Asmeninio albumo nuotr.

Panevėžietės tikslas – olimpinės žaidynės

Panevėžietės tikslas – olimpinės žaidynės

Dažnas nesusijęs su lengvąja atletika mano, jog sprintas yra tik tai, ką matome kaip galutinį rezultatą – kelios sekundės ar minutės bėgant. Tačiau, pasak jaunosios lengvaatletės ir daugkartinės prizininkės panevėžietės Eivilės Cemnolonskytės, pergalės skonį slepia ne tik labai intensyvios treniruotės, bet ir iššūkis neprarasti motyvacijos.

 

Raimondo Sargūno sporto gimnazijos auklėtinės Eivilės Cemnolonskytės dvylikos metų patirtį bėgimo takelyje žymi ne viena pergalė. Dar praėjusį mėnesį panevėžietė sužibėjo Pernu mieste, Estijoje, vykusiame pajėgiausių Baltijos šalių jaunųjų atletų čempionate.

Nepaisant sudėtingų pasiruošimo sąlygų dėl daugelio planus sugriovusio karantino, Eivilė Lietuvos jaunimo rinktinei talkino trijose rungtyse, susišlavė tris medalius ir pasiekė asmeninį rekordą 200 metrų distancijoje.

E. Cemnolonskytė daugkartinė Lietuvos čempionė įvairiose amžiaus grupėse, vaikų, jaunučių, jaunių ir jaunimo Lietuvos rinktinės narė. Tarptautinėse varžybose ji ne kartą užėmė prizinę vietą, taip pat yra patekusi į geriausiųjų jaunųjų sprinterių penketuką. Panevėžietė sportininkė pripažįsta, jog jai pačiai ir treneriams labai netikėtas buvo ir trylikamečių merginų uždarųjų patalpų Lietuvos rekordas.

Visgi tituluota jaunoji atletė sako dabar skaičiuojanti ne laimėjimus ar užimtas prizines vietas, bet atsižvelgia į savo asmeninius rezultatus.

E. Cemnolonskytė yra sprinterė, tad jai tenka bėgioti trumpas 60, 100, 200 metrų, o kartais netgi 300 metrų nuotolius. Tačiau dar šįmet sportininkė sako supratusi, kad geriausiai ir fiziškai, ir psichologiškai pasiruošusi būtent 60 metrų nuotoliui. Jis kol kas yra mėgstamiausia ir sėkmingiausia.

Kiekvieno lengvaatlečio svajonė yra olimpinės žaidynės. Ne išimtis ir Eivilė.

„Tikrai norėčiau nors kartą gyvenime dalyvauti olimpinėse žaidynėse ar pasaulio čempionate atstovauti Lietuvai“, – garsiai pasvajoja panevėžietė.

Eivilės sporto karjeros pradžia buvo tikrai įdomi.

Laimingosios kojinės

Jei reikėtų bėgimą suskirstyti atkarpomis, pasak Eivilės, svarbiausia neabejotinai būtų startas.

„Mes visada sakome, kad jei „pramiegojai“ startą, teks įdėti labai daug pastangų pavyti varžoves. O tai ne visada pavyksta“, – prisipažįsta sportininkė.

Kas gi dedasi bėgikės galvoje skriejant bėgimo takeliu?

E. Cemnolonskytė juokiasi, jog mintys šokinėja lyg įkirstos elektros srovės, bet dažniausiai galvojanti, kaip greičiau pasiekti finišą, kaip neįsitempti bėgant ar tiesiog taisyklingai atlikti judesius, kurie lemia geresnį rezultatą.

„Sprinte svarbi visa distancija, nes turi tikrai mažai laiko ir trumpą atstumą“, –pabrėžia lengvaatletė.

Prieš kiekvienas varžybas E. Cemnolonskytė stengiasi gerai išsimiegoti ir nusiteikti, kad viskas bus gerai. Prieš startą ji mėgsta klausytis nusiraminti padedančios muzikos.

„Stengiuosi neperspausti savęs įvairiausiomis mintimis. Nors talismano neturiu, tačiau turiu laimingąsias savo kojines, jas kadaise man išrinko sesė“, – pasakoja sportininkė.

O kiek bėgimo batelių per sezoną sprinterė sunešioja?

Eivilė tik šypteli pripažindama, jog tenka džiaugtis vos viena batelių pora visus metus. Jeigu naujus gauna per metus, juokauja, kad galima tai vadinti tikra švente.

E. Cemnolonskytė sužibėjo Pernu mieste, Estijoje, vykusiame pajėgiausių Baltijos šalių jaunųjų atletų čempionate.

Nušluostydavo nosį vyresnėms

Kai kurie sportininkai teigia jau vaikystėje žinoję norintys tapti konkrečios sporto srities profesionalais. Eivilė sportuoti pradėjo dar darželyje, dalyvavo įvairiose estafetėse, rungtyse. Tačiau lengvojoje atletikoje pirmuosius žingsnius ji žengė pirmoje klasėje tik pastūmėta tėvų. E. Cemnolonskytės krikšto mama, buvusi jos trenerė, tuo metu pati sportavo lengvąją atletiką ir atvedė krikštaduktę pas savo trenerį. Pažvelgęs į Eivilę, šis iškart pasakė, kad mergaitė startuoti varžybose galės tik penktoje klasėje. Tačiau visų nuostabai būdama antrokė E. Cemnolonskytė jau stovėdavo ant apdovanojimų pakylos. Beje, varžybose tuomet ji dalyvaudavo su net penkeriais metais už ją vyresnėmis merginomis.

„Mano sporto karjeros pradžia buvo tikrai įdomi ir jau nuo mažų dienų visi matydavo manyje tai, ko aš pati dar nematydavau“, – šypteli sprinterė.

Ištikima sprintui

Eivilė skaičiuoja per visą laiką lengvojoje atletikoje išbandžiusi jėgas beveik visose rungtyse – dalyvaudavo daugiakovių varžybose, kurios susidėdavo iš kliūtinio bėgimo, šuolio į aukštį, rutulio stūmimo, šuolio į tolį ir netgi vidutinių nuotolių bėgimų, tokių kaip 600 ar 800 metrai. Tačiau labiausiai patiko ir, kaip pati sako, tiesiog prilipo – sprintas.

„Man visuomet patikdavo viskas, kur reikėdavo pabėgioti. Labai nemėgau užsiėmimų, kai tekdavo sėdėti vietoje. Visas vasaros atostogas ar šiaip laisvalaikį praleisdavau žaisdama futbolą, krepšinį, judrius žaidimus“, – prisimena E. Cemnolonskytė.

Puikios fizinės formos atletė buvo kviečiama ir į boksą, ir į futbolą, dviračių, plaukimo treniruotes. Tačiau vis atsisakydavo ir likdavau ištikima sprintui.

Eivilė neslepia, jog per dvylika sportavimo metų buvę įvairiausių nuopuolių ir pakilimų. Tačiau kai atrodydavo, kad jau nuleis rankas ir viską mes, leisdavo sau ramiai pergalvoti ir priimti tinkamą sprendimą. Labai daug palaikymo sportininkė sulaukė iš draugų bei šeimos. Jie primindavo Eivilei, kokį sunkų kelią jau nuėjo ir kiek darbo įdėjo.

„Ir išties pati pradėjau suvokti, kiek prakaito išliejau, kokių rezultatų pasiekiau. Rezultatai yra pati didžiausia motyvacija judėti pirmyn“, – sako sprinterė.

Jaunoji lengvaatletė E. Cemnolonskytė yra daugkartinė sprinto prizininkė.

