-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Velionio žmona Zina sako, kad sutuoktinis, su kuriuo nugyventi 63 metai, į Amžinybę išėjo ramiai. Pats jis to nematė, tačiau našle likusi moteris tikina gerai įžvelgusi prieš pat vyro mirtį jų namus aplankiusią šmėklą su juodu gobtuvu.
Prieš kelias dešimtis metų Aloyzas Jareckas buvo garsaus Panevėžio estradinio ansamblio „Vaivorykštė“ siela.
Daugelio atminty iki šiol skamba prieš kelis dešimtmečius ypač populiarios dainos „Debesėli, debesėli, kur tu mus vedi“, taip pat apie vilką ir septynis ožiukus.
Abi, kaip ir daugybė kitų, atliekamų „Vaivorykštės“, yra A. Jarecko kūriniai.
Pasak jo žmonos, „Debesėliui“ vyras sukūrė ir žodžius, ir muziką, o štai „Vilkas ir ožiukai“ – lyg ir vengrų daina, kurios žodžius išvertęs taip, kad gerai skambėtų lietuviškai.
„Toli gražu ne visų poetų eilės tampa dainomis. O štai Aloyzas gebėjo eiles rašyti taip, kad jas nesunku būtų dainuoti. Pats jis buvo ir kompozitorius. Jau vėliau, tapęs pensininku, rašė ir knygas. Tikrai meniškas buvo žmogus“, – pasakoja Z. Jareckienė.
Našlė pasakoja, kad Pasvalio rajone, Pumpėnuose, augusiam A. Jareckui tėvai buvo numatę dvasininko dalią. Mat kunigu tarnavo tėvo brolis Bronislavas Jareckas, tad abu tėvai labai troško, kad ir jų vaikas pasuktų dėdės pėdomis. O štai berniukas jokio pašaukimo kunigystei nejautė. Jį traukė muzika.
„Tikėdamiesi, kad Aloyzas ateis į protą ir galop panorės tapti kunigu, tėvai paauglio neleido į muzikos mokyklą. Muzikuoti ėmėsi pats, savarankiškai, niekieno nepamokytas. O baigęs tuometę Panevėžio berniukų gimnaziją, įstojo mokytis į Panevėžio muzikos technikumą“, – pasakoja Z. Jareckienė.
Tokio technikumo Panevėžys seniai nebeturi. Buvusiuose jo rūmuose šiuo metu įsikūrusi Vytauto Mikalausko menų gimnazija.
Zina Jareckienė sako kelios dienos prieš vyro mirtį namuose mačiusi keistą regėjimą. P. Židonio nuotr.
„Su vyru tame technikume buvome kurso draugai. Besimokydami draugavome trejus metus, po to susituokėme. Gyvenimas mums padovanojo dukrą Daivą, džiaugiuosi, kad Aloyzas dar spėjo pamatyti Londone gyvenantį proanūkį Kajų, jam – dveji metukai“, – atsidūsta gedinti Z. Jareckienė.
Muzikos technikume jiedu mokėsi chorvedybos.
Zina chorvede dirbo iki pat pandemijos, o štai sutuoktinis chorvedžio duoną valgė neilgai. Žmona mena, kad truputį jis padirbo muzikos mokytoju, yra vadovavęs Panevėžio kultūros namams, kurie, pasak jos, gyvavo Respublikos gatvėje, ten, kur prieš kelis dešimtmečius veikė biblioteka.
„Tikrai ten buvo kultūros namai. Ir šokių salė ten buvo, šokiai vykdavo“, – patikino Z. Jareckienė.
Kaip vyras pasuko į estradą, moteris sako gerai ir nebeprisimenanti.
„Neabejoju, kad ta juodoji šmėkla ir buvo atėjusi išsivesti Aloyzo.“
Z. Jareckienė
Anot jos, Aloyzas buvo pokštininkas, lengvai bendraujantis, tad estrada, kurią daugelis priima kaip lengvo turinio muzikos žanrą, jam paprasčiausiai tiko.
Sovietmečiu buvo įprasta, kad įmonės, ypač didelės, turėdavo po estrados ansamblį. Tokį A. Jareckas įkūrė Panevėžio autokompresorių gamykloje, subūręs skambius balsus turinčius neprofesionalius muzikantus.
„Bet atsitiko taip, kad vienas jaunas, puikus, ką tik vedęs ansamblio narys pasitraukė iš gyvenimo. Muzikantams tai buvo toks skaudus įvykis, jog iširo ir pats gamyklos ansamblis. Muzikantai perėjo groti į tuometį Vandens ūkio projektavimo instituto Panevėžio skyrių, kuris gyvavo Katedros gatvėje“, – pasakoja Z. Jareckienė
Ten prisiglaudusius muzikantus, estradinį kolektyvą pavadinusius „Vaivorykštės“ vardu, aplankė šlovė.
„Laimėdavo jie tuomet konkursą po konkurso, išvažinėjo visą buvusią Sovietų Sąjungą, o štai 1979 metais suteikta galimybė koncertuoti Didžiojoje Britanijoje. Jie buvo pirmas Lietuvos estrados kolektyvas, išvykęs į kapitalistinę šalį, koncertavo joje net tris savaites“, – pamena ansamblio vadovo žmona.
Išskirtinių vyro parsivežtų įspūdžių iš šalies, kurioje retas lietuvis tuomet buvo buvęs, ponia Zina sako neprisimenanti. Bet mena vyro žodžius, kad visur duona su pluta, kurią valgo žmonės, tokie patys kaip mes, gal tik kiek kitaip apsirengę, apsiavę kokybiškiau pasiūtus batus.
„Bet atsimenu vyro pasakojimą, kad jų koncertai Britanijoje turėjo pasisekimą, jo sukurtos dainos patiko“, – įstrigo Z. Jareckienei.
Ji sako, jog vyras labai didžiavosi charizmatiškąja „Vaivorykštės“ ansamblio dainininke Irena Ulvydaite-Snabaitiene, negalėdavo atsidžiaugti, kad tame ansamblyje kadaise dainavo net pats Kastytis Kerbedis.
„Ir vyras, ir aš Kastytį Kerbedį laikome geriausiu Lietuvos dainininku. O šiaip abu su vyru tvirtindavome, kad šiuolaikinė estradinė muzika yra prastesnė už skambėjusią prieš kelias dešimtis metų. Nebeliko ir žodžių gilumos, ir dainos ne tokios melodingos“, – mano dainų autoriaus našlė.
Kompozitorius ir poetas Aloyzas Jareckas mirė likus vienai dienai iki jo 90-ojo gimtadienio. Asmeninio archyvo nuotr.
Baigęs aktyvią muziko veiklą, A. Jareckas dainų rašyti nenustojo. Kūrė ir žodžius, ir muziką. Be to, rašė ir leido knygas.
Visą vyro rašytinį palikimą Z. Jareckienė sako esanti pasirengusi atiduoti jo gimtojo Pasvalio rajono viešajai bibliotekai.
„Stiprios sveikatos buvęs, visus ūkio darbus išmanęs, puikiai prie Karsakiškio mūsų turėtą kolektyvinį sodą prižiūrėjęs, paskutiniais metais pasiligojo. Pasilpo kojos, mažai kur išeidavo iš namų, o galiausiai aptemo jo akys, Aloyzas apako“, – liūdnai kalba Z. Jareckienė.
Tad vyro ir kojomis, ir akimis teko būti jai. Iki tol beveik neatsitraukdavęs nuo kompiuterio, kuris buvo tapęs dainų kūrėjo langu į pasaulį, vyriškis atgulė. Šalia šeimininko dažnai gulėdavo ir jų kalytė Okta – Japonijoje išvestos akita inu veislės.
„Po kelių dienų bus savaitė, kai Aloyzas mirė. Nei Okta, nei aš su jo išėjimu dar vis nesusitaikome. Ieškodama šeimininko, kalė šniukštinėja buto kampus, o man vis dar atrodo, kad vyras turi sugrįžti, išėjo jis trumpam“, – ašarų neslepia Z. Jareckienė.
Moteris įsitikinusi: jos sutuoktinis savąją mirtį nujautė.
„Tuoj man 90, susirinks daug žmonių, tu bendrauk su jais“, – vyro žodžius prisimena našlė.
Ji svarstė, kad vargu ar pas A. Jarecką, nebesikeliantį iš patalo, būtų susirinkę daug žmonių, ir jis tai puikiai žinojo. Tad tikėtina, kad kalbėjo jau apie kitokį susibūrimą.
„O aš vieną rytą, kelios dienos prieš vyro mirtį, išgirdau kambary kojų šlepsėjimą. Garsas toks, lyg eitų sunkiai kojas vilkdamas nebejaunas žmogus. Puikiai suvokiau, kad vyrui net ir taip šlepsint paeiti nebelemta. Gerai įsižiūrėjusi pamačiau juodu apsiaustu apsitaisiusią, juodą gobtuvą užsidėjusią žmogystą. Praėjusi pro gulintį Aloyzą, ji išnyko. Neabejoju, kad ta juodoji šmėkla ir buvo atėjusi išsivesti Aloyzo“, – pamena Z. Jareckienė.
Amžino poilsio A. Jareckas atgulė Šilaičių kapinėse.
