-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš kiek mažiau nei porą mėnesių L. Vološkevičius leidosi į dar vieną neįprastą kelionę – susidomėjęs Bosnijoje esančiomis piramidėmis, išvyko savanoriauti jas tyrinėjant.
2019-ųjų metų pradžioje netyčia internete aptikęs vaizdo įrašą apie didžiausias pasaulio piramides, esančias Bosnijoje, panevėžietis bemat susidomėjo neįprastais statiniais. Šios piramidės nė iš tolo neprimena tų, kokios paprastai įsivaizduojamos.
,,Jos nėra plikos, akmeninės. Šiuo metu jos apaugusios. Šias piramides dengia didelis žemės sluoksnis, ant jų auga medžiai. Yra ne viena teorija, svarstanti, ar tai tiesiog gamtos reiškinys, ar žmonių rankomis sukurtas objektas“, – pasakojo L. Vološkevičius.
Aukščiausios piramidės aukštis siekia 220 metrų, tačiau didybę ir grožį pamatyti sunku – teritoriją supa kalnai, kurie neleidžia atsitraukti ir pasižiūrėti iš toliau.
Vaizdo įraše išgirdęs, jog šiuo metu prie piramidžių triūsia iš viso pasaulio plūstantys savanoriai, ilgai nedelsęs Lukas ir pats nėrė į naują avantiūrą.
Bosnijoje L. Vološkevičius dirbo ne tik atidengiant pačią piramidę, bet ir jos viduje. Visi darbai buvo atliekami tik rankomis, nebuvo leidžiama naudoti techniką, kad ši nesukeltų nereikalingos vibracijos.
Pasak Luko, piramidėje yra žmonių padaryti tuneliai, kurie galimai anksčiau buvo užpilti ar užtvindyti tų pačių žmonių.
,,Yra duomenų, jog keliasdešimt metrų po žeme buvo atrastas ir akmuo su runomis, ant kurių yra toks tekstas: ,,Durys dabar užvertos, jūs – nepasiruošę“, – nustebimo neslepia keliautojas.
Tuo, jog prie piramidės Bosnijoje atsiradimo yra prisidėję ir žmonės, Lukas nė neabejoja. Jis svarsto, kad greičiausiai tam įtakos turėjo ir tinkamos gamtos sąlygos, reljefas.
O štai dėl piramidės viduje slypinčių tunelių keliama įvairių versijų. Viena jų – jog kadaise tekėjusi požeminė upė užtvindė ertmes, tačiau panevėžietis linkęs tokias kalbas paneigti.
Prieš kiek mažiau nei porą mėnesių L. Vološkevičius leidosi į dar vieną neįprastą kelionę – susidomėjęs Bosnijoje esančiomis piramidėmis, išvyko savanoriauti jas tyrinėjant.
,,Sienos yra ne uolos, o padarytos iš mažų akmenukų. Jos – kiaušinio formos, pačios stipriausios konstrukcijos“, – atkreipė dėmesį L. Vološkevičius.
Nors mokslo bendruomenė Bosnijos piramides neigia, tačiau į šią šalį būtent dėl paslaptingųjų statinių plūsta žmonės iš tolimiausių pasaulio kampelių.
Svečioje šalyje planavęs pasisvečiuoti mėnesį, Lukas ten užsibuvo ilgiau. Nors sunkiai sekėsi surasti vietą laikinai apsistoti, tai pavyko padaryti maždaug 40 kilometrų nuo Sarajevo nutolusiame miestelyje, iš kurio piramides panevėžietis pasiekdavo dviračiu.
Visgi pamatyti kur kas daugiau šalies Lukas neturėjo laiko, todėl viliasi į Bosniją sugrįžti ir dar kartą. Juolab jog ten vyras sutiko ir antrąją pusę.
,,Ji kilusi iš Lenkijos, bet Bosnijoje leidžia septintą vasarą, domisi žmonių, kurie dėl karo ar kitų priežasčių turėjo palikti savo namus, gimtąją šalį, situacija“, – nedaugžodžiauja L. Vološkevičius.
Lukas pasakoja vaikystėje norėjęs tapti dangų raižančiu lakūnu ar gatvėse bolido padangas svilinančiu lenktynininku.
„O štai močiutė visuomet sakė, jog geriausia profesija yra pardavėjo, nes jis visada viską turi“, – juokiasi L. Vološkevičius.
Pradėjęs studijuoti Klaipėdoje, LCC tarptautiniame universitete, panevėžietis susidomėjo kompiuteriais, o netrukus gimė mintis sukurti ką nors savo, kaip sako pats, palikti savo žymę.
„Svajonės išsipildė – turiu savo verslą“, – šypteli dabar sėkmingai „Lego“ detales pardavinėjantis L. Vološkevičius.
Čia pat skuba užbėgti už akių, jog „lego“ anaiptol nėra skirti vaikams, bet priešingai – suaugusiesiems, kurie yra užkietėję šio žaidimo gerbėjai.
„Vieniems tai yra saviraiškos, kitiems – nusiraminimo būdas. „Lego“ dėliones stato ir labai rimti bankininkai“, – pasakoja verslininkas.
O štai pats jis sako „Lego“ niekuomet per daug smarkiai nesižavėjęs. Visgi akivaizdu, jog jauno vyro gyvenime netrūksta išskirtinių veiklų.