Atletė ekstremalė

Lengvojoje atletikoje yra du pagrindiniai sezonai – vasaros ir žiemos. Dabar E. Cemnolonskytė intensyviai ruošiasi žiemai – norėtų įveikti normatyvą į aukštesnio lygio varžybas. Svarbiausias startas bus Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų čempionatai. Tačiau sportininkė nuogąstauja, jog planus bet kurią minutę gali sujaukti visame pasaulyje siaučianti koronaviruso pandemija.

E. Cemnolonskytės dienotvarkė išties įtempta. Ji keliasi septintą valandą ryto, tuomet skuba į pamokas Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje. Jau po trijų pamokų prasideda rytinė treniruotė, trunkanti ne mažiau nei valandos. Iki kitų pamokų sportininkė dar spėja kiek pailsėti, nusiprausti ir pavalgyti. Po pamokų Eivilė ir vėl lekia į treniruotę. Jei po treniruočių dar turi šiek tiek laisvo laiko, dažniausiai jį praleidžia namuose prie namų darbų, pasimėgauja filmu ar serialu ir jau kiek po devintos valandos traukia į lovą. Tai įprasta sportininkės rutina.

Kadangi mokosi sporto gimnazijoje, ten mokslas ir sportas jau yra suderinti, tačiau su asmeniniu gyvenimu E. Cemnolonskytei sekasi kiek sunkiau. Darbo dienomis, kai tenka ir mokytis, ir sportuoti, nelieka laiko nei susitikti su draugais, nei pasivaikščioti. Tad šiuos malonumus ji palieka poilsio dienoms. Kaip ir važinėjimą dviračiu ar mėgstamus kompiuterinius žaidimus. E. Cemnolonskytę drąsiai būtų galima vadinti aštrių pojūčių mėgėja. Atletei ypač patinka įvairiausi atrakcionai ar laipiojimai po medžius. O šią vasarą ji netgi ryžosi šuoliui su virve nuo tilto.

Achilo kulnas – traumos

Eivilė svarsto, jog sportas jai padėjo išsiugdyti labai svarbias savybes – užsispyrimą, pasitikėjimą savimi, susikaupimą, konkretumą, kurio taip trūko. Tačiau ne vieno profesionalaus sportininko ambicingus planus ir siekius sujaukia traumos. Eivilė neslepia, jog būtent jos yra silpnoji vieta.

„Atrodo, išsigydai vieną, atsiranda kita. Treneris net juokauti pradėjo, kad man visą laiką viską skauda. Dažniausiai sugebu susižeisti nugarą ir kojas. O tai yra pagrindinės kūno vietos, padedančios kokybiškai atlikti parengtą treniruotę ir šimtu procentų pasiruošti varžybų sezonui“, – aiškina lengvaatletė.

Pasak E. Cemnolonskytės, dažniausia sportininkų daroma klaida yra prastas apšilimas, prisideda ir išsiblaškymas, nesusikoncentravimas į tai, ką daro, netaisyklingai atliekami pratimai. Visa tai tiesiu keliu veda į skausmingas traumas.

Trofėjus saugo spintoje

E. Cemnolonksytė neslepia, jog didžiausias iššūkis jai – neprarasti motyvacijos. Mat kad ir ką darytų, linkusi per greitai nuleisti rankas. Dėl to vėliau tenka labai stipriai padirbėti, kad viskas grįžtų į vietas.

„Mano apdovanojimams įrengta atskira spinta, kad praeidama pro šalį visada matyčiau, ką pasiekiau ir dėl ko reikia stengtis“, – šypsosi atletė.

Anot Eivilės, pagrindinė taisyklė, kuria ji vadovaujasi – nepersidirbti.

„Kaip mano ankstesnioji trenerė pasakytų: „nuvarytus arklius nušauna“. Labai svarbu susidėlioti darbotvarkę taip, kad po didelių krūvių galėčiau pailsėti per naktį ir būti šimtu procentų pasiruošusi vėl kibti į darbus kitą dieną“, – pastebi jaunoji sportininkė.

 

Komentarai

  • didelies sekmes

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų