Tik po nepriklausomybės atgavimo Dž. Drungilas pažino miniatiūrinius medelius. Asmeninio albumo nuotr.

Panevėžiečio laimė gyvena medžiuose

Džiugas Drungilas rado savo laimės formulę: jau daug metų domisi tradiciniu medelių bonsų auginimo ir puoselėjimo menu, laisvalaikį leidžia braidžiodamas po pelkes, o sausį vienas net nakvojo miške ir džiaugėsi išsimiegojęs dar geriau nei vasarą.

Kinai sako: „Nori būti laimingas vieną dieną – gerk vyną, metus – vesk, nori būti laimingas visą gyvenimą –būk sodininkas.“ Panevėžietis verslininkas Džiugas Drungilas rado savo laimės formulę: augina miniatiūrinius medelius, vadinamuosius bonsus.

Apie medį posakių turi ne tik didžiausi gamtos mylėtojai kinai – visose tautose ši pasaulio dalis užima svarbią vietą po saule. Antai lietuviai sako: „Lenk medį, kol jaunas.“

O kaip jį iš tikro reikia lenkti, puikiai išmano panevėžietis D. Drungilas, jau daug metų besidomintis tradiciniu bonsų auginimo ir puoselėjimo menu, laisvalaikį leidžiantis braidžiodamas po pelkes, o sausį vienas net nakvojo miške ir džiaugėsi išsimiegojęs dar geriau nei vasarą.

Atėjo su laisve

Bonsų kultūros tėvynė – Kinija, kur jau prieš daugiau nei 2400 metų ant uolų buvo auginamos miniatiūrinių medelių grupės. Vėliau keisti augalai paplito Japonijoje. Bonsai Rytuose buvo traktuojami kaip brangios, analogiškos sakraliniams tekstams relikvijos, kurios rūpestingai perduodamos iš kartos į kartą. Šie ilgaamžiai miniatiūriniai medžiai įkūnijo gyvenimo tęstinumo idėją ir buvo suvokiami kaip savotiška gyvybės gija, siejanti įvairias kartas.

Pelkės Dž. Drungilui malonesnės už gražiausią paplūdimį prie jūros. Asmeninio albumo nuotr.

Rytais kvepiančius medelius Europa pirmą kartą pamatė tik 19 a. pabaigoje. Tačiau tada Paryžiuje pristatyta išskirtinė pasaulinio lygio paroda didelio susidomėjimo nesulaukė, ir tik vienas laikraštis trumpai aprašė naują meno rūšį iš Kinijos. Tik po trijų dešimtmečių bonsai sulaukė rimto europiečių dėmesio.

Į sovietinės valdžios nuo „tuščios“ Vakarų įtakos saugomą Lietuvą miniatiūriniai medeliai atėjo dar vėliau. Čia Tolimuosiuose Rytuose jau tūkstantmečius praktikuotą kultūrą atnešė alytiškis Kęstutis Ptakauskas. Jis pirmąjį bosą parsivežė 1989 metais, kai Lietuvoje dar niekas nė nenumanė, kaip tokius medelius reikia auginti. Apie tai buvo rašoma tik vienetinėse knygose.

Iš jų apie bonsus sužinojo ir panevėžietis D. Drungilas, sovietmečiu itin domėjęsis egzotinėmis gėlėmis. Tiesa, apie jas taip pat daugiau skaitė, nei turėjo galimybę auginti. Ir tik atsivėrus sienoms į Europą, panevėžietis jau galėjo pačiupinėti kokios nors nematytos tropinės gėlės lapus.

Kad suformuotų medelį, Dž. Drungilas kartais net ir stetoskopą užsideda. Anot jo, taip galima išgirsti, kada šakos lenkimas į norimą pusę jau nebemalonus augalui.
Asmeninio albumo nuotr.

Prestižiškiausia paroda Belgijoje

Tik po nepriklausomybės atgavimo D. Drungilas pažino ir miniatiūrinius medelius. Daug apie juos skaitė, o rimčiau susidomėjo po pažinties su pirmuoju šios kultūros nešėju Lietuvoje K. Ptakausku.

Po išsamių šio profesionalo pamokų bonsus ėmėsi auginti ir pats mokinys. Kiek dabar jo kieme išrikiuotuose vazonuose auga išraitytų medelių, Džiugas nenori atskleisti. Tačiau meistru panevėžietis savęs dar nevadina.

Jam vis dar yra ko pasimokyti iš geriausių šios srities kūrėjų. Praėjusį savaitgalį panevėžietis lankėsi prestižiškiausioje visame pasaulyje bonsų parodoje „Neolanders Trophi“ Belgijoje. Šis garsus renginys vyko dvidešimtą kartą ir į jį kasmet suvažiuoja patys geriausi ir žinomiausi miniatiūrinių medelių auginimo meistrai. Daugiausia jų iš Europos.

„Europoje dabar labai populiarėja šitas menas. O Japonijoje, priešingai, šiek tiek priblėso, nes pats mokymas ten yra labai nepatogus – perduodamas tik iš rankų į rankas. Mokinys privalo metų metus būti kartu su meistru ir stebėti jo darbą. Dėl tokių sąlygų jie prarado naują bonsų kultūros kartą“, – pasakojo pašnekovas.

Medžiai kaip liga

Aišku, ir europiečiai neapsieina be mokytojų pagalbos, bet jie mokosi modernesnėmis technologijomis. Bonsų auginimo metodai aprašomi daugybėje leidinių, internetinių svetainių, vyksta konferencijos, kursai.

Įdomu tai, kad stebuklas yra tik pats miniatiūrinio medelio auginimas. O žaliavą jai galima rasti net artimiausioje pakelėje. Bonsui tinka bet koks medis, dažniausiai renkamasi pušis, o kuo ji skurdesnė, labiau sužalota, tuo geriau.

„Man medžiai – kaip liga: negaliu vairuoti mašinos, nesidairydamas į pakeles, į medžius“, – šypsosi Džiugas, kalbėdamas apie išskirtinį savo gyvenimo būdą.

Radus paliegusį žabą, D. Drungilo žodžiais, prasideda jo treniruotė, kurios treneris kartais net ir stetoskopą užsideda. Džiugas patikina, kad taip galima išgirsti, kada šakos lenkimas į norimą pusę jau nebemalonus medeliui.

„Tenka girdėti nuomonių, kad mes žalojome medžius, neduodami jiems augti, kaip nori, lankstydami, tvirtindami vielomis“, – sako bonsų gerbėjas.

Iš tiesų, anot jo, šiame medžių formavimo mene naudojama labai daug specialių įrankių ir priemonių, o ir pati gamta nevengia su medžiais pažaisti. Sniego pusnys žiemą jų šakas lenkia žemyn, patys augalai tarpusavyje susiranda patogiausią vietą išsiraitydami pačiais keisčiausiais būdais.

Kas bendro tarp bonsų ir moters?

Kaip išraityti bonsą, sukurta labai daug būdų: šakas galima formuoti įvairiomis kryptimis.

„Medelio stilių dažniausiai diktuoja pats augalas. O sodininkas turi matyti jo natūralų grožį ir formuoti jį geriausiu būdu“, – sako kiekvieną dieną prie savo „vaikučių“ prieinantis Dž. Drungilas.

Jo medelius reikia nuolat prižiūrėti – stebėti, ar jie nedžiūva, ar užtenka šviesos, ar gera linkme eina darbas. Tokiam užsiėmimui neišvengiamai būtina labai daug biologijos žinių.

Svarbu, kad bonsas atrodytų kuo natūralesnis. Daugeliui jis primena seną mažą medį. Nors kinų kultūros atstovai, pasak Džiugo, turi tokią taisyklę, kad miniatiūrinio medelio amžiaus, kaip ir moters, klausti nemandagu.

O iš tiesų žaliava, iš kurios kuriamas visas grožis, siekia net 80–100 metų. Sunku net patikėti, kad Dž. Drungilo vazonuose auginamiems medžiams tiek metų. Tokio amžiaus pušį įprasta matyti aukštą iki padebesių, tačiau skurdžiomis sąlygomis ji, rodos, visai neauga. Ir Džiugas gamtoje ieško tokių skurduolių.

Praėjusį savaitgalį panevėžietis Dž. Drungilas lankėsi prestižiškiausioje visame pasaulyje bonsų parodoje Belgijoje. Šis garsus renginys vyko dvidešimtą kartą ir į jį kasmet suvažiuoja patys geriausi ir žinomiausi miniatiūrinių medelių auginimo meistrai. Asmeninio albumo nuotr.

Pelkių turistas

Neauga medžiai ir pelkėse, kurios Dž. Drungilui malonesnės už gražiausią paplūdimį prie jūros. Lietuvoje jau beveik nelikę nei liūno, nei vieno akivaro ir klampynės, į kurią panevėžietis nebūtų įkėlęs kojos. Nebaisios miestiečiui nei gyvatės, nei užžėlusios balos be dugno. Jose vyras ne tik išsimaudo, bet ir susiranda gamtos išdaigų: kreivų šakų, šaknų.

Kartais ir be jokio tikslo panevėžietis į tokias vietas leidžiasi beveik kiekvieną savaitgalį. Sausio mėnesį jis miške net ir nakvojo. Įsikūręs palapinėje, apsitaisęs šiltais drabužiais, kurstydamas laužą panevėžietis sako išsimiegoję lauke dar geriau nei vasarą.

„Nakvynė miške vienumoje labai įspūdinga – būna ir baisu, ir neramu, ir nuostabu. Guli ir girdi, kaip paukštelis prieš naktį paskutinį kartą sucypsi, kaip bebras medį paupy nuverčia. Žiemą garsai vėl kitokie“, – pasakoja Dž. Drungilas.

Laimingas visą gyvenimą

Keistuoliu Džiugas dėl tokio savo pomėgio nesijaučia. Priešingai, jam žmogus be jokio pomėgio – neįdomus. Tokius pačius miškų ir pelkių mėgėjus panevėžietis sutinka gamtininkų organizuojamuose žygiuose.

O jam pačiam gamta, medžiai teikia poilsį, panaikina bet kokį rūpestį.

„Sakoma: jei nori būti laimingas vieną dieną – gerk vyną, metus – vesk, nori būti laimingas visą gyvenimą – būk sodininkas. Aš esu visą gyvenimą laimingas“, – šypsosi Dž. Drungilas.

Jis užaugo Panevėžyje, bet kilęs iš Biržų, kur vasaras leisdavo pas močiutę prie Širvėnos ežero. Galbūt iš čia ir atėjo tas potraukis gamtai.

Tačiau labiausiai Džiugui patinka braidyti po Žemaitiją. Čia panevėžietis randa gražiausius upeliūkščius, kalvas. Panevėžio apylinkėse jo akį glosto Žalioji giria, o ypač jos pelkingoji Klimbalė.

Paskutiniu metu itin aktuali lietuviams miškų kirtimo problema. Tačiau kalbintas gamtos mylėtojas jos taip nesureikšmina.

„Aš manau, kad miškininkai tikrai geriau išmano apie mišką ir jo ateitį, nei tie rėksniai. Tai, kas dabar vyksta, tėra tik žaidimas žmonių jausmais, populistinis diskutavimas. Aš nepritariu nuomonei, kad iš viso miškų nereikia kirsti. Galiausiai juk tai ir pramonė“, – pabrėžė bonsų kūrėjas.