Išbandomas naujai įrengtas šuolių su slidėmis tramplinas. Panevėžys. 1964 m. pab. – 1965 m. pr. Daukų šeimos archyvo nuotr.

Panevėžyje išskirtinis statinys – tik drąsiems

Panevėžys kadaise didžiavosi pirmasis Lietuvoje pasistatęs sporto rūmus su net 10-ies metrų tramplinu šuolininkams į vandenį.

Tačiau Aukštaitijos sostinė gali pasigirti ir dar vienu įspūdingu objektu: prieš daugiau nei pusę amžiaus turėjęs gana egzotiškos Lietuvoje sporto šakos įrenginį – šuolių su slidėmis trampliną. Tokių šalyje septintojo dešimtmečio pradžioje buvo vos keletas, o Panevėžyje jį sumeistravo ir pastatė grupė sportininkų.

Nors 15 metrų aukščio tramplinas stovėjo vos keletą metų, apie jį iki šiol sklando legendos.

Bijantiesiems aukščio vien žvelgiant į unikalią, Daukų šeimos saugomą tramplino nuotrauką kūnu eina pagaugai. Visgi jis buvo naudojamas ir varžyboms.

„Aišku, kad buvo smagu“, – šypsosi pirmasis nuo Panevėžio tramplino su slidėmis nušokęs panevėžietis sporto meistras, dviratininkas, slidininkas Kazimieras Daukas, dabar gyvenantis Vilniuje.

Prieš šuolį Panevėžyje panašų trampliną jis jau buvo išbandęs Vilniuje.

K. Daukas juokauja, kad tąkart elgėsi partizaniškai – su broliu nuvažiavo ir niekam nieko nesakęs nušoko trejetą kartų.

Vilnietiškasis šuolių įrenginys buvo galingesnis už pastatytąjį Panevėžyje. Pasak K. Dauko, sostinėje nuo dar lenkų statyto gelžbetoninio tramplino slidininkai galėjo nušokti apie 30 metrų, nuo stovėjusio Kaune – apie 25 metrus, o Panevėžio – 20 metrų.

Ant upės kranto

Neįprasto sporto įrenginio statyba Panevėžyje rūpinosi sporto entuziastai – garsus treneris Stasys Kavaliauskas, Zigmas Šniukevičius, pats K. Daukas ir kt.

Tramplinas stovėjo priešais „Ekrano“ gamyklą, kitoje Nevėžio upės pusėje.

Dabar šioje vietoje tyvuliuoja marių vandenys.

„Šuoliams nuo tramplino reikalingi batai kainavo kokius 200 rublių. Tai buvo maždaug poros mėnesių alga.“

K. Daukas

Pasak K. Dauko, tramplinas stovėjo ant upės kranto, nes didesnio kalno šlaito aplink Panevėžį tiesiog nerasta.

Jo teigimu, statant trampliną pagalbininkų būta daug – tais laikais sportas buvo kone vienintelė jaunimo pramoga.

„Dabar septynerių vaikai giriasi jau aplankę 20 Europos šalių. Mes apie tokius dalykus galėjome tik svajoti, o be sporto iš viso būtų buvę sunku keliauti. Ne tokie laikai“, – sako K. Daukas.

Sniegą tempė maišais

Pasak K. Dauko, tramplinas statytas entuziastų jėgomis, be jokių investicijų.

Brėžinius rengė S. Kavaliauskas.

Kažkas išvydo nenaudojamą, brokuotą gelžbetoninį aukštos įtampos stulpą ir pritaikė rengiant trampliną.

K. Dauko teigimu, vienas imtynininkas dirbo su kranu, kitas sportininkas buvo ekskavatorininkas. Tad talkose gelbėjo, kas kuo galėjo.

Kaip tik tuo metu, septintojo dešimtmečio pradžioje, pradėta statyti elektroninių vamzdelių gamykla, žinoma kaip „Ekranas“. Taigi, paprašyta suvirintojų pagalbos. Taip pat su gamyklos vadovybe, darbų vykdytojais tartasi dėl medžiagų tramplinui.

„Viskas buvo atlikta be pinigų. Vien tik entuziazmas. Niekas nepirko medžiagų: lentų, armatūros“, – pasakoja buvęs sportininkas.

Pasak K. Dauko, iš armatūros suvirintą vadinamąją tramplino fermą kranas užkėlė ant gelžbetonio stulpo ir užkabino ant specialios metalinės sijos. Priekyje ji pritvirtinta ant keturių į žemę įkastų medinių stulpų. Buvo įtaisyti iš lentų sukalti skydai. Į tramplino viršų buvo kopiama šone įrengtais metaliniais laipteliais.

Šis įrenginys Nevėžio pakrantėje siekė maždaug 15 metrų aukščio.

Sniegą nešė maišais

Prieš naudojantis tramplinu, tekdavo maišais ant jo prinešti sniego, išpilti jį ant konstrukcijos, išlyginti, padaryti vėžes.

K. Daukas prisimena, jog Panevėžyje šioje vietoje vyko bent vienos Kauno kūno kultūros instituto studentų varžybos.

Koks tolesnis tramplino likimas, statytojas sako nežinantis.

„Kai pastatėme, aš dar kokius metus šokinėjau, o paskui išvažiavau studijuoti į Kauną. Tramplinas porą metų tikrai stovėjo“, – pasakoja K. Daukas.

Jis svarsto, kad įrenginys veikiausiai trukdė jau planuotoms „Ekrano“ užtvankos statyboms, todėl nugriautas.

Be to, laikui bėgant Panevėžyje nelabai beliko kam šokinėti su slidėmis – entuziastų grupė iširo, pasklido savais keliais.

Ir kituose miestuose tokių tramplinų neliko.

Vilniuje nugriautas, nes trukdė stadionui. Kaune medinis tramplinas išsilaikė iki maždaug 1970-ųjų. K. Dauko teigimu, palyginus su normaliais tramplinais, nuo kurių galima nuskrieti mažiausiai 80 metrų, slidinėjimo entuziastams lietuviškieji atrodė kone juokingi.

Brangus malonumas

Septintojo dešimtmečio pradžioje slidės buvo gana deficitinė prekė.

Tad ne vienas entuziastas šliuoždavo ir savadarbėmis.

K. Daukas slidinėdavęs savo tėčio, garsaus tarpukario mokytojo Povilo Dauko tarpukariu įsigytomis vokiškomis slidėmis.

O šuoliai su slidėmis atrodė visiška egzotika.

Panevėžyje pirmasis televizorius sušvito 1956 metais Geležinkelio gatvėje – tuomečiuose geležinkelio kelio statybos ir remonto ruožo darbuotojų poilsio patalpose. K. Dauko šeimoje televizorius atsirado tik 1962-aisiais.

„Televizorių praktiškai dar nebuvo, o šuolininkus slidėmis matydavome tik kino kronikose. Taigi, šitoks sportas mums atrodė labai egzotiškas“, – pamena K. Daukas.

Be to, retas kuris ryžosi išbandyti jėgas. Kliūtis buvo ne baimė, o slidės – šokinėti nuo tramplino reikalingos visai kitokios, nei čiuožti lygumose: žymiai platesnės, sunkios, ilgos, apkaustytos, panašios į slalomo.

Entuziastas pamena, jog miesto sporto komitete buvo gal 2 ar 3 poros tokių valdiškų slidžių.

„Su paprastomis nuo tramplino nepašokinėsi. Krentant ant žemės slidės šipuliais išsitaškytų“, – pasakoja K. Daukas.

Be to, reikėjo ir specialių batų, kad sportininkas neišsisuktų kojų.

„Šuoliams nuo tramplino reikalingi batai kainavo kokius 200 rublių. Tai buvo maždaug poros mėnesių alga“, – pamena entuziastas.

Sportininkų miestas

Panevėžys didžiavosi tramplinu šuolininkams su slidėmis, bet masiškai panevėžiečiai rinkdavosi pramogauti į čiuožyklas.

K. Daukas pamena tokias dvi. Pagrindinės būta ten, kur dabar įrengtas „Draugystės“ stadionas, Smėlynės g.

„Pačiūžos neturėjo konkurencijos! Kaip tik vakaras, taip visas jaunimas būdavo čiuožykloje“, – juokiasi buvęs panevėžietis.

Itin populiarus tais laikais buvo ir ledo ritulys. K. Daukas pasakoja, kad jam dar besimokant Panevėžio berniukų gimnazijoje, Vilius Variakojis aktyviai šią sporto šaką vystė mokykloje.

Tarp klasių vykdavo ledo ritulio varžybos, kai kurios klasės suformuodavo net po dvi komandas – ledo ritulį žaidė net mergaitės. O žaisti stalo tenisą mokėjo visi.

„Kas nemokėjo žaisti stalo teniso! Mes visi, dviratininkai ir slidininkai, žaisdavome. Mokyklose per pertraukas visur stovėjo stalai“, – prisimena K. Daukas.