Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų. P. Židonio nuotr.

Į Panevėžį – paskui kruviną Dovydo žvaigždę

Į Panevėžį – paskui kruviną Dovydo žvaigždę

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų. Net ir praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo žmogiškumą paniekinusių įvykių gyvi likę ano meto liudininkai vis dar šykščiai kalba, ką patyrė Dovydo tauta.

Rugsėjo 23-ąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, jie susirinkę tyliai nulenkia galvas ir toliau gyvena su amžina žaizda.

Aštuntą dešimtį perkopęs panevėžietis Jurijus Smirnovas vaikystę prisimena tik šautuvo taikiklyje. Daugybę kartų būdamas vaikas jis galėjo atsisveikinti su gyvybe nušautas, pakartas, užmuštas ar nunuodytas – dėl to, kad per Antrąjį pasaulinį karą buvo pažymėtas milijonų gyvybių krauju aplaistyta Dovydo žvaigžde. Tik ši įtampos pilna istorija su laiminga pabaiga.

„Panevėžyje aš jau 75-erius metus. Vokiečiai čia mane atvežė, kai dar neturėjau aštuonerių“, – tokiais žodžiais, giliai atsidusęs, ilgą ir filmo scenarijaus vertą pasakojimą pradėjo J. Smirnovas.

Nedidukas, kresnas senukas rudomis akimis ir kaulėtomis rankomis, kurios viso pokalbio metu kartu su ištrykštančiomis ašaromis nejučia ima virpėti.

„Man labai sunku apie tai kalbėti, nenorėjau ir dabar pasakotis, visko iš naujo išgyventi, grąžinti tą siaubą, baimę. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi labai blogai“, – sunkiai alsuodamas atsiveria žydų tautybės vyras.

Slegiančiais prisiminimais jis dar ir dabar vengia dalytis net su savo vaikais ir anūkais. Nors jie senelio dažnai prašo papasakoti apie tuos įvykius prieš 80 metų.

Jurijui tada tebuvo vos ketveri, augo jis keturis vaikus turėjusioje šeimoje Rusijoje, Pskove. Tiksliau, pirmuosius savo vaikystės metus dažniausiai leido pas senelius, už 200 km nuo tėvų, Sankt Peterburge.

„Taip išėjo, kad tėvas buvo areštuotas, ir slėpdami, kad nebūčiau atimtas iš motinos, artimieji nugabeno mane pas senelius“, – sako Jurijus.

Tėvas kalėjime, mama liko be darbo, o žydo vaikai – be jokios paramos. Po kelerių metų motina dar kartą ištekėjo.

Karas užklupo visa jėga

1941 m. gegužės 30 dieną mažasis Jura, kaip jį vadino artimieji, grįžo gyventi pas motiną į Pskovą. Už dvylikos dienų jam sukako šešeri, o dar už dešimties prasidėjo karas. Reikėjo išnykti iš miesto kuo skubiau. Motina tuomet su trim mažamečiais sūnumis ir dukrele pasileido link traukinio ir ruošėsi bėgti, bet atvykusi į stotį rado subombarduotus vagonus ir krūvas lavonų.

„Garvežio nebuvo, apsidairėme ir nusprendėme eiti į kaimą už 30 km. Ten gyveno mamos tėvo brolis. Prieš mus buvo praėjęs kažkoks kareivių dalinys, kuris tikriausiai traukėsi nuo vokiečių. Pakeles matėme nusėtas vien lavonais. Netrukus pasipylė šūvių kruša iš lėktuvų. Išbėgiojome po pievas kaip triušiai, netoliese aptikome upę ir pasislėpėme jos aukštuose krantuose. Išgyvenome…“ – apie vaiko akistatą su karu pasakoja J. Smirnovas.

Išgąsdinta mama su vaikais pasiekė kaimelį, bet jame ilgai neužsibuvo – alkis, troškulys šeimą parginė atgal į Pskovą. Tik čia jau jų namai buvo sudeginti, o dokumentai sunaikinti. Vokiečiai, įžengę į Jurijaus gimtąjį miestą, puolė ieškoti žydų, o neradę po savęs paleisdavo ugnį.

