-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pastatas Respublikos g. 14, kuriame nuo 1942 m. veikė Panevėžio muziejus, frontui priartėjus buvo užimtas ir paverstas kariuomenės karo lauko ligonine.
Dalį muziejaus eksponatų ir turto pavyko išsaugoti, tačiau labai daug buvo išgrobstyta bei suniokota.
Frontui praėjus, 1945 m. kovo 8-ąją miesto Vykdomojo komiteto įsakymu pastatas perduotas muziejui ir Panevėžio miesto centrinei valstybinei bibliotekai.
Patalpų būklė buvo prasta: langų stiklai išdaužyti, kai kur trūko langų rėmų, durų, rankenų, išplėšti radiatoriai, sienose išmuštos skylės ir kt.
Bet ir muziejų suremontavus patalpos buvo per ankštos, jose ruošti ekspozicijas buvo neįmanoma.
Birželio 25-ąją suėmus vedėją Dominyką Urbą, muziejaus reikalais vėl neliko kam rūpintis.
D. Urbo įkalinimui gerokai užsitęsus, 1945 m. rugsėjo 1-ąją įstaigai vadovauti skiriamas pedagogo išsilavinimą turėjęs ir ilgą laiką įvairiose vietose mokytojavęs Petras Urbaitis.
Mokslinio darbuotojo pareigos patikėtos Petrui Aleksandravičiui, besimokiusiam Panevėžio prekybos ir geležinkelininkų mokyklose, 1945 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais išklausiusiam kraštotyros muziejų darbuotojų kursus.
Nors ir paskyrus darbuotojus, tvarkymo darbai nevyko labai sklandžiai.
Muziejus vis dar neturėjo tinkamų patalpų.
Gamtos ekspozicija. 1948 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų nuotr.
1945 m. rugsėjo 24 dieną Panevėžyje apsilankęs Muziejų ir senovės paminklų skyriaus viršininkas Eugenijus Frolovas konstatavo: rūmai Respublikos g. 14, kurių pirmas aukštas (163 kv. m) paskirtas miesto muziejui, Vykdomojo komiteto sprendimu perduoti sovietų kariškiams Karininkų namams įrengti.
Muziejinėms vertybėms sukrauti ir išsaugoti numatyti keturi maži kambariai Respublikos g. 9-ajame name, ekspozicijoms įrengti siūlytas dviejų aukštų 492 kv. m mūrinis namas Respublikos g. 15, bet jam reikėjo kapitalinio remonto ir didelių investicijų.
Po ilgų paieškų galiausiai surastos naujos patalpos Respublikos g. 3-iajame name, iki karo buvusiuose Apygardos teismo rūmuose (dabar Panevėžio miesto dailės galerija).
Iš pradžių muziejui skirtas ne visas pastatas, tik 108 kv. m.
Name dar tebegyveno kelios šeimos.
Atlikus remontą, 1947 m. sausio 7-ąją atidaryta pirmoji po karo muziejaus ekspozicija.
Joje eksponuoti senieji namų apyvokos daiktai, žemdirbystės įrankiai bei padargai, ginklai, gausūs gamtos eksponatai, taip pat nemaža revoliucinio judėjimo bei tarybinių partizanų plakatų ir atsišaukimų kolekcija.
Šiame pastate muziejus veikė net keturiasdešimt metų.
Laikui bėgant, viena po kitos iškeldintos čia gyvenusios šeimos.
Atlaisvintose ir pritaikytose patalpose buvo plečiamos ekspozicijų erdvės, įrengta fotolaboratorija, eksponatų saugyklos.
Muziejaus patalpų bendras plotas nuolat augo – 1949 m. jį jau sudarė 372 kv. m, o ekspozicijų – 310 kv. m.
1959 m. išsikrausčius paskutinei šeimai, visas pastatas atiteko muziejui.
Atsižvelgiant į sovietinės valdžios nurodymus, ekspozicijos nuolat buvo pildomos sovietinio laikotarpio stendais.
