Asmeninio archyvo nuotraukos.

Panevėžietę okeanologę sukrėtė vaizdas Arktyje

Panevėžietę okeanologę sukrėtė vaizdas Arktyje

Panevėžietės Gintės Vaišvilaitės kelias, nepriklausomai nuo metų laiko, nuolat veda maršrutu Panevėžys–Klaipėda. Diplomuota hidrologė-okeanologė šiuo metu tyrinėja Baltijos jūrą, o neseniai Gintė su tarptautine mokslininkų komanda grįžo iš sukrečiančios ekspedicijos Norvegijos Špicbergeno saloje.

Kokias paslaptis saugo viena per kitą besiritančios jūrų bangos? Šimtmečiais žmogus svajojo pažinti galybę, slypinčią baimę ir susižavėjimą keliančiose gelmėse. Ne išimtis ir panevėžietė Gintė Vaišvilaitė – Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja, jūrų hidrologė-okeanologė, tyrinėjanti Baltijos jūros ir pasaulio Šiaurės regionų jūrų organizmus bei jų prigimtį.

Pasak G. Vaišvilaitės, jūrų hidrologo kasdienybė – ne vien keturios laboratorijos sienos. Ji atlieka Baltijos jūros kranto būklės vertinimus, vandens kokybės parametrų, tokių kaip temperatūros ar srovės greičio, matavimus uoste, taiko geografines informacines sistemas apdoroti duomenims.

Baltija – ne vienintelė G. Vaišvilaitės aistra. Kartu su Jūros tyrimų instituto mokslininkais ji sukūrė ir penkiuose šalies vandens telkiniuose sumontavo dirbtines salas, sėkmingai atliekančias vandens kokybės gerinimo įrenginių funkciją. Salos augmenija šaknimis iš vandens susiurbia eutrofikaciją sukeliančias chemines medžiagas – azoto ir fosforo junginius. Be viso to, salos tampa saugia buveine vandens tvenkinių faunai – žuvims, paukščiams, vabzdžiams.

Viena jų plūduriuoja Kuršių mariose, kitos – Klaipėdos centre esančiame Jono kalnelio ir Žardės tvenkiniuose. Liepos pradžioje sala buvo sumontuota ir Šiaulių Talkšos ežere.

Pasak Gintės, sukurti maksimaliai draugišką aplinkai konstrukciją buvo visos komandos ambicija, tad teko eksperimentuoti su įvairiomis natūraliomis medžiagomis.

„Sala pagaminta beveik nenaudojant vandens telkinius galinčio teršti plastiko. Konstrukcija neturi plastikinių elementų, kurie, veikiami saulės spinduliuotės, irtų ir mikroplastiko dalelėmis terštų aplinką. Vienintelis konstrukcinis elementas iš plastiko – salos plūdrumą užtikrinantys vamzdžiai, kurie gaminami iš „gerojo“ plastiko, naudojamo geriamojo vandens sistemoms“, – pasakoja mokslininkė.

Visa kita – natūralios ir aplinkai draugiškos medžiagos: salos apsiuvas yra iš nerūdijančiojo plieno, įdėklų užpildas – iš Kuršių mariose pjautų nendrių, gautų iš Kuršių nerijos nacionalinio parko. Užpildas įvilktas į natūralaus lino pluošto audeklo ruošinius, kurie apgaubti natūralaus kokoso pluoštu. Salos konstrukcija sutvirtinta nerūdijančiojo plieno tvirtinimo elementais.

Klaipėdos Jono kalnelio dirbtinę salą itin pamėgo vietos paukščiai, mokslininkams net pridarę nuostolių – taip nuskabę salos augmeniją, kad augalus teko keisti kitais.

Tyrimai Arktyje

Neseniai G. Vaišvilaitė kartu su tarptautine mokslininkų komanda grįžo iš ekspedicijos Arktyje, Norvegijos Špicbergeno saloje. Ten ji siekė daugiau sužinoti, kaip klimato kaitos sąlygomis Arktyje kinta Svalbardo biota – visų organizmų visuma tam tikrame geografiniame regione tam tikru laikotarpiu. Medžiagos tyrimams iš ten Gintė sako parsigabenusi artimiausiems porai metų. Su surinktais mėginiais dabar nuosekliai dirbs biogeochemikai, mikrobiologai, kartografai, kitų mokslo sričių tyrėjai. Visa tai virs mokslinėmis studijomis ir naujais tyrimo projektais.

Anot G. Vaišvilaitės, visos galingiausios pasaulio valstybės atlieka mokslinius tyrimus Šiaurėje, ten ieškodamos atsakymų ir planetoje vykstančių pokyčių paaiškinimų. Tad jauni žmonės, pasirinkę mokslo kelią, tokiose ekspedicijose gauna ne tik teorinių žinių, bet ir neįkainojamą patirtį.

Ekspedicija į Arktį šįmet surengta drauge su kolegomis iš Lenkijos mokslo akademijos Okeanologijos instituto, tęsiant stebėjimus pagal tarptautinį projektą ADAMANT. Į ekspediciją išsiruošta ne pagal išankstinį planą – jį gerokai pakoregavo pasaulį ištikusi koronaviruso krizė ir dėl to atsiradę judėjimo ribojimai. 2020-ųjų pavasarį Arktyje turėjusi darbuotis jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų komanda savo planus galėjo įgyvendinti tik dabar, kai jau leidžiama patekti į tyrinėjamą regioną.

Dramatiški pokyčiai

Daugiau nei savaitę Norvegijos šiaurėje dirbusi G. Vaišvilaitė tyrinėjo vandens optines savybes, planktoną, dugno bendrijas ir mikrofauną ledyno tirpsmo metu susidariusiuose ežerėliuose bei fjorduose. Pasaulyje aptarinėjami klimato kaitos pokyčiai, pasak Gintės, Arktyje ypač gerai matomi – ledynai tirpsta, traukiasi, jų vietoje atsiveria nauji žemės plotai, formuojasi nauji vandens telkiniai, o svarbiausia – atsiranda ir gana sparčiai tvirtinasi naujos gyvybės formos.

G. Vaišvilaitė čia mato ir savo naują nišą – naujų gyvybės formų, aptinkamų po ledynų tirpsmo besiformuojančiose erdvėse, vandens telkiniuose bei jų aplinkoje, tyrimai.

„Mes nesame ledynų būklės specialistai, bet ir plika akimi matosi, kad ledynų tirpimo procesas Arktyje vyksta spartėjančiu greičiu ir jau nesustabdomai. Kai atsitraukia ledynas, apsinuogina juoda žemė. Ji jau neatspindi saulės spindulių kaip ledas, ji sutraukia šilumą. Tad tirpsmas tik greitėja“, – pasakoja jūrų hidrologė-okeanologė.

Tokį jos teiginį puikiai iliustruoja dvi nuotraukos, kuriose mokslininkų tyrinėjamas ledynas iš oro fiksuotas 1936-aisiais ir per šiemetinę ekspediciją.

„1936-ųjų nuotraukoje matome, kad ledynas yra prie pat jūros. Tiesiog krenta į jūrą. O dabar dronu padarytoje nuotraukoje užfiksuotas ledynas jau labai toli sausumoje“, – atkreipia dėmesį tyrėja.

Visiems svarbi žinia

Anot G. Vaišvilaitės, svarbiausia mokslininkų žinia, ateinanti pasauliui iš Šiaurės, yra raginimas sustoti ir susimąstyti. Iš to, ką ten pamatė, Gintei aišku viena: laikas stabtelėti, nes antro pasaulio niekas neduos.

„Kai išeiname toliau už savo valstybės ribų, galime akivaizdžiai pamatyti, koks mažas tas pasaulis ir kad kiekvienas mūsų žingsnis turi pasekmes. Dabar svarbiausia misija mokslininkams – aiškiai ir suprantamai visuomenei perteikti žinutę: žmonės, sustokit, susimąstykit, antro pasaulio mums niekas neduos. Mes negalime laiko atsukti atgal ir grąžinti visko į ankstesnę būklę, bet turime sustoti, kad nepadarytume dar blogiau“, – teigia gamtinės ir jūrinės geografijos specialistė.

Panevėžietė šią ekspediciją vertina kaip vieną sudėtingiausių. Be to, joje teko susidurti su daugybe techninių trukdžių: oro uoste buvo paklydęs bagažas su technika, dėl to nepavyko atlikti visų planuotų tyrimų. Bet Arkties iššūkio ji nežada atsisakyti. Jau kitais metais G. Vaišvilaitė vėl išvyksta į Arktį ir dirbs lenkų moksliniame tyrimų laive „Oceania“.

Salą vadavo nuo šiukšlių

Nors Gintė sako esanti visiška Šiaurės gerbėja ir intensyviai stebi joje vykstančius procesus bei pokyčius, 2019-ųjų vasarą, kaip įprasta, ji vyko į praktikę ekspediciją, kur gerokai šilčiau. Mokslininkei labai norėjosi išvykti ten, kur galbūt paprastai neįmanoma patekti. Viena į mokslininkės laišką sureagavusių organizacijų buvo Graikijoje, Itakės saloje, viename gražiausių šalies kampelių. Jos veikla – mokslinių ir aplinkosauginių projektų koordinavimas.