„Dviračiai, alpinizmas, laipiojimas, bandžiau skraidyti parasparniais – daug ką bandžiau“, – vardija panevėžietis.
Meilė alpinizmui, kaip sako pats Lukas, prasidėjo nuo jo tėvų Laimos ir Albino Vološkevičių, kurie daugiau nei dvi dešimtis metų nuolat važinėdavo į kalnus.
„Pirmą kartą į kalnus mane išsivežė beveik penkerių ir šią kelionę atsimenu iki šiol“, – pasakoja pašnekovas.
Pirmieji bandymai čiuožti slidėmis ar didžiuliai varvekliai kitapus skardžio – toks vaizdinys iš Luko atminties neišnyksta jau bene tris dešimtmečius.
„Man kalnų kasmet nereikia, bet kas antrus važiuoju, kartais – net du kartus per metus“, – sako savęs dideliu alpinizmo fanatiku nelaikantis panevėžietis.
Leistis į kalnus nėra lengvas pasirinkimas. Paklaustas, kas sunkiau – tokiam žygiui pasirengti fiziškai ar morališkai – Lukas nė nesuabejoja: puikūs fiziniai duomenys yra labai svarbu, tačiau už viską svarbiausia būti psichologiškai stipriam. Kalnuose vyrauja savos nerašytos taisyklės, juose tenka kur kas labiau pasitikėti esančiu šalia.
,,Fiziniai iššūkiai sufokusuoja teisinga linkme, nors būna, jog net ir kiekvieną žingsnį žengdamas galvoji, kodėl ir vėl leidaisi į tokią kelionę. Kartais atrodo, jog viskas taip atsibodo, pavargai nuo visko, bet išeini į kalnus, o įveikęs įvairiausius iššūkius juose, suvoki, jog viskas gyvenime kur kas paprasčiau“, – ne kartą įsitikino Lukas.
Paklaustas, ko jį patį išmokė ir tebemoko kalnai, L. Vološkevičius akimirką susimąsto, bet atsakymą pavyksta surasti: nepasiduoti ir suprasti, kada reikia sustoti.
L. Vološkevičius neslepia, jog neturėdamas užtektinai patirties ne kartą kalnuose buvo atsidūręs pavojaus gniaužtuose. O sykį vos spėjo išsisukti nuo už kampo tykančios tragiškos baigties.
„Kalno viršūnėje man pradėjo niežtėti ir zyzti tarp pakaušio ir šalmo. Visiškai nesupratau, kas vyksta, – dairiausi aplink svarstydamas, ar tai vyksta tik su manimi. Tik vėliau kažkas pastebėjo, jog dreba mūsų metaliniai įrankiai. Buvome ką tik pasiekę viršūnę, tad skubiai padarėme nuotrauką ir metėme virves, metalus, šlapius daiktus į šalį – laukė iškrova“, – Lietuvos tūkstantmečio ekspediciją 2009-aisiais prisimena Lukas.
Paklaustas, ko jį patį išmokė ir tebemoko kalnai, L. Vološkevičius akimirką susimąsto, bet atsakymą pavyksta surasti: nepasiduoti ir suprasti, kada reikia sustoti.
O kitą kartą jam teko kuo skubiau griūti visu ūgiu į sniegynus, po kuriais slypėjo užsnigti ledynų plyšiai, – tik per stebuklą panevėžietis spėjo prisirišti virvę ir iššliaužti į saugesnę vietą.
L. Vološkevičius juokiasi, jog kitu atveju tėvai galbūt nenorėtų išleisti sūnaus į tokias pavojingas keliones, tačiau patys užkrėtę sūnų alpinizmu dabar neturi kito pasirinkimo.
„Žinoma, jog rizika kalnuose yra didesnė, bet lygiai taip pat gali ir eidamas lauke paslysti, prasiskelti galvą į laiptus ir taip baigti gyvenimą. Niekad nežinai, kas gali nutikti, ir nereikia žiūrėti į kalnus kaip nuotykių ir pavojų paieškas“, – įsitikinęs Lukas.
Retkarčiais keliauti viršukalnėmis Lukas išsiruošia su šeima. Išskirtinį Vološkevičių šeimos ryšį yra pastebėjęs ne vienas aplinkinis.
„Esu labai laimingas turėdamas tokius tėvus, kurie mane visada palaiko, net jeigu ne visuomet supranta mano sprendimus“, – sako jaunas vyras.
Neteko jam išgirsti griežtų tėvo ar mamos žodžių – Lukas visuomet buvo mokomas pats prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, net jeigu tai ir užvirdavo košę.
„Gerai, kai tėvai truputį prižiūri, bet leidžia klysti – tik tokiu būdu galima išmokti pamokas“, – įsitikinęs L. Vološkevičius.
Laima ir Albinas Vološkevičiai – puikiai Panevėžiui pažįstama pora. Ji – profesionali jogos mokytoja, knygų autorė, jis – Metų panevėžietis, mecenatas, meno parodų organizatorius, „A galerijos“ savininkas. Tačiau Lukas juokiasi visai nesidomintis tuo, kuo žavisi tėvai.
,,Man reikia kur kas aktyvesnio sporto nei joga, man ramus buvimas netinka ir mama jau praradusi viltį tuo mane sudominti. O menai? Neturiu tokio didelio poreikio kaip tėtis, bet gyvenime tai duoda savų privalumų“, – juokiasi Lukas.
