Panevėžyje palaidotas nenugalėtasis partizanas

Panevėžyje palaidotas nenugalėtasis partizanas

Vilniaus Našlaičių kapinėse praėjusį rudenį surasti partizano Juozo Streikaus-Stumbro palaikai pagaliau atgulė amžinojo poilsio Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse šalia mamos, brolio ir sesers. Simboliška, kad partizanas palaidotas likus dienai iki 58-ųjų mirties metinių.

Lietuvos istorijos dalis

Vieno ilgiausiai miškuose išsilaikiusio J. Streikaus palaikų laidojimo ceremonijai organizuoti buvo sudaryta laikinoji rezistentų ir kitų asmenų nužudytų okupacinių režimų metu, palaikų perkėlimo, laidojimo vietų įamžinimo arba pažymėjimo komisija. Į jos sudėtį buvo įtraukti partizano giminaičiai, Panevėžio savivaldybės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos kariuomenės, Lietuvos šaulių sąjungos, Kultūros paveldo departamento, Panevėžio vyskupijos atstovai.

Šv. Mišias už J. Streikų laikė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Palydint partizaną į paskutiniąją kelionę, dalyvavo Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai, Krašto apsaugos savanorių pajėgų 5-osios rinktinės savanoriai, Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų orkestras.

J. Streikaus ir jo šeimos gyvenimas persipynęs su Lietuvos laisvės kovų istorija – visi šeimos nariai vienaip ar kitaip nukentėjo, partizanavo. Tėvas Antanas Streikus žuvo partizanaudamas, J. Streikaus brolis Petras buvo suimtas kartu su mama, nuteistas ir išvežtas į lagerį, kur ir mirė. Sesuo Ona Streikutė-Rūta buvo partizanė, suimta 1949 metais. Rokiškio kalėjime žiauriai tardoma, susirgo ir mirė Rokiškio ligoninėje. Iš buvusiųjų miškuose gyvi liko tik J. Streikaus brolis Izidorius Streikus-Girėnas, nuteistas 15 metų lagerio ir sesuo Valerija Streikutė-Piemenaitė, partizanė, legalizavusis 1956 metais. J. Streikus buvo sušaudytas po legalizacijos praėjus keletui metų. Iki praėjusių metų nebuvo žinoma, kur sovietų valdžios atstovai užkasė kovotojo už Nepriklausomą Lietuvą palaikus.

Jaunystė bunkeriuose

Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose vedėjas Valius Kazlauskas daug bendravo ne tik su Streikų šeimos palikuonimis, bet ir su J. Streikaus seserimi Valerija Streikute-Piemenaite, kartu su broliais už Lietuvos laisvę kovojusia miškuose. Muziejus turi ir partizanų bunkerio, kuriame slapstėsi Streikų šeima, kopiją, jaunimui pasakoja apie kovą už laisvę. Pasak V. Kazlausko, Streikų šeimos istorija persipynusi su Lietuvos istorija. Jo teigimu, labai lengva ir prasminga atvykusiems žmonėms pasakoti apie Rokiškio rajone esantį Grubų bunkerį, nes čia viskas susiję su konkrečiomis asmenybėmis ir jų gyvenimais.

Tikrojo bunkerio vietą istorikams parodė partizanų ryšininko sūnus Algimantas Lapelis, kuris ir pats kartais nešdavo žinias partizanams. Istorikas pasakoja 2012 metais pirmą kartą apsilankęs pas Valeriją Streikutę. Tuo metu dar nežinojo jos ryšio su A. Lapeliu. Buvę bendražygiai buvo nesimatę nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos. V. Streikutė po daugelio metų išvydo bunkerį, kuriame gyveno kartu su broliais.

Anot V. Kazlausko, dabar tegalima tik įsivaizduoti, ką išgyveno žmonės, visą jaunystę praleidę karo sąlygomis, slapstydamiesi bunkeriuose. Pavyzdžiui, Izidorius Streikus prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tebuvo paauglys, vos 14-os, vėliau pokariu išėjo į mišką. Juozas Streikus buvo ketveriais metais vyresnis už brolį. Jų seseriai Valerijai, kai po bunkeriuose partizanaujant praleistų metų legalizavosi, tebuvo vos dvidešimt.

„Jų jaunystė buvo bunkeriai, bunkeriai, bunkeriai ir atsargumas. Dauguma žmonių socializmą savo sąmonėje jau suvokė kaip sistemą, o čia tie, nenugalėtieji, tęsė kovą“, – pabrėžia V. Kazlauskas.

Nenugalėtieji partizanai

Istoriko V. Kazlausko teigimu, sesers atsiminimuose J. Streikus išlikęs kaip labai patyręs, turėjęs didžiulę intuiciją žmogus ir neišsenkančio optimizmo pavyzdys, visada motyvavęs šeimą. Tuo metu, kai šeima slapstėsi, šios J. Streikaus savybės buvo ypatingai reikšmingos.

„Intuicijos tuo metu labai reikėjo. Operatyviniuose dokumentuose užfiksuota, kad Streikų šeimos būrį medžiojo apie 60 įvairiausių užverbuotų agentų. Svarbiausia, kad nesugebėjo sugauti“, – pasakoja V. Kazlauskas.