„Mūsų komandos tikslas buvo išmontuoti prieš dešimt metų bankrutavusią žuvų fermą. Apleista ferma, veikiama audrų, po truputį iro, vis plačiau paskleisdama šiukšles į aplinką. Turėjome likviduoti šį ekologinės nelaimės židinį“, – pasakoja G. Vaišvilaitė.

Intensyvus darbas vyko paplūdimiuose, priekrantėse ir labai giliai po vandeniu. Projekto metu iš trijų paplūdimių buvo išvalytos putplasčio, plastiko, virvių ir tinklų atliekos, specialia įranga nuo jūros paviršiaus panaikinti 25 žiedai, iš dugno trauktos ir demontuotos metalo konstrukcijos, ištraukti didžiąją dugno dalį užkloję tinklai.

Galutinėje ataskaitoje buvo paskelbti rezultatai: per mažiau nei porą savaičių surinktos 76 tonos šiukšlių, iš jų – apie 39 tonos plastiko, apie 32 tonos metalo, 5 tonos tinklų. Gintė taip pat fiksavo jūros dugną ir buvusios fermos poveikį jam.

„Turbūt retas susimąsto, kad jūros dugne esantys tinklai yra viena iš opiausių vandenynų problemų. Jų uždanga ne tik naikina ekosistemas. Jie sudaryti iš specialių medžiagų, dėl kurių niekas negali augti. Tinklai jūros dugne, net ir gulėdami, sėkmingai atlieka savo nenaudingą darbą – ten nuolat žūva įsipainiojusios žuvys ir kiti gyviai“, – aiškina jūrų hidrologė-okeanologė.

Šių dienų robinzonai

G. Vaišvilaitė teigia, jog darbuotis Graikijoje tikrai nebuvo lengva. Keldavosi anksti ryte ir kiekvieną dieną, taip pat ir savaitgaliais, galingais kateriais plaukdavo į beveik neįžengiamą vietovę.

„Pirmosiomis dienomis situacija buvo tokia bloga, kad likus gal 50 metrų iki reikiamos vietos kateriai nebegalėjo plaukti toliau. Reikėdavo šokti į vandenį ir patiems plaukti į krantą kaip kokiems robinzonams. Tuomet iki vėlyvos popietės dirbdavome paplūdimiuose ir priekrantėse. Kepinant karštai saulei, dienos buvo gana ilgos ir varginančios, bet naujos pažintys, bendras tikslas vienijo“, – pasakoja mokslininkė.

Bene didžiausią įspūdį Graikijoje panevėžietei paliko labai profesionali projekto komunikacija. Šios praktikos rezultatai netgi užfiksuoti BBC dokumentiniame filme.

„Sena kaip pasaulis tiesa: nesvarbu, kokie geri tavo tikslai, bet jei tu jų tinkamai neištransliuoji pasauliui, nerodai gerojo pavyzdžio, nerodai aplaidumo padarinių, labai sunku išeiti iš užburto rato ir keisti visuomenės mąstymą bei elgesį“, – įsitikinusi Gintė.

Su gamta nuo mažumės

Meilę jūrai G. Vaišvilaitė atrado po burėmis, praktikos metu Klaipėdos universitete. Tada ir nusprendė susieti savo gyvenimą su gelmėmis. Studijuodama Gintė sako išmokusi pažinti aplinką, pritaikydama pažangiausias technologijas – nuo akustinio dugno skenavimo metodų iki palydovinių vaizdų analizės.

Nors dabar Gintė tiesiog gyvena jūra, pirmuosius žingsnius gamtos pažinimo link ji žengė dar Piniavoje, tėvų sode.

„Pas tėvelius yra nuotraukų, kur aš, dar visai maža, tvenkinyje ranka bandau pagauti žuvis“, – prisiminusi juokiasi mokslininkė.

Pažinti gamtos pasaulį G. Vaišvilaitei kirbėjo nuo vaikystės. Svajojo, paišydavo džiungles, knygose apie gamtą kiekvieną puslapį mokėjo atmintinai, kopijavo iš jų paveikslėlius. Ji puikiai pamena ir kaip kaime kartu su pusbroliais žvejodavo karosus. Gintei būdavo įdomiausia parsinešti tinkliniu graibštu sugautas gyvas žuveles ir kitą gyvastį namo bei juos atidžiai tyrinėti. Stiklainiuose augindavo skorpionblakes, hidras. Vėliau – raudonausius vėžliukus. Apie vaikystėje patirtą povandeninio pasaulio žavesį pasakojanti pašnekovė prisimena ir patirtą nemalonumą, kai jos vyresnis brolis netyčia numetė stiklainį su hidromis ir jas teko tarp duženų rankioti nuo grindų.

„Vaikystėje patirtas sąlytis su gamta išlieka visam gyvenimui“, – sako mokslininkė.

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų