-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visgi Panevėžio fotografų draugijos paroda „Kiaušiniams Ne“ su šia atgimimo švente neturi nieko bendra.
O su kiaušiniais?
Kaip teigia Panevėžio fotografų draugijos pirmininkė Danutė Augustinienė, parodos pavadinime „Kiaušiniams Ne“ telpa įvairios simbolinės kiaušinio reikšmės, o tai leido kiekvienam autoriui išreikšti save, parodyti, kas svarbu ir jaudina, panagrinėti matomus bei užslėptus dalykus.
„Kiaušinis yra vienas iš seniausių pasaulio simbolių, išlikęs iki pat šių laikų, tapęs ir Kristaus prisikėlimo, atgimimo įvaizdžiu. Kaip, remiantis daugelio tautų sakmių, iš chaoso gimė pasaulis (kiaušinis), taip ir mes bandome surinkti įvairias idėjas, interpretacijas ir, išgryninę jas, suvienyti ir pateikti šioje parodoje. Žinomas ir toks posakis –„ab ovo“ – „nuo kiaušinio“, reiškiantis „nuo pradžios“. Jis kilo iš senovės Romos, kur puotos prasidėdavo valgant virtus kiaušinius.
„Temą „Kiaušiniams Ne“ interpretavau kaip juoką, kaip pokštą. Norėjosi, kad būtų smagu. Fotografija man yra žaidimas, kuris padeda išgyventi, kai sunku.“
E. Zubienė
Kadangi kiaušinis turi įdomią istoriją ir daugiaprasmę simboliką, gali būti nagrinėjamas keliais aspektais – ir kaip fizinis, ir kaip simbolinis, jausminis objektas. Tai leido skirtingiems autoriams leistis į interpretacijas, ieškant temos atskleidimo per savo vidinį pasaulį ir patirtį“, – parodą pristato D. Augustinienė.
Anot jos, iš vienos pusės, kiaušinis yra atgimimo ir gyvybės simbolis su nepaprasta magiška galia, iš kitos – gali turėti ir neigiamą, netgi paniekinamą prasmę, tai atspindi ir lietuviški frazeologizmai: nė kiaušinio lukšto nevertas (niekam tikęs), ar kiaušinį įkepei? (sakoma labai skubančiam), eina, kad kiaušinis nenukristų nuo galvos (apie lėtumą), tik iš kiaušinio išsiritęs (neprityręs, jaunas), kaip su kiaušiniais (labai smarki moteris arba lėtas žmogus), saugo kaip kiaušinį (lepina).
„Džiaugdamiesi pasaulio vystymusi ir nesiliaujančiu atsinaujinimu, gamtos tobulu grožiu, nebijome pasakyti „Ne“ blogiems įpročiams ar tam gyvenimui, kuriame kartais jaučiamės sukaustyti savo būtyje ir buityje. Ne – abejingumui, stebint blogio jėgas, formuojančias žmonių prigimtį ir likimus, paminančias orumą ir laisvę. Ne – apsimetinėjimui, smurtui, patyčioms ir kitiems negeriems dalykams“, – sako D. Augustinienė.
Pasak D. Augustinienės, gyvenime kasdien susiduriame su dilema: saugoti ar naikinti.
Įvairialypės kiaušinio prasmės fotografams leido plačiau pažvelgti į visiems puikiai pažįstamą objektą.
Parodoje dalyvauja 20 autorių su 31 fotografija. Nors darbus vienija kiaušinio tema, bet jie – labai skirtingi.
„Kiekvienas autorius temą suprato savaip. Kai kurie tarsi protestuoja prieš tokį pavadinimą ir sako kiaušiniui taip. Jų nuotraukose kiaušinis – gyvybės simbolis. Kiti suprato kiaušinį kaip supuvusį blogį, netgi įžvelgė galimybę kalbėti apie ekologines problemas, apie pasipriešinimą gyvybės nesaugojimui“, – pasakoja D. Augustinienė.
Atėjusieji į parodos atidarymą vos pravėrę Fotografijos galerijos duris pateko į baltais balionais, simbolizuojančiais kiaušinius, užpildytą erdvę.
„Žiūrovo pasirinkimas, ar jis saugos gyvybę, ar norės ją sunaikinti. Kiekvienas turės nuspręsti, ką rinktis. Gyvenime kasdien, tarkim, prie vairo ar prisidegdami cigaretę, susiduriame su dilema: saugoti ar naikinti“, – atkreipia dėmesį fotografė.
D. Augustinienė parodoje eksponuoja tris darbus: „Kur tie kiaušiniai?“, „Gyvasties trapumas“ ir „Nebūsiu kiaušinis“.
„Man įdomiausia fotografuoti miestą ir jo žmones. Mieste visą laiką vyksta gyvenimas. Jo vaizdai keičiasi. Net tą patį pastatą galima skirtingai nufotografuoti. Ryte, vakare, per lietų, vėją, sniegą jis atrodys vis kitaip. Miestas yra neišsemiamas lobynas fotografams“, – mano autorė.
Panevėžyje gyvenanti jau apie 40 metų D. Augustinienė prisipažįsta iš pradžių labai sunkiai jį prisijaukinusi.
„Bet kai Panevėžį pažinau, pasirodo, jis ir įdomus, ir fotografuoti yra ką. Priklauso, kokiomis akimis į miestą žiūri. Jei smalsiomis, čia rasi visko daug“, – įsitikinusi pašnekovė.
Nors pati gyvena Žemaičių mikrorajone ir dažniausiai įamžina akimirkas jame, visgi fotografę labiausiai žavi senoji miesto dalis – Pušaloto gatvės mikrorajonas.
Miesto fotografė neslepia: gatvėje žmogus su fotoobjektyvu ne visada maloniai sutinkamas.
„Dažnai žmonės fotografų išsigąsta. Jubiliejiniam Panevėžio gimtadieniui buvome parengę parodą „Senamiesčio gatvės džiazas“. Jai besiruošdami susidraugavome su gatvės bendruomene, man pačiai liko tik geri prisiminimai, bet mano kolegos kai kuriuose kiemuose buvo ir į šoną vejami. O viename kaime prie manęs prišokusi pikta moteris puolė bartis, kodėl jos namą fotografuoju. Paaiškinau, kad fotografuoju gražius momentus, o ant namo auga labai gražūs vijokliai. Juos, o ne namą fotografavau. Kai fotoaparate parodžiau kadrus, ji susižavėjo: niekada nemačiau savo vijoklių tokių gražių!“ – prisiminusi juokiasi D. Augustinienė.
O žmonių stengiasi nefotografuoti iš arti. Ir pačiai nepatinka jausti į ją nukreiptą fotoobjektyvą.
„Moteris visada nori atrodyti gražesnė, o kai fotografuoja kitas, niekada nežinai, ką jis fiksuoja, ar tavo raukšles, ar kokį pasišiaušusį plauką. Kadangi negaliu to kontroliuoti, man nepatinka fotografuotis“, – prasitaria fotografė.
Įvairialypės kiaušinio prasmės fotografams leido plačiau ir netradiciškai pažvelgti į visiems puikiai pažįstamą objektą.
Panevėžio fotografų draugijoje dešimt metų skaičiuojanti Eglė Zubienė parodoje pristato du darbus: „Atspindžio paslaptys / paralelinės realybės“ ir „Kolektyvinių pusryčių harmonija“.
Pastarajame nufotografuoti pusryčiai ligoninėje, kai pacientai gauna po du kiaušinius, duonos su sviestu, agurką. Tokie kolektyviniai, bet vis dėlto harmoningi pusryčiai – ligoninėje juk turi būti tvarka.
„Temą „Kiaušiniams Ne“ interpretavau kaip juoką, kaip pokštą. Norėjosi, kad būtų smagu. Nepretenduoju į menininko statusą, fotografija man yra žaidimas, kuris padeda išgyventi, kai sunku“, – sako E. Zubienė.
Fotografė teigia nuotraukų netobulinanti, nenaudojanti fotošopo, daug nuotraukų kelia į socialinį tinklą.
Ir turi tradiciją metų pabaigoje atsispausdinti nuotraukų albumą.
„Esu seno sukirpimo žmogus, man malonu pavartyti nuotraukas, ne vien jas palikti virtualioje erdvėje. Žmonių atmintis trumpa, o senstant ji dar trumpėja, taigi, man smagu vartant nuotraukų albumus pagyventi praėjusiose akimirkose“, – pasakoja E. Zubienė.
Dažniausios jos fotografijų temos – gamta ir žmonės.
„Man įdomi nuotraukoje atsispindinti asmenybė – charakteris, išgyventa emocija. O gamtoje labai gražu matyti jos virsmą, netgi ta banaliai išlindusi snieguolė ar lapas yra verti sustabdytos akimirkos“, – pasakoja E. Zubienė.
Fotografė svarsto, jog nuotraukos kalba ir apie patį jų autorių. Juk tą patį objektą fotografuojantys keli šio meno meistrai kiekvienas jį pamatys kitaip.
„Bet kuris kūrinys pirmiausia yra apie mus. Mano fotografijos turbūt kalba apie mano smalsumą, apie mano energiją, darbštumą ir apie džiaugsmą, vitališkumą“, – mano E. Zubienė.
Parodą „Kiaušiniams Ne“ pristatanti Panevėžio fotografų draugija mini 15-os metų sukaktį.
Paroda „Kiaušiniams Ne“ – tarsi savotiškas Panevėžio fotografų draugijos kelio atspindys.
Fotografijos suburtus panevėžiečius vienijanti draugija po mėnesio minės 15-ąją sukaktį.
2010 m. balandį devyni entuziastai mėgėjai fotografai įkūrė ir oficialiai užregistravo Panevėžio fotografų draugiją.
Bėgant metams keitėsi narių skaičius, planai ir sumanymai, tačiau meilė fotografijai neleido iširti, daugėjo surengtų parodų, kartu aplankytų vietų.
Iš tokių bendrų veiklų gimė ne vienas projektas miestui.
Pernai per Panevėžio gimtadienį fotografai pristatė interaktyvų Aukštaitijos sostinės žemėlapį. Jame esantys QR kodai nuveda į atskirų miesto mikrorajonų nuotraukų albumus.
„Panevėžį jau daug išfotografavome, bet žemėlapis tebepildomas nuotraukomis. Yra vietų, kurios fotografuotos daug kartų ir ne vieno fotografo, bet yra ir tokių, kurių dar niekas neįamžino. Mums dar dirbti ir dirbti, fotografuoti ir fotografuoti“, – planuoja D. Augustinienė.
O kartą kelios fotografuojančios moterys nusprendė kartu išsikepti bandelių.
Bekepdamos ir pafotografavo. Taip draugijoje gimė klubas „Fotobulka“.
Jų sukurta fotografijų serija „2000 kilometrų iki Paryžiaus“ yra tarsi savotiškas romanas, tik jame pasakojama ne žodžiais, o vaizdais.
Pagrindinė veikėja – moteris, vargingai gyvenanti mažame miestelyje, užspausta buities. Nuo jos namų iki Paryžiaus – meilės miesto, mados sostinės – beprotiškai toli: 2000 kilometrų.
Šiuo metu „Fotobulkos“ pasakotojos jau kuria kitą vaizdų romano seriją – moteris ruošiasi į kelionę.
„Kas toliau įvyks, dar nežinia. Mums tiesiog labai patinka fotografuoti“, – šypsosi D. Augustinienė.
P. Židonio nuotraukos