1948 m. spalio 18-ąją muziejaus išleistame pranešime nurodoma, kad tuo metu veikė archeologijos, etnografijos, istorijos, liaudies meno, numizmatikos, socialistinės pramonės (Panevėžio įmonių gaminių pavyzdžiai), Didžiojo Tėvynės karo, zoologijos su pasaulio drugelių kolekcija skyriai, įrengtas komjaunuolės partizanės Marytės Margytės atminimui skirtas kampelis.
Prieš rinkimus ar prieš sovietines šventes muziejus privalėjo atsižvelgti į aktualijas, buvo puošiamas tarybų valdžią šlovinančiais plakatais, šūkiais, transparantais, tiek muziejuje, tiek įvairiose įmonėse, įstaigose ar organizacijose buvo skaitomos ideologizuotos paskaitos.
Dūminės pirkios interjeras. 1968 m. P. Peleckio nuotrauka.
Labai sunkiai vyko ir muziejinių vertybių apskaitos darbas.
Karo sumaištyje pražuvus muziejaus dokumentacijai, net ir išsaugotos muziejinės vertybės liko be aprašymų, prarado savo pasakojimus, dalį savo istorijos.
1945 m. lapkričio 1-ąją pradėta rašyti Eksponatų registracijos knyga.
Tačiau muziejinės vertybės nebuvo greitai suinventorizuotos, pavyzdžiui, 1946 m. ataskaitoje rašoma, jog muziejus turi 24 659 eksponatus (tų pačių metų „Panevėžio balse“ nurodytas skaičius 24 695), 1947 m. ataskaitoje – jau tik 22 468, o 1949 m. ataskaitoje – 23 158 eksponatai, iš jų 20 007 numizmatikos rinkinio, tačiau inventoriniai numeriai suteikti tik 339.
Muziejinių vertybių metrikoms ir ekspozicijoms rengti buvo kviečiami specialistai.
1951 m. vasarą iš Vilniaus atsiųstas specialistas talkino nustatant archeologijos muziejinių vertybių amžių.
Gamtos muziejinių vertybių metrikas rengti padėjo vietos mokyklų gamtos mokytojai.
Spaudoje teigiama, kad renkant ir tvarkant eksponatus daug padėjo 1-osios gimnazijos ir geležinkelininkų mokyklos moksleiviai.
Nuosekliai Gaunamų eksponatų knyga (GEK), kuri tęsiama iki šių dienų, pradėta pildyti tik nuo 1953 metų spalio 1 dienos.
Etnografijos ekspozicija. 1972 m. Fotoateljė „Astra“ nuotrauka.
Pirmąjį pokario dešimtmetį muziejui labai trūko specialistų, muziejinį darbą išmaniusių, išsilavinusių žmonių.
Ypač dažna vadovų kaita trukdė darbams įsibėgėti: 1948 m. direktoriaus pareigas užėmė pradinį išsilavinimą turėjęs Petras Černiauskas, 1949–1950 m. ataskaitose randama taip pat tik pradinę mokyklą baigusio Steponavičiaus pavardė, o nuo 1950 iki 1954 m. muziejui vadovavo keturias klases baigęs Jonas Dudlauskas.
Situacija pasikeitė, kai 1954 m. rugpjūčio 19-ąją direktore paskirta Vilniaus universiteto absolventė istorikė-etnografė Jadvyga Sakauskaitė-Rimšelienė, pagal tuomet egzistavusią tvarką perėmusi iš P. Dudlausko visą muziejaus turtą ir eksponatus.
1954 m. spalio 25 d. kultūros ministro įsakymu moksliniam darbuotojui Petrui Aleksandravičiui paskirtos ir eksponatų saugotojo funkcijos, tuo pačiu paliekant jam ekspozicijų ir parodų rengimo bei propagandinį darbą. Muziejuje jis išdirbo iki 1959 m. gegužės.
Kapitalizmo laikotarpio ekspozicijos salė. 1984 m. A. Petrašiūno nuotrauka.
Pradėjus vadovauti J. Rimšelienei, prasidėjo normalus, sistemingas muziejinis darbas, rinkinių dokumentavimas ir tvarkymas. 1957 m. atnaujintos iki karo vykusios etnografinės ir archeologinės ekspedicijos, užrašinėti papročiai, tautosaka, rinkti eksponatai, kasinėti senkapiai. Palaipsniui įrengta teminė-chronologinė ekspozicija.
1963 m. įrengta ekspozicija 1863 m. sukilimo 100-mečiui paminėti.
Uždarius patalpas kapitališkai remontuoti, nuo 1965-ųjų ruoštos naujos ekspozicijos.
1967 m. atidaryta Socialistinės statybos 1945–1966 m. skyriaus ekspozicija apie miesto atstatymą po karo, rajone vykusią kolektyvizaciją, pristatanti pokario įmonių produkciją.
1968-aisiais atidaryta istorinio laikotarpio iki 1863 m. ekspozicija.
Joje eksponuoti patys seniausi archeologiniai radiniai, buvo atspindėtas Lietuvos valstybės kūrimasis, baudžiavos įsigalėjimas, 1863 m. sukilimas, baudžiavos panaikinimas.
Bene labiausiai lankytojus domino įrengta dūminė pirkia.
1970 m. kovą lankytojams atverta ekspozicija, pristatanti laikotarpį nuo 1863 metų iki 1945 metų, pradedant spaudos draudimu, knygnešyste, pirma spausdintine literatūra.
Be abejo, turėjo būti nušviestas revoliucinių kovų kelias nuo 1905 m., pogrindinė veikla, Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas ir partizaninis judėjimas.
1975 m., minint muziejaus penkiasdešimtmetį, rašoma, kad iš kitų kraštotyros muziejų jis išsiskiria tuo, jog vienintelis respublikoje turi įrengtą darbininko gyvenamojo kambario interjerą.
Muziejaus lankytojus ypač domino unikalioji gamtininko Valerijono Straševičiaus vabzdžių kolekcija, eksponuota su pertraukomis.
Trapiems eksponatams reikėjo ne tik tinkamų sąlygų saugoti ir eksponuoti, bet ir nuolatinės priežiūros.
1973 m. pasitelkus Kauno zoologijos muziejaus darbuotojus nustatyta kolekcijoje esančių drugių ir vabalų geografija, parengtos etiketės.
Kolekcija pradėta eksponuoti 1975 m. kovo mėnesį, tačiau neilgam – jau 1978 m. spaudoje apgailestaujama, kad vaikai muziejuje pasigenda drugelių.
Archeologijos ekspozicija. 1988 m. A. Budreikos nuotrauka.
Laikui bėgant, Panevėžio muziejuje daugėjo specialistų skaičius, plėtėsi ir veiklos.
Daugiau dėmesio skirta tiriamajam darbui.
1976 m. pakeista muziejaus struktūra: įsteigti Fondų, Ikitarybinės visuomenės, Tarybinės visuomenės ir Parodų skyriai.
Plėtėsi ir ekspozicijų erdvės – ne tik muziejuje, bet ir už jo ribų.
Seniausias Panevėžio miesto pastatas, kuriame įrengta pirmoji muziejaus ekspozicija, kurį laiką stovėjo apleistas.
Po karo jame įrengtas „Sąjunginės spaudos“ sandėlis. 1951 m. jis vėl perduotas muziejui.
Atlikus kapitalinį remontą, 1958 m. čia įrengta ateizmo ekspozicija.
Ją uždarius įrengta ir 1972 m. liepos mėnesį atidaryta liaudies meno ekspozicija, kurioje eksponuoti XIX a. pab.–XX a. pr. medžio, metalo, tekstilės, liaudies meistrų darbai.
1984 m. pastatas restauruotas.
Buvo atidaryti ir keli filialai. 1969 m. vasario 28-ąją rašytojos, pedagogės, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bute Petro Cvirkos (dabar Šv. Zitos) g. 18, kur ji gyveno 1932–1943 m., įrengta memorialinė ekspozicija.
1972 m. Paliukų kaime (Panevėžio r.), žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944) gimtojoje sodyboje atidarytas jo memorialinis muziejus.
1981 m. šių memorialinių muziejų ekspozicijos atnaujintos.
Archeologiniai kasinėjimai. Archeologė Alfreda Petrulienė (kairėje) ir direktorė Jadvyga Rimšelienė. 1983 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų nuotr.
1973 m. sausio 26-ąją, rekonstravus ir parodinei veiklai pritaikius Švč. Trejybės bažnyčios pastatą, iškilmingai atidaryti Parodų rūmai (Sodų g. 2), kurių parodinė veikla labai pagyvino miesto kultūrinį gyvenimą.
1974 m. gegužės 29-ąją duris atvėrė gydytojo, politikos veikėjo, vieno iš Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėjų Andriaus Domaševičiaus memorialinė ekspozicija, įrengta muziejaus pastangomis atstatytuose jo namuose A. Domaševičiaus (dabar A. Smetonos) g. 27.
1979 m. atidaryta Smilgių etnografinės sodybos ekspozicija, 1984 m. muziejui buvo perduotas Ramygalos gatvėje esantis malūnas, kur po rekonstrukcijos ketinta įrengti nuolatinę gamtos ekspoziciją, eksponuoti V. Straševičiaus vabzdžių kolekciją.
Nors 1988 m. atliekant rekonstrukciją nebuvo atkurtas autentiškas eksterjeras ir malūnas liko be sparnų, pirmoji ekspozicija, tiesa, pasiskolinta iš Klaipėdos jūrų muziejaus, duris lankytojams atvėrė 1991 m. pradžioje.
Po užtrukusių pastangų ištaisyti rekonstrukcijos klaidas 1992 m. malūnas įrašytas į projektuojamų darbų sąrašą, tačiau tuo viskas ir baigėsi – jis grąžintas paveldėtojams.
Gausėjant eksponatų, muziejų nuo pat jo įkūrimo lydėjo nuolatinis muziejinių vertybių saugyklų stygius ir netinkamas jų mikroklimatas.
1984 m. muziejui perduotas vieno iš jo įkūrėjų buvusio garsaus advokato ir visuomenės veikėjo Jono Moigio namų komplekso pastatas Rapolo Čarno (dabar Vasario 16-osios) g. 23.
Po kelerių muziejininkų kūrybinio darbo ir pastato rekonstrukcijos metų naujosios ekspozicijos, išdėstytos trijuose aukštuose, lankytojams buvo atvertos 1987 m. gruodį.
Jos pasakojo apie Panevėžio įsikūrimą, vystymąsi įvairiais istorijos laikotarpiais.
Ypač lankytojų dėmesį traukė nauji eksponatai – skulptoriaus Kazimiero Kisielio 1863 m. sukilimo dalyvių Zigmanto Sierakausko, Antano Mackevičiaus, Eliziejaus Liutkevičiaus biustai, Algimanto Vytėno sukurti miesto garbės piliečių skulptūriniai atvaizdai, buities detalės, liaudies meno kūriniai. Tačiau muziejininkų džiaugsmą drumstė rūpestis – ir čia rūsyje saugykloms skirtos patalpos buvo ir per ankštos, ir per drėgnos.
1987 m. muziejus buvo sukaupęs jau 55 930 vertybių.
Kylant Atgimimo bangai, pašalinta dalis tarybinio laikotarpio ekspozicijos, 1989 m. jos vietoje įrengta gamtos ekspozicija. O 1988 m. kovą ilgametę direktorę Jadvygą Rimšelienę pakeitusi Ramutė Bieliauskaitė muziejui vadovavo tik iki 1989 metų pabaigos.
Zita PIKELYTĖ
Istorijos skyriaus vedėja