Jo manymu, sovietų Lietuvos KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio raštas, garantavęs prisistačiusiems partizanams neliečiamumą, buvo logiškas žingsnis bandant laisvės gynėjus ištraukti iš miško. 1956 metais legalizavosi Valerija Streikutė. Saugumiečiai ją apgyvendino Juodupėje (Rokiškio raj.), bendrabučio kambarėlyje kartu su saugumo agente, sekusia kiekvieną partizanų brolių sesers veiksmą. Broliai Juozas ir Izidorius Streikūs legalizavosi 1958 metais. Visi apsigyveno tame pačiame bendrabutyje.

„Iš karto pasklido legenda: štai – nenugalėtieji partizanai. Štai kokie jie! Paradiniai vyrai. Atgimė pokario legenda“, – sako istorikas.

Pasak jo, buvę partizanai po legalizavimosi gyveno kurį laiką laisvai, įsidarbino, patikėjo vieno aukščiausių to meto valdininkų duotu pažadu.

„Visi žmonės, kuriems teko juos tuo laikotarpiu sutikti, prisimena brolius Streikus kaip išdidžius, nepasidavusius vyrus“, – pasakoja V. Kazlauskas.

Išdavikiškai sulaužytas pažadas

Pasak V. Kazlausko, Streikų šeima kūrė toliau gyvenimą, puoselėjo mintis apie ateitį ir staiga 1961 metų spalį broliai Jonas ir Izidorius buvo suimti ir teisiami. J. Streikus-Stumbras nuteistas myriop – sušaudyti. I. Streikus-Girėnas gavo 15 metų lagerio. Istorikas pasakoja, kad brolių teismo posėdis buvęs uždaras – jame buvo susirinkę tik lojalūs tai valdžiai žmonės. Žmonių prisiminimuose, įsiminė tvirta vyrų laikysena, ką šie kalbėję teisme. Jie nebuvo sugniuždyti. Istorikas siūlo atkreipti dėmesį į ypatingą partizano J. Streikaus veido išraišką fotografijose.

„Matyti, kad tai yra kario, nenugalėto žmogaus žvilgsnis. Ar partizaniškose, ar nuotraukose po legalizacijos J. Streikus trykšta optimizmu. Jis buvo šeimos kertinė, visus jungusi grandis, atliko vyriausio brolio, globėjo, kario funkciją. Jam reikėjo pasirūpinti šeimos nariais, vaikais. Juk sovietai medžiojo visą šeimą, nesvarbu ar mažas, ar senas“, – pasakoja V. Kazlauskas.

Istoriko manymu, J. Streikaus gyvenimas yra Lietuvos kovos už laisvę pavyzdys.

„Partizanams Streikams sugauti buvo metamos didžiulės operatyvinės pajėgos. Įsivaizduokime, kad tuo metu žmonės jau grįžo iš Sibiro atbuvę bausmes, o jie, partizanai, dar slapstėsi. Kokia tai rakštis buvo sovietinei sistemai! Ar valdytų J. Stalinas, ar kitas diktatorius,, kovos už laisvę kryptis buvo pati pavojingiausia to meto sistemai. Matyt, todėl ir atėjo įsakymas juos, kurie legalizavosi, išdavikiškai likviduoti“, – svarsto V. Kazlauskas.

Istoriko manymu, mirties bausmė J. Streikui buvo skirta atsižvelgiant į to meto situaciją. Jo teigimu, pradžioje kvietime legalizuotis buvo akcentuojama, kad jie yra kariai, o šių neteisia. Tačiau sovietinė sistema sulaužė savo pažadą partizanams laisvai gyventi.

„Pagal legalizacijos aktą buvo akcentuojama, kad jie irgi yra kariai. Ir staiga pagal sovietinę ideologiją karys virto kažkokiu banditu. Išnyko susitarimas, neliečiamybė. Juozas visada sakė, kad esame nenugalėtieji, mes kariavome, mes kariai ir savo paskutinėje, teisme pasakytoje, kalboje akcentavo kario priesaiką“, – teigė V. Kazlauskas.

Ne visos paslaptys atskleistos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas dr. Darius Juodis sako kol kas neturintis atsakymo, kodėl broliai Izidorius ir Juozas Streikūs buvo suimti po jų legalizazijos praėjus beveik keturiems metams.

„Keisčiausia, kad brolių niekas nesuėmė nei 1958, nei 1959, nei 1960 metais. Jie įsidarbino, vienas brolių, Izidorius, sukūrė šeimą, o 1961 metais saugumas staiga „atsibudo“, – sako dr. D. Juodis.

Jo teigimu, formaliai skaitant bylą, joje nurodoma, kad Juozas ir Izodorius Streikūs suimti paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Manoma, kad tai buvo ne vietinių tardytojų iniciatyva. Vis tik, pasak istoriko, kol kas nerasta direktyvinio nurodymo, kodėl broliai suimti 1961 metais, kieno konkrečiai iniciatyva. D. Juodis spėja, kad priežastimi galbūt galėjo būti, jog legalizavimosi metu miškuose dar buvo ir kitų partizanų, nenorėta jų gąsdinti, tad kurį laiką palaukta.

Vis tik brolių suėmimas praėjus keleriems metams po legalizavimo nebuvo vienetinis atvejis. Pasak dr. D. Juodžio, netgi buvo ir tokių situacijų, kai vėliau suėmė sovietų užverbuotus partizanus, juos teisė, kitus gi, atvirkščiai, amnestavo.

„Taip pat buvo kažkokia gradacija: vienus užverbuotus suėmė ir nuteisė, o kitiems leido laisvai gyventi. Net ir tokiu atveju nėra aiškaus atsakymo, kodėl“, – sako istorikas.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų