančiuosius pasitikdavo užkaltais langais ir begriūvančiais balkonais. Dabar vaizdas keičiasi: baigiamos naujo daugiabučio statybos, o apleistas raudonų plytų mūrinukas sulaukė nevienareikšmiškai panevėžiečių įvertinto renesanso.

Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo Sauliaus Glinskio teigimu, šis Klaipėdos gatvės 15-uoju numeriu pažymėtas namas nėra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, neturi ir jokių vertingų elementų, kuriuos privalu išsaugoti.

„Amžius nesuteikia paveldosauginio statuso. Visi pastatai gali būti pripažinti saugomi kaip kultūros vertybė, jeigu yra senesni nei 50 metų, bet ne visiems tokia teisė suteikiama. Jeigu pastatas neturi vertingų architektūrinių elementų ar nėra svarbus istorine, kultūrine prasme, jis nėra saugomas. Ir šiuo atveju pastato savininkai jį tiesiog galėjo nugriauti“, – sako S. Glinskis.

Anot jo, reikėtų pasidžiaugti, kad seną ir begriūvantį pastatą įsigiję savininkai vis dėlto nusprendė jį atgaivinti, o ne nušluoti nuo žemės paviršiaus. Pastarasis variantas būtų buvęs daug paprastesnis. Rekonstruojant raudonplytį mūrinuką, pristatytas trečiasis aukštas bei išplėstas į plotį. Išduotame statybos leidime nurodoma, kad tai bus komercinės administracinės patalpos.

„Statinį buvo galima tiesiog nugriauti, bet savininkas nusprendė išlaikyti tai, kas buvo, o kartu pritaikyti prie šių dienų realijų. Jeigu dėl to kyla diskusijos visuomenėje, yra gerai. Reikėtų susirūpinti, jei visiems viskas būtų gerai“, – mano S. Glinskis.

Rekonstrukcijos turėtų sulaukti ir kitas panašus raudonų plytų namas, stovintis ties Klaipėdos ir Naujamiesčio gatvių sankryža. Šiuo metu rengiami namo atnaujinimo projektiniai pasiūlymai. Nors matyti, kad mūrinukas apjuostas tvora, o viduje jau pluša darbininkai, anot architekto, kol kas vykdomi tik teritorijos tvarkymo darbai. Šis Klaipėdos gatvės 54-uoju numeriu pažymėtas namas išsiskiria tuo, kad turi kultūros paveldo požymių fasado eksterjere. Rekonstruojant juos bus būtina išsaugoti.

Prieš 120 metų statytas ir ilgą laiką apleistas raudonų plytų mūrinis pastatas pasikeitė neatpažįstamai, tačiau visuomenėje kilo diskusijos, ar modernizmas neišniekino senosios architektūros. P. ŽIDONIO nuotr.

Prieš 120 metų statytas ir ilgą laiką apleistas raudonų plytų mūrinis pastatas pasikeitė neatpažįstamai, tačiau visuomenėje kilo diskusijos, ar modernizmas neišniekino senosios architektūros. P. ŽIDONIO nuotr.

Neišvengiami kontrastai

Kas yra šiuo metu intensyviai rekonstruojamo Klaipėdos g. senolio architektas, spėlioti nereikia. Panevėžietis architektas Valdas Klimavičius ištikimas medžiagiškumui ir tamsiai spalvai – tą patį braižą galima įžvelgti jo projektuotuose namuose Laisvės aikštėje ar naujajame SEB banko pastate Vasario 16-osios gatvėje. Architektas juokauja, kad savo projektais bando Panevėžį išvesti iš kaimo, bet kol kas sunkiai sekasi.

„Panevėžys miestu dar nevirtęs, bet iš kaimo viena koja jau išėjęs“, – miesto veidą įvertina V. Klimavičius.

Anot jo, nors Klaipėdos gatvė yra pagrindinė miesto gija, nuo pat centro vedanti į Šiaulius, tačiau anaiptol nepanaši į pagrindinę miesto gatvę. Jos pradžioje tarsi sustojęs laikas – čia vis dar sodybiniai sklypai.

„Tikiuosi, kad tas sodybinio tipo užstatymo kvartalas mūsų mieste regeneruosis. Negali Panevėžys vegetuoti. Viena sofa su mansarda jau yra vidurkis. Daugelis kaimų turi geresnes sąlygas. Labai tikiuosi, kad šioje vietoje atsiras ir daugiau įdomesnės architektūros pastatų ar bent naujų daugiabučių. Man visada šioje gatvėje norėjosi didinti tankumą, kelti į aukštį“, – kalbėjo V. Klimavičius.

Architektas sako suprantantis, kad nemažai daliai žmonių raudonplyčio mūrinuko modernios rekonstrukcijos  projektas atrodo pernelyg drastiškas, tačiau jis visiems ir nebando įtikti.

Šis namas statytas apie 1900-uosius metus. Tai buvo tipinė to meto plytinė žydų architektūra. Nuo to laiko pasikeitė tiek medžiagos, tiek ir požiūris bei gyvenimo realijos. Todėl, pasak V. Klimavičiaus, rekonstruojant kontrastai yra neišvengiami: negalima atnaujinti seno namo, pristatant dar porą aukštų iš tų pačių plytų tuo pačiu stiliumi.

„Ryškus ir brėžiantis akį kontrastas yra privalomas. Negalima  pataikauti tam, kas buvo, ir nekreipti dėmesio į tai, ką darome dabar. Architektūra skiriasi labai stipriai. Liaudiškai tariant, „suženyti“ vieną epochą su kita yra gana sudėtinga. Tam reikia ir drąsos, ir užsakovo pasitikėjimo. Manau, kad ilgainiui apsiprasime su tokiu pastatu“, – sako V. Klimavičius.

Šio rekonstruoto namo projekto autoriui skrieja kritikos strėlės dėl modernizmo subjaurotos istorijos. P. ŽIDONIO nuotr.

Šio rekonstruoto namo projekto autoriui skrieja kritikos strėlės dėl modernizmo subjaurotos istorijos. P. ŽIDONIO nuotr.

Išsaugos plytų mezginius

V. Klimavičius dirba ir prie kitoje Klaipėdos gatvės pusėje stovinčio seno raudonų plytų pastato rekonstrukcijos projekto. Abu pastatai – to paties laikotarpio bei tos pačios plytinės architektūros. Anot architekto, Klaipėdos ir Naujamiesčio gatvių kampe stovinčio namo fasadas – vienas gražiausių iki šiol mieste išlikusių plytinės architektūros perlų mieste.

„Bent jau man labai gražu, tarsi raižinys ar mezginys iš plytų, todėl rekonstruojant pastatą bus labai svarbu išsaugoti šį vertingą palikimą. Inkrustuosiu stiklo plokštėmis. Bet šitas namas bus daug baisesnis už tą, kurį dabar visi aptarinėja. Kad panevėžiečiams būtų apie ką kalbėti. Kai architektūra visai neaptarinėjama, ji neveda į niekur“, – savotiškai provokuoja V. Klimavičius.

Jo rengiamame rekonstrukcijos projekte numatyta, kad pirmame aukšte įsikurs komercinės patalpos, o viršuje – gyvenamieji būstai.

„Pajudinkite kokią apkerpėjusią vietą, iš karto iškyla aibė reikalų. Bet Panevėžį reikia keisti. Labai džiaugiuosi užsakovu, kuris gal ir neuždirbs iš šių projektų, bet pasiryžęs pastatus prikelti antram gyvenimui. Kai kas pasakytų, kad prikelti sudarkant, bet kitu atveju jie tiesiog sunyktų.

Vien nuvalyti plytas ir padaryti stogą neužtenka. Ne Rumšiškės čia, nereikia iš Panevėžio daryti muziejaus“, – savo požiūrį į miesto atsinaujinimą turi V. Klimavičius.

Komentarai

  • sėkmės, p.Valdai ir kantrybės su kaimiečiais

    • Atsakyti
  • O senas panevėžieti, apsičiupinėk- plūgo rankenos dar kyšo iš kišenių !

    • Apsičiupinėjau. Vieną radau. Ir ką?

  • Kur galima rasti projektą pastato, kuris „bus daug baisesnis už tą, kurį dabar visi aptarinėja“? Kada projekto viešinimas?

    • Atsakyti
  • Labai nuostabios išsakytos V. Klimavičiaus mintys. Gerai būtų kad ir darbai tai visur atsispindėtų. Man atrodo kad kiekvienas architektas turėtų stengtis kad kiekvienas jo projektas taptų to miesto veidu, emblema, atspindžių. Norėtųsi kad ir SEMOS teritorijoje planuojami pastatai tai atspindėtų, dėje dabar jie arba bent jau paskutinis projektas labiau tiktų kur nors Klaipėdos ar Kniaudiškių kvartalų laisvuose plotuose o ne miesto centre. Tikrai ten norėtųsi kažko išskirtinio, gal net V. Klimavičiaus vizitinės kortelės.

  • Visiškai nepritariu V.K. profesiniam požiūriui. Architektas turi stengtis ne įdėti savo emblemą, o kurti bendrą miesto vaizdą, taikytis į miesto mastelį, urbanistinį audinį ir kontekstą, išsaugoti istorinius pastatus, kurti jiems paspartą (foną), o ne aplipdyti juos savo lizdeliais, kaip kokiam Brazilijos šiukšlyne. Man baisu kas bus padaryta su šituo istoriniu pastatu, liko tik tikėtis, kad jo sukurtas remontas po 20 metų kito architekto bus sugražintas į pradinį vaizdą. Gaila miestiečių, nes jie nežino kaip turi atrodyti gera architektūra. Tiek pačiam architektui, tiek skaitytojams siūlau pasižiūrėti architektūrinių projektų puslapį archdaily, tikrai šie projektai ten niekada nebus publikuojami. Jei esi negabus meistras, prašyk pagalbos kolegų, arba žiūrėk daugybę analogų, bandyk kopijuoti. Apgailėtina padėtis.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (8)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų