Jurga Vidugirienė.. 7 kadras nuotr 2

Panevėžietės žaidimai girioje

„Esame moterys – su tūkstančiais veidų: raganos ir fėjos, devyngalvio drakono, undinėlės ir baimės nepažinusios Grytutės“, – sako 43-ejų Jurga Vidugirienė.

Vienas jo veidų dar ir panevėžietės, sugebėjusios visą Lietuvą sukviesti pažaisti į miškus.

Psichologai teigia, kad žaisti net ir senatvėje – geros sveikatos požymis. Panevėžyje gimusi ir užaugusi, o dabar tarp Vilniaus ir Molėtų įsikūrusi J. Vidugirienė įsitikinusi, kad žaisdamas geriausiai pažinsi žmogų: tiek vaiką, tiek suaugusįjį, nes žaidžiančios smegenys nebemoka meluoti.

„Pažaiskite su mumis 15 minučių, ir mes papasakosime jums apie jūsų spragas bei stiprybes“, – iššūkiui kviečia Jurga.

Ir į jos kvietimą atsiliepę jau visą dešimtmetį į Molėtus plūsta būriai iš visos Lietuvos. Apie šią vietą su didžiausia pasaulyje sapnų gaudykle žinios jau sklinda ir už šalies ribų.

Keturių vaikų mama

Jurga ir jos vyras Mindaugas Vidugiris moko sustoti ir neskubėti, išlaukti atsakymo. Jų rengiamose stovyklose, pasak Jurgos, stengiamasi priminti, kad po kiekvienu statusu, kiekvienomis pareigomis slepiasi žmogus – unikali asmenybė su savo svajonėmis, troškimais, poreikiu būti svarbiam, mylimam ir – būtinai – pailsėjusiam.

Tačiau pati J. Vidugirienė neatrodo daug besiilsinti – regis, jos darbe neriboja nei naktis, nei savaitgaliai, nei šventės.

Ji ne tik netradicinių stovyklų vadovė ir organizatorė, bet dar ir keturių vaikų mama. Joriui Vėtrai – 14 metų, Mingailei Bitei – 9, Deivilei Prijai – 7, Tautrimui Madavui – 6.

„Jie kaip ir visi šiuolaikiniai vaikai žino, ką pasakyti suaugusiajam, kai norisi dėmesio, kokį mygtuką paspausti“, – šypteli itin užimta mama.

Jurga prisipažįsta ne kartą iš atžalų girdėjusi skundų dėl per ilgų valandų savo darbiniuose reikaluose. Tada tiesiai paklausia šeimos: ar metusi darbus būtų pakenčiama artimųjų su savo milžiniškos kūrybinės energijos pertekliumi.

Jurga Vidugirienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Energijos vulkanas

Tą jėgą Jurga nešiojanti nuo vaikystės, kurią praleido Panevėžyje.

„Buvo metas, kai Panevėžys man apsiribojo bendrabučio kambariu viename Tulpių gatvės penkiaaukštyje ir lopšeliu-darželiu. Vėliau persikraustėme į vieną iš trijų Nemuno gatvės dvylikaaukščių. Panevėžys man tapo didesnis, o aš išėjau į mokyklą“, – apie laiką gimtajame mieste pasakoja J. Vidugirienė.

Jurga tikra: jai sekėsi nuo mažens. Įstojo į bandomąją klasę tuometėje mergaičių gimnazijoje (Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija), pasisekė būti mokomai ypatingų ir ant laurų užmigti neleidžiančių mokytojų, mokytis su itin kūrybiškomis ir protingomis bendraklasėmis.

Užuot rodžiusi paaugliškus spyglius ir trynusi daugiaaukščių suoliukus, aktyvi mergaitė įsitraukė į „Drevinuko“ teatro veiklą.

„Pasisekė pamatyti laisvo pasaulio dar tada, kai Lietuva gyveno Tarybų Sąjungos šešėlyje. Pasisekė turėti nuostabių tėvų pavyzdį. Ir, žinoma, padaryti visas klaidas, kurias likimas davė progos padaryti“, – vardija panevėžietė.

Ir iki šiol ji save vadina panevėžiete, nors gyvena Vilniuje, kuriame pasiekti tiek sostinės kitą galą, tiek savo sodybą Molėtuose kartais užtrunka kone tiek pat.

Tautos ambasadoriai Airijoje

Bet štai gyvenimo žmogų Jurga sutiko Kaune.

„Kartu su Mindaugu esame jau daugiau nei dvidešimt metų. Studijų metais pamačiau jį vienoje akmenimis grįstoje gatvėje Kaune ir įsimylėjau“, – romantikos gurkšniu pavaišina pašnekovė.

Po poros metų pora susituokė, nes, kaip J. Vidugirienė juokiasi, labai norėjo ypatingos suknelės, siūtos draugo dizainerio. O ir žmonos statusas bei pavardė nebuvo paskutinėje vietoje.

„Tuo metu nesuvokiau, kad labiausiai trokštu saugumo, galimybės tikėti ir pasitikėti, garantijos, kad ta didelė meilė niekuomet nesibaigtų. O patikėkit, per keletą dešimtmečių šeimoje atsitinka daug kas“, – kalbą apie dešimt metų, praleistų emigracijoje Airijoje, pakreipia Jurga.

Tautiečių pamėgtoje šalyje panevėžietė su vyru kūrė Airijos lietuvių bendruomenę, jų rankose gimė žinoma Keturių vėjų mokyklą.

„Įkūrėme pirmąją lietuvių mokyklą Airijoje. Ji atsirado kaip pasekmė suburtos tautiečių bendruomenės. Darėme tai, ko, manėme, reikia emigrantams, tai, kas mums patiems kėlė džiaugsmą“, – teigia lietuvių filologiją Vilniaus universitete Kauno humanitariniame fakultete baigusi J. Vidugirienė.

Toks projektas kūrybingai porai buvo tarsi dovana, leidusi nepamiršti lietuviams savos kalbos svetimame krašte. Šiuo metu Airijoje veikia jau visa dešimtis lituanistinių mokyklėlių.

Jurga Vidugirienė. Too Photography nuotr

Šiuolaikiniai vaikai

Dabar Vidugiriai garsėja stovyklomis vaikams.

„Jie patys įvairiausi! Motyvuoti ir nuobodžiaujantys, ištroškę naujų patirčių ir išsigandę prievolės pažiūrėti kitam žmogui į akis, be galo kūrybiški ir linkę į tinginystę, telefonus ir ekranus garbinantys it poną Dievą, įpratę gauti ko užsigeidę čia ir dabar, puikiai žinantys savo teises ir linkę pamiršti pareigas, žinantys, ką pasakyti suaugusiesiems, kad jiems būtų ramu, linkę pasukčiauti ir kaip niekad trokštantys mūsų – suaugusiųjų – meilės, pritarimo, rūpesčio, švelnumo bei atjautos“, – apie šiuolaikinius vaikus sako juos perpratusi stovyklų vadovė.

Visa tai, anot jos, puikiai matyti per žaidimus. Juose mažieji stovyklautojai lyg veidrodyje pamato savo elgesį tiek vienumoje, tiek komandoje.

„Vienos „Super“ klasės valandėlės metu su mumis žaidė be galo iniciatyvi mergaitė. Ir ne tik iniciatyvi – protinga, greita, sumani, stropi, smalsi, trokštanti padėti klasei įveikti kiek įmanoma daugiau užduočių. Ji nėrėsi iš kailio, milžinišku tempu vykdė vieną užduotį po kitos. Tik skaičiuojant įveiktas užduotis didžiosios dalies negalėjome įskaityti – jas buvo atlikusi ji viena“, – pamokantį pavyzdį pateikia J. Vidugirienė.

Tikslas, anot jos, buvo parodyti, jog iniciatyva be komandinio darbo – bevaisė. Mergaitė iššvaistė daug energijos bandydama laimėti pergalę klasei ir liko nusivylusi pertekliniu darbu bei bendraklasiais.

Išgyventi be telefonų

Pati Jurga neslepia taip pat pavargstanti savo krūvose darbų bei projektų, bet tada suveikia komandinio darbo principas.

„Aš kartais ir primirštu, kad galiu pavargti, – prisipažįsta iki paryčių kartais prie savo sumanymų plušanti moteris. – Bet tada man padeda vyras, jis primena sustoti. Ramybę taip pat teikia pati darbo aplinka – juk daug laiko esame apsupti gamtos, miškų, jie nenorom panardina į meditaciją.“

Jėgos, pasak panevėžietės, grįžta ir matant stovyklautojų pokyčius: žmonės iš jų girios išvažiuoja kitokie.

„Daug dirbame siekdami įgalinti atsiskleisti kiekvieno stovyklautojo unikalias savybes augti, tvirtėti. Stovyklose vaikai praplečia suvokimo ribas, išmoksta pagarbos aplinkai, dėkingumo artimiems žmonėms, ieško savo paskirties. Mokosi susikurti savo komforto zoną, svajoti, valdyti emocijas, įveikti iššūkius, dėkoti. Dar – komandinio darbo, atsakomybės už savo veiksmus ir pasirinkimus, dalyvaujančios lyderystės“, – vardija J. Vidugirienė.

Mažieji stovyklautojai pradeda prisiminti, kaip bendrauti ne per kompiuterio ar telefono ekraną. O tai šiais laikais – vienas sunkiausių uždavinių. Neseniai viena klasė nutarė nevažiuoti į nemokamą stovyklą Molėtuose, nes būtų reikėję tris dienas gyventi be telefonų.

Jurga Vidugirienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Stulbina net geri santykiai

Vaikai, Jurgos nuomone, nusipelno tikrų gebėjimų ugdymo – ne simuliacinių, o gyvenimiškų patyrimų, kurie grūdina, augina ir ugdo. Susikalbėti su jais gana paprasta – visada suveikia žmogiškumas, nuoširdumas, tvirtas vadovų vertybinis stuburas, žodžio laikymasis, komandiškumas.

„Svarbu išlaukti, išbūti ir sakyti jiems tiesą. Šiuolaikinius vaikus stulbina tiesa. Lygiai taip pat, kaip stulbina geri suaugusiųjų santykiai – dėl šito nuolat sulaukiame iš vaikų komplimentų“, – džiaugiasi panevėžietė.

Anksčiau jai atrodė, kad metodiką, kaip bendrauti su vaikais surandant kelią į jų širdis, sugalvojusi pati su komanda.

Tačiau pasigilinus paaiškėjo, jog žmogaus vidine šviesa grįstus metodus dar prieš 70 metų naudojo ukrainiečių pedagogas, rašytojas, šviesuolis Vasilijus Suchomlinskis. Vidugirių veikla atliepia švietimo teoretiko Deivido Kolbo į veiksmą orientuotą metodiką, padedančią per asmeninę patirtį išgyventi ir suvokti gvildenamos problemos mastą, keliamas emocijas.

„Visgi mūsų darbo kertinė vinis – ne nauji metodai, bet jautrumas, atjauta, pastabumas, kūrybiškumas, gebėjimas išgirsti aplinkinius bei bendrai veiklai įgalinti kolegas, vaikus ir jų tėvus. Tai amžinas džiazas!“ – sako J. Vidugirienė.

Moteris drakonas

Kitokios iš stovyklos išvažiuoja ir čia apsilankiusios moterys. Jos, pasak Jurgos, savyje randa raganas ir drakonus, ir gerąsias fėjas, laivus skandinančias sirenas ir skęstančiuosius gelbstinčias undinėles, pasenti bijančias karalienes ir baimės dar nepažinusias Grytutes.

„Tai reiškia, kad esam moterys – su tūkstančiais veidų, tuo pat metu išgyvenančios visas įmanomas emocijas, vienu metu trokštančios priešingų dalykų. Moteris, kuri žino, jog jos supergalia ne tai, jog viską gali pati, bet tai, jog ir žinodama, kad viską gali pati, nesigėdija paprašyti pagalbos ir ją priimti“, – patikina Jurga.

Jos svarbiausias tikslas buityje ir darbuose paskendusias moteris paskatinti dienai kitai prisiminti savo troškimus, pomėgius, tai, kas daro jas laimingas, kas daro jas gyvas.

„Netobulų mamų savaitgaliuose“ moterų klausiu: kas tu esi, kai nesi mama, nesi vadovė, nesi mokytoja, nesi žmona? Kas tu esi tada? Patikėkite, ne taip jau lengva pasakoti apie save, jei negalima minėti savo darbo, vaikų ar augintinių“, – sako J. Vidugirienė ir nusijuokia pati taip pat turinti begales veidų, dažniausiai moters drakono.

Ši mistinė būtybė su devyniomis galvomis, kurių kiekviena rodo skirtingą emociją ir nuomonę. Be to, drakonas – ir išminties simbolis.

„Visi, kas su manimi dirba, žino – esu labai emocinga: galiu ir liepsnomis spjaudytis, ir ašaromis auditoriją užtvindyti. Alsuoju ugnimi“, – neslepia pašnekovė.

Gėrio filosofija

J. Vidugirienė tiki: visi žmonės iš prigimties yra šviesūs. Net jei kuriam nors reikia ilgai ir atkakliai tai įrodinėti.

„Tikiu, kad darnoje su gamta galime išspręsti visas kylančias problemas. Dar daugiau, manau, kad didžioji dalis problemų žmoniją ištinka būtent dėl to, jog nebepaisoma gamtos dėsnių, bandoma žaisti dievus“, – apie savo gyvenimo filosofiją kalba Jurga ir prisimena vieną legendą.

Ją panevėžietė išgirdo keliaudama po Aziją. Pasakojama, jog prieš šimtus tūkstančių metų vienas išminčius panoro susilyginti su Dievu ir sukurti paukščius. Deja, jam pavyko į pasaulį paleisti tik muses ir uodus, kurie erzina žmones iki šiol.

Paklausta, ar Vidugirių svajonė jau iki galo išpildyta ir baigta, Jurga tik nusijuokia: jei svajonės negąsdina, jos nėra jūsų vertos.

„Auga vaikai, auga mūsų „Masters of Calm“ festivalis, auga „Whatansu“ komanda. Suprantame, kokią įtaką pastarieji keleri metai padarė žmonių savijautai, jaučiame, kad neabejotinai galėsime jiems pasitarnauti primindami, jog žmogiškumas – vis dar aukštai kotiruojamas“, – teigia panevėžietė.

Su vyru ir kitais stovyklos vadovais kurdami tarpusavio santykius gerinančius renginius, vesdami įkvepiančius seminarus, organizuodami stovyklas, įgalinančias jaunus žmones patikėti savo jėgomis, jie stengiasi padėti iš naujo atrasti bendravimo džiaugsmą, atgauti interneto platybėse pamestą savivertę, rasti vidinės motyvacijos veikti, o priklausomybę nuo ekranų pakeisti prasmingais pokalbiais, nuoširdžiu juoku, tikromis emocijomis ir kvapą gniaužiančiais patyrimais.

Jurga Vidugirienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Spalvotas miestas

Vidugiriai dažnai sulaukia svečių ir iš Panevėžio. Pas juos į miškus į Molėtus iš Aukštaitijos sostinės atvažiuoja ir šeimos, ir ištisos klasės, taip pat ir mokytojai.

Prieš keletą metų Jurga negalėjo savo akimis patikėti, kai tarp dalyvių pamatė savo chemijos mokytoją.

„Buvo taip įstabu – jaučiausi lyg penkiolikos. Ir kartu buvo labai saldu – iš manęs kažko išmokti atvažiavo mano mokytoja“, – šypsosi J. Vidugirienė.

Ji pati gimtąjį miestą aplanko ne taip dažnai, kaip norėtų. Čia gyvena jos tėtis, kurį dažniau džiugina anūkai. Jurga juokiasi, kad nėra didesnio Panevėžio ambasadoriaus nei šis senelis.

Jis mažiesiems vilniečiams leidžia tyrinėti mamos gimtą miestą, lanko jo teatrus ir žaidimų aikšteles, ledainėje skanauja pieno kokteilius, prie Panevėžio marių klausosi jų grojamų „širdžių melodijų“, inspektuoja fontanus.

„Vaikams Panevėžys – gražus, spalvotas ir kupinas nuotykių miestas. Smagu, kad jie jį mato būtent tokį“, – džiaugiasi J. Vidugirienė.