-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžyje vos penkerius metus gyvavusiai Algimanto galerijai buvo lemta tapti miesto legenda.Net ir dabar, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, panevėžiečiai ją prisimena su nostalgija.
To meto Panevėžyje tai buvo naujas kultūrinis reiškinys. Kavinė, kurioje kvepėjo ne tik kava. Vakarietiškas interjeras, menininkų sambūriai, kas mėnesį organizuojama nauja paroda – 1994–1999 metais tai buvo laisvės vėjas Aukštaitijos sostinėje.
Per penkerius metus joje surengta daugiau nei pusšimtis žymių menininkų personalinių parodų, o galinę sieną puošė paties maestro Stasio Eidrigevičiaus piešinys.
Galerijos sieną puošė Algimanto Aleksandravičiaus bičiulio menininko Stasio Eidrigevičiaus (dešinėje) piešinys. PANEVĖŽIO APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS fondo nuotr.
Respublikos gatvėje, buvusio buitinio kombinato pastate, praėjus vos keleriems metams po nepriklausomybės paskelbimo nauja galerija-kavinė tapo menininkų, miesto šviesuomenės traukos centru.
Jos buvęs savininkas – fotomenininkas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius pamena visą laiką norėjęs turėti kokią nors galeriją.
Ją atidaręs 1994 metų rugpjūčio ar rugsėjo 9-ąją.
„Nuo tada kiekvieno mėnesio devintą dieną, nepaisant, koks oras, kokia savaitės diena, 17 valandą galerijoje buvo atidaromos parodos. Kiek ji gyvavo, niekada nesikeitė nei data, nei laikas“, – pasakoja A. Aleksandravičius.
Per penkerius galerijos-kavinės gyvavimo metus joje surengta 60 žymių tapytojų, fotografų parodų. Jų autoriams galerijos savininkas dovanodavo Panevėžio keramikų darbus.
„Turbūt visą laiką kreipdavausi į keramiką Egidijų Radvenską“, – pamena A. Aleksandravičius.
Čia vyko ir muzikos, ir poezijos vakarai. Į parodų atidarymus sueidavo visi, kas domėjosi menais. Ir visus šeimininkas vaišindavo vynu.
Algimanto galerijoje visada būdavo laikraščių. O per pietus džiazuodavo dabar jau šviesaus atminimo Rimantas Bagdonas.
A. Aleksandravičius sako esantis dėkingas tuomečiam „Panevėžio balso“ redaktoriui Arnoldui Simėnui, Liudai Jonušienei už straipsnius apie parodas, taip pat ir Lietuvos televizijoje dirbusiam Skirmantui Pabedinskui, rengdavusiam reportažus.
„Tai buvo respublikinio masto reiškinys. Autoriai sakydavo, kad geriau pas tave, Algimantai, rengti parodas, negu Vilniuje, nes visą laiką per „Panoramą“ parodys“, – juokiasi A. Aleksandravičius.
Kavinėje galėjai sutikti įvairius to meto žinomus žmones. PANEVĖŽIO APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS fondo nuotr.
Fotomenininkas sako nežinantis, kur slypėjo galerijos populiarumo fenomenas.
Jis svarsto, kad greičiausiai tokią sėkmę nešė tai, jog viskas buvo daroma labai nuoširdžiai.
„Tada menininkų bendruomenė buvo kažkaip gražiai sulipusi: ir keramikai, ir fotografai, ir tapytojai“, – mena pašnekovas.
Algimanto galerijos interjeras tais laikais buvo išties išskirtinis.
Vienas iš akcentų – pakabinamos veidrodinės lubos. Atspindžiai ant jų sukurdavo iliuziją, kad galerija aukštesnė nei iš tiesų. Tokios lubos tais laikais buvo naujiena Lietuvoje.
Sovietinį jungą ką tik nusikračiusioje šalyje medžiagų ar baldų pasirinkimas nebuvo didelis. Iš namų fotomenininkas į kavinę atvežė pianiną, kuriuo būdavo dažnai grojama.
O A. Aleksandravičiaus bičiulis, menininkas S. Eidrigevičius išpiešė galinę galerijos sieną.
„Per visą galinę sieną buvo piešti epizodai iš jo kaimo gyvenimo“, – pamena kavinės savininkas.
Kas nutiko su šiuo piešiniu pardavus patalpas telekomunikacijų bendrovei, A. Aleksandravičius sako nežinantis.
„Man skaudėjo, bet nieko negalėjau padaryti“, – atsidūsta.
Tiesa, po kurio laiko išgirdęs patikinimą, kad piešinys nebuvo uždažytas ar kitaip sunaikintas – tiesiog remontuojant uždengtas plokštėmis.
PANEVĖŽIO APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS fondo nuotr.
Per galerijos gyvavimo metus būta ne vienos įsimintinos istorijos.
Viena labiausiai įstrigusių – kelionė iš Latvijos.
A. Aleksandravičius pasakoja kartą į parodą galerijoje vežęs žymų latvių fotografą Janį Gleizdą su žmona.
„Atsimenu, labai lijo, o penktą valandą vakaro galerijoje turėjo būti atidaroma paroda. Žinojau, kad vėluosime mažiausiai dešimt minučių“, – prisiminimais dalijasi fotomenininkas.
Nors J. Gleizdas buvo žymus savo šalyje, tačiau ekipažas ilgam įstrigo pasienio muitinėje.
Kad kiek įmanoma mažiau vėluotų į parodos atidarymą, A. Aleksandravičius spaudė per 100 km per valandą. Lakstūnas patraukė policijos dėmesį. Negana to, stabdomas nesustojo.
„O prie Pasvalio man ištiesė ežį“, – pasakoja A. Aleksandravičius.
Teko sustoti, mokėti baudą, o į parodos atidarymą pavėluoti visą pusvalandį.
„J. Gleizdas – labai įdomus autorius, pasaulinio lygio! Jis neturėjo plaštakų, protezų, tačiau fotografuodavo, ryškindavo fotojuosteles“, – pristato pašnekovas.
Anot jo, išties visi galerijoje parodas rengę autoriai buvo „nešpėtni“.
Joje darbus eksponavo žymiausi to meto fotografai Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, dailininkas Petras Repšys ir kiti.
Algimanto galerijoje lankėsi ir prezidentas Valdas Adamkus su šviesaus atminimo žmona Alma Adamkiene.
„Jie rinkosi vietą, kur galėtų susitikti su vietiniais, ir pasirinko mūsų galeriją. Atvažiavo apsauginiai, visus automobilius Respublikos gatvėje išvaikė, kad būtų tuščia. Buvo įdomu“, – įsimintiną vizitą mena garsiosios kavinės savininkas.
Po penkerių gyvavimo metų – 1999-aisiais – Algimanto galerija užvėrė duris.
„Turbūt todėl, kad nuėjau į menus, giliau įbridau į fotografiją. Man nepatinka nuobodybė. Tas pats per tą patį – ir pasidaro nebeįdomu. Turbūt galėjau palikti ką nors vadovauti, bet man šita veikla pasidarė nebeaktuali“, – sprendimą parduoti galeriją paaiškina A. Aleksandravičius.
Dabar sostinėje gyvenantis fotomenininkas atvykęs į Panevėžį stengiasi neprisiminti turėtos galerijos, tačiau, pripažįsta, tie laikai buvo smagūs ir jaukūs.
„Visada mylėjau Panevėžį ir mane čia mylėjo“, – sako A. Aleksandravičius.