„Iš vieno kunigo gavome kryželius, nes be jų į miestą tada neįleido. Mama rado kažkokį tuščią butą ir ten apsistojome. Nepraėjo nė dviejų mėnesių, kai sužinojome: jau sudaryti sąrašai žmonių, kuriuos vokiečiai po komendanto valandos areštuos. Mes jame taip pat buvome“, – prisimena senolis.

Stebėjo tėvo nužudymą

Po tokios žinios Jurijus su broliais ir motina bėgo į kitą vietą, bet ir ten pasiekė naujiena, kad vokiečiai Pskove tveria getą žydams.

„Padavė mama sesei geltonos šilkinės medžiagos ir liepė siūti šešiakampes žvaigždutes, kurias žydai gatvėje privalėjo nešioti ant drabužių. Po kurio laiko metėme šitą darbą – nuėjusi pas pogrindininkus mama sutvarkė dokumentus, pakeitė savo ir vaikų pavardes rusiškomis. Aš tada buvau toks mažas, kad net nežinojau, jog žmogus, be vardo, dar ir pavardę turi“, – sako gimstant atsineštąją Vulfovičiaus Raak pavardę tą dieną amžiams palikęs vyras.

Skamba gan keistai, bet šiek tiek saugiau ši šeima pasijuto apsigyvenusi savo mirtinų priešų pašonėje. Mama su vaikais įsikūrė tame pačiame bute, kur apsistojo ir vokiečių kariai.

„Aštuoniese gyvenome viename bute ir vokiečiai nežinojo, kas mes tokie. Buvo toks metas, kad jų kariai nuolat, net naktį, eidavo į namus tikrinti gyventojų dokumentų. Niekas neturėjo teisės rakinti namų, mama naktimis nemiegodavo iš baimės. Bet mūsų kambario tikrintojai nepasiekdavo. Juos sulaikydavo kaimynai. Jie manė, kad mes tikrai „švarūs“, – prisimena J. Smirnovas.

1942 metais berniukui atėjo laikas žingsniuoti į mokyklą. Rusu apsimetęs vaikas nė poros mėnesių nespėjo pasimokyti, kai buvo areštuota jo mama ir savo atžalų pažiūrėti prisiartinęs tikrasis tėvas. Abu jie pakliuvo į lagerius.

Nuo tada prasidėjo tikrasis Jurijaus išlikimas. Vieni likę keturi vaikai gyveno kaip medžiojami žvėrys. Apie maistą nebuvo laiko nė pagalvoti, mažyliai nuolat vaikščiojo lyg apduję iš alkio, o ir prigulti užtekdavo poros valandų kur nors pasislėpus, kad ir ant šaltos žemės.

„Kaip tik kratos, mes – pro langus, per tvoras. Kartą pasislėpėme net pačių vokiečių arkliams sukrautame šiene, tūnodavome gėlynuose, krūmuose – kur tik įmanoma“, – vardija senolis.

Karo užgrūdinti vaikai puikiai pažino kiekvieną okupuoto miesto kampelį. Tačiau ir po daugelio metų Jurijui atmintyje labiausiai įstrigusi turgaus aikštė, kurią žmonės vadino kruvinųjų kryžių, – ten jis paskutinį kartą matė savo tėvą. Šis egzekucijoms skirtoje vietoje buvo pakartas praeivių ir mažamečio sūnaus akivaizdoje.

„Atsimenu, tą dieną atbėgau į aikštę. Stovėjo būrys vokiečių kareivių, mačiau vyrą tamsiais drabužiais. Mane tik minia išstūmė į priekį ir kažkas pasakė: žiūrėk ir atsimink visam gyvenimui – čia tavo tėvas. Jį pakorė“, – nesulaikomos ašaros plauna kalbančio Jurijaus veidą.

O mama 1943 m. buvo paleista iš likviduoto lagerio. Ne visiems, pasak J. Smirnovo, taip pasisekė. Dalis kalinių buvo išvežti į Vokietijos kalėjimus, kiti nužudyti.

Panevėžyje buvusį žydų getą mena ties Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirta pastatytas dailininko Vido Žigo skulptūrinis akcentas „Geto vartai“. P. Židonio nuotr.

Panevėžyje buvusį žydų getą mena ties Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirta pastatytas dailininko Vido Žigo skulptūrinis akcentas „Geto vartai“. P. Židonio nuotr.

Vaikams – užnuodyti saldainiai

Jurijus buvo kartu su mama, kai vokiečiai Pskovą paskelbė mirties zona – visus gyventojus išvežė, neliko net šunų ir katinų. Tuomet Pskovas buvo daug didesnis nei Panevėžys, o po išvadavimo jame liko tik 500 žmonių. Visi kiti – nužudyti, išvežti į Vokietiją, Estiją, Latviją ar Lietuvą.

Tarp minios priverstinių emigrantų pateko ir Jurijaus šeima. Išvaryta iš namų, per dvi minutes moteris su keturiais vaikais išvežta į koncentracijos stovyklą, kur surinkti žmonės skirstyti tolesniems, jau nupręstiems jų likimams.

„Buvo 1943 metų vasaris, mus visa kolona su šautuvais nuginė į kalną, kur viršuje stovėjo staliukas ir kareiviai registravo ateinančius žmones. Užuot laukęs eilėje, aš staiga įbėgau į šalia buvusį namelį, paskui į kiemą. Čia mane kažkas pačiupo už sprando ir girdžiu vyrišką balsą: „Neatsigręžk, pasakyk visiems, kad niekas nevalgytų stovykloje dalinamo maisto, nes šiandien ryte iš šios vietos išvežėme lavonus“. Nieko negalvodamas sprukau nuo jo link upės per vielines tvoras ir pabėgau“, – prisimena J. Smirnovas.

Ir tai buvo ne vienintelis atvejis, kai jis vaikystėje regėjo žydų nuodijimą – kareiviai dažnai gatvėse šypsodamiesi vaikams dalydavo mirtinus saldainius.

Kelionė be sąmonės

Pasprukęs iš kareivių kiemo, J. Smirnovas pateko ant ledu užkloto vandens telkinio ir nustebo ten pamatęs palaidą arklį. Po juo keliavo pašnekovo brolis.

„Iš anksto buvome sutarę: kas bebūtų, bėgti ir jei mums pavyktų, susitikti numatytoje vietoje. Pasiekę ją radome dar dvylika vaikų, papjovėm arklį, pavakarieniavom ir pernakvojom susiglaudę. Netrukus pasirodė ir mūsų mama – ji irgi paspruko“, – net smulkmenos neišsitrynė iš Jurijaus atminties.

Miestą vis dar šlavė vokiečių kareiviai. Žydų šeima slapstėsi, kol rado butą prie bažnyčios.

„Pernakvojom jame, o ryte prasidėjo šaudymas. Subėgome po laiptais, paskui mus ir katinas. Kareivis gyvūną pastebėjo ir kartu pamatė mus“, – atsidūsta pašnekovas.

Sučiuptiems vaikams ir suaugusiesiems duotas laiko limitas išgyventi – 15 minučių, kol atvažiuos jų surinkti iškviestas automobilis.

„Mums pasakė, kad jei per tą laiką mašina neatvažiuos, mus sušaudys vietoje, ir į galvas nukrypo šeši šautuvai. Kaip dabar skaičiuoju, keturis kartus per visą karą jaučiau parako skonį prie pat nosies ir likau gyvas. Tą kartą suvarė mus į tą mašiną kaip malkas ir nuvežė į traukinį link Lietuvos“, – sako jau daug dešimtmečių Panevėžyje įsikūręs Jurijus.

Kelionę ankštame gyvuliniame vagone dabar jis sunkiai bepamena. Beveik visą kelią buvo be sąmonės. Trūko oro, susigrūdę keleiviai stojo į eilę prie menkučio langelio įkvėpti nors gurkšnį deguonies.

„Pakelia mane leisgyvį prie langelio, šiek tiek atsigaunu ir jau kitas už nugaros laukia eilės“, – kitų to meto prisiminimus pakartojo J. Smirnovas.

Paspruko per bombardavimą

Lietuvoje dalį Pskovo žydų darbams paėmė lietuvių ūkininkai, J. Smirnovo šeima pateko į Pajuostį Panevėžyje, buvo apgyvendinti barake.

„Ir dabar yra tas mūsų namelis, mama dirbo kareivinėse, valė, skalbė ten. Sesuo rinko barakams langus. Aš dar ilgai buvau silpnas, bet atsigavęs ėjau ganyti žąsų“, – pasakoja Jurijus.

Vieną dieną berniukas netikėtai akmeniu užmušė vieną savo prižiūrėtų paukščių ir jau tikėjosi bausmės, bet šeimininkė žąsieną paruošė jo gimtadieniui. Tik ta šventė berniukui vėl virto karo pranašu, kaip tąsyk, prieš dvejus metus.

„Buvo diena po mano gimtadienio ir šeimininkė pranešė, kad nebėra vokiečių. Ta proga ištraukė paruoštą žąsį ir vėl atvažiavo kareiviai. Išsikrovė sprogmenis, o į tuščią mašiną sukišo mus. Norėjau bėgti, slėpiausi šuns būdoje, bet ištraukė už kojų – vos išvengiau dar vieno šūvio“, – atsiminimais dalijasi senolis.

Žydų šeima nugabenta į likviduotą vielomis apraizgytą Šiaulių stovyklą, kur jau anksčiau buvo sušaudyti žydai ir kiti šiauliečiai. Čia laukęs kareivis pasakė, jog belaisvius jam įsakyta nužudyti.

„Tas kareivis pats turėjo vaikų. Jis nerizikavo savo šeimos gyvybėmis ir mus nuvežė į komisariatą. Kiek mes ten buvome, neatsimenu, nes sąmonė tai dingdavo, tai atsirasdavo. Bet vienu metu pasigirdo baisus bambardavimas“, – mena ant pačios karo ugnies linijos patekęs Jurijus.

Pasinaudoję suirute sulaikyti žydai vėl paspruko ir pasislėpė duobę primenančiame lauko rūsyje. Iš čia juos ištraukė ginkluoti rusų kareiviai, patikėję, jog nelaimėliai – jų tautiečiai.

Masiškiausias žydų šaudymas įvyko Pajuosčio miške. Prie iškastų griovių žydai buvo vedami grupėmis ir šaudomi. Sušaudžius vieną, žuvusiuosius užkasdavo rusų karo belaisviai, po to buvo varoma kita grupė ir vėl šaudoma. P. Židonio nuotr.

Karo lauke

Mūšiai Šiaulių miestą drebino dar kelis mėnesius. Jame dar ilgai be daiktų, be maisto bei prieglobsčio klaidžiojo ir Pskovo atklydėliai. Vieną dieną nelaimėliai pasiprašė karių iš Panevėžio grąžinti juos į Pajuostį, kurį šiek tiek jau pažinojo. Taip Jurijus slapta visam laikui persikėlė į šį miestą ir liko iki šių dienų.

„Stovyklų gyventojai po kiek laiko buvo paleisti, galėjo važiuoti namo. Kai kurie, kaip mes, ir liko Panevėžyje. Susiradom butą – mieste žmonių nebuvo, o įsakymas buvo toks, kad jei kuriame nors pastate šeimininko nėra kelias dienas, galima į jį keltis“, – sako J. Smirnovas.

Taip jis su broliai ir gyveno tai viename name, tai kitame. Vertėsi šeima sunkiai, vaikams nuolat tekdavo padėti mamai prisidurti pinigų įvairiais darbais ūkininkams, miestiečiams, nuolat trūko maisto.

1944 m. Jurijus pradėjo mokytis Panevėžio rusų mokykloje ir čia baigė keturias klases. Norėjo toliau mokytis amatų, bandė įstoti į Daugpilio technikumą. Tačiau koncentracijos stovyklos, sulaikymai ir žydų tautybė biografijoje užtvėrė jam visus kelius į tokias svajones. Tebaigė jis 8 klases. Vėliau dirbo Pajuosčio statybose, tarnavo armijoje, dirbo geležinkeliečiu.

J. Smirnovas dabar vienintelis likęs gyvas liudininkas iš savo šeimos, ištvėrusios karo baisumus. Iš Pajuosčio karui baigiantis dingusį brolį sutiko tik po beveik dvidešimties metų. Susitikti vyrams neleido vyresnėlio regėti vaizdai Pajuostyje, už tai jis galėjo būti sušaudytas.

„Nenoriu, kad viskas, ką aš mačiau, ką išgyvenau, nugrimztų į užmarštį. Pasaulis turi žinoti žydų genocido istoriją, kad tokie siaubai daugiau niekada nebepasikartotų“, – su tokia mintimi panevėžietis dabar pasitinka rugsėjo 23-iąją, kai minima Lietuvos žydų genocido dieną. Senyvo amžiaus vyras, nepaisant nestiprios sveikatos, tvirtina būtinai vyksiąs į Lietuvos ir Panevėžio žydų bendruomenių renginius, susitikimus.

Antrojo pasaulinio karo metais Panevėžyje nužudyta per 13 tūkst. žydų. Jurijaus gimtajame mieste Pskove žuvo net 42 tūkst. žmonių, pusė jų – žydai.

 

Holokaustas Panevėžyje

Donatas Juzėnas

Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas

1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Jau birželio 27 d. vokiečiai užėmė Panevėžį. Liepos 11-ąją vokiečių vietos komendantas įsakė žydams ant kairės rankovės ryšėti geltoną raištį ir persikelti į vadinamąjį Žydų kvartalą (tai buvo laikinas žydų getas, tik oficialiai nebuvo taip vadinamas). Jis apėmė teritoriją tarp Klaipėdos, Krekenavos, J. Tilvyčio ir Skerdyklos (dabar Nemuno) gatvių (vėliau teritorija kiek praplėsta iki Upytės gatvės). Žydai turėjo atiduoti radijo imtuvus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles.

Gete buvo ankšta, dalis nelaimingųjų neturėjo pastogės ir gyveno kiemuose, plito ligos. Į getą žydams leista atsigabenti tik labai nedidelę dalį menko turto. Likę tušti namai buvo plėšiami.

Gete gyveno 4423 žydai. Geto apsauga patikėta Panevėžio policijos nuovadai. Ji organizavo teritorijos aptvėrimą. Įrengiant getą ir palaikant jame tvarką, dalyvavo ir Panevėžio vietinės apsaugos štabo pareigūnai, vadovaujami pulkininko leitenanto Antano Stapulionio. Kada likviduotas Panevėžio žydų getas, tiksliai nežinoma.

Panevėžio žydai sušaudyti Kaizerlingo (Staniūnų) miške, Žaliojoje girioje (prie kelio į Vabalninką) ir Pajuosčio miške, netoli Pajuosčio kaimo. Didžiausios masinės žudynės vyko rugpjūčio 4-ąją, 11-ąją ir 23-iąją dienomis. Masiškiausias žydų šaudymas įvyko rugpjūčio 23 d. Pajuosčio miške. Prie miške iškastų griovių žydai buvo vedami grupėmis ir šaudomi. Sušaudžius vieną, žuvusiuosius užkasdavo rusų karo belaisviai, po to buvo varoma kita grupė ir vėl šaudoma. Egzekucija vyko visą dieną, buvo sušaudyti 7523 žydai: 1312 vyrų, 4602 moterys ir 1609 vaikai. Kartu su Panevėžio geto gyventojais sunaikinti ir aplinkinių miestelių žydai. Žudynes vykdė SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno ,,skrajojantis būrys“ (apie 100 karių), kuris buvo suformuotas iš kelių gestapininkų ir lietuvių Tautos darbo apsaugos 1(13)-ojo policijos bataliono narių. Rugpjūčio mėnesį suformuotas lietuvių policijos 10-asis (Panevėžio) batalionas taip pat prisidėjo prie holokausto. Bataliono policininkai varė žydus į getą ir jį saugojo, kelis kartus konvojavo aukas į šaudymo vietas, kai kurie bataliono kariai dalyvavo masinėse žudynėse.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų