1944-aisiais traukiantis vokiečiams ir artėjant frontui paslėptas atminimo akmuo po žeme išgulėjo keturis dešimtmečius. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Paminklą planavo paslėpti savo kieme

Paminklą planavo paslėpti savo kieme

Medžių apsuptame ir saulės retai pasiekiamame Respublikinės Panevėžio ligoninės kiemelyje stovi senas paminklas, skirtas per Antrąjį pasaulinį karą bolševikų nužudytiems medikams. Daugelis pro šią vietą praeina gana abejingai, tik ne panevėžietis Jonas Taučikas. Jis sovietmečiu itin rizikavo bandydamas akmens skulptūrą apsaugoti nuo sunaikinimo. O visai neseniai čia užsukęs pensininkas sunerimo.

Panevėžio ligoninėje šiomis dienomis eksponuojama didelė fotografijų paroda „Panevėžio ligoninės istorinės akimirkos“. Kelios nespalvotos jos nuotraukos įamžino ir skaudžią šios įstaigos praeitį – ant sienos sukabintos nužudytų trijų daktarų ir slaugytojos fotografijos.

Istorija mena, kad pirmąją karo dieną, 1941 metų birželio 22-ąją, Panevėžio apskrities ligoninė buvo paversta karo ligonine. Per incidentus su įbaugintais kareiviais sužeista civilių gyventojų ir ligoninės darbuotojų. Tarp sužeistųjų pateko ir Birželio sukilimo dalyvių. Teikiant jiems pagalbą buvo įtariama gailestingoji sesuo Zinaida Emilija Kanevičienė.

Pasklidus gandams, kad ligoninėje sukilėliai ieško gydomų kareivių ginklų, čekistai suėmė ligoninės vedėją Juozą Žemgulį, chirurgus Antaną Gudonį ir Stasį Mačiulį. Manydama išgelbėsianti gydytojus, Z. E. Kanevičienė pati pasidavė čekistams. Ją suėmė, bet ir gydytojų nebepaleido.

Be jokio pagrindo medikai ir dar trys suimti panevėžiečiai – buhalteris Antanas Čibinskas, geležinkelininkas Kazys Šlekys, inžinierius Vilhelmas Vaišvila – žiauriai tardyti ir mirtinai nukankinti naktį į birželio 26-ąją Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje Panevėžyje, sprunkant iš miesto paskutiniams čekistams ir sovietinio partinio aktyvo likučiams.

1943 metų rugsėjo 19 dieną miesto medikai ir visuomenė ligoninės skverelyje savo lėšomis pastatė ir atidengė skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtą paminklą keturiems nukankintiems kolegoms. Traukiantis vokiečiams ir artėjant frontui, vieną 1944 metų naktį paminklas dingo. Jį su ligoninės ūkvedžiu ir vienu ligoniu toje pat vietoje užkasė gydytojas Jonas Statkevičius. Grįžus sovietų valdžiai, jis net tris kartus buvo kviečiamas į saugumą, bet paslapties, kur slepiamas paminklas, neišdavė.

Nepakluso valdžiai

Šios paslapties saugumiečiams neišdavė ir 1984-aisiais paminklą ligoninės teritorijoje statybų metu aptikęs panevėžietis J. Taučikas.

„Kas kartą ateinu prie šito paminklo pasižiūrėti, prisiminti jo istorijos“, – sako praeitą savaitę prie ligoninės sutiktas aštuntą dešimtį perlipęs J. Taučikas.

Prieš 35 metus atkasęs paminklą nužudytiems medikams, Jonas Taučikas mano, kad šis meno kūrinys dabar kitoks, pakeistas.

Buvęs statybų specialistas dabar pluša netoli esančioje Šv. Zitos gatvėje, kur tiesia trinkelių takus prie rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės namų. Lygiai taip šis panevėžietis triūsė ir prieš 35-erius metus, kai šalia vyko didžiulės naujos Panevėžio ligoninės statybos. Pašnekovas tuomet ėjo darbų vykdytojo pareigas. Jis buvo atsakingas už sunkiąją techniką.

„Mano valdžioje buvo visi ekskavatoriai ir kita technika, kuri čia rausė, kasė ir dėjo pagrindus naujai ligoninei. Vieną dieną taip besidarbuojant 1984 metais atvyko saugumiečiai ir įspėjo mane, kad statybų teritorijoje po žemėmis galime aptikti seną akmeninį paminklą bolševikų aukoms įamžinti. Buvau paprašytas, jei rasiu skulptūrą, būtinai pranešti“, – į tolimą praeitį vaikščiodamas senais ligoninės takeliais grįžo J. Taučikas.

Anot jo, tikėtina, kad saugumiečiai planavo rastą paminklą sunaikinti. Todėl drąsus darbų vykdytojas sukūrė planą, kaip išgelbėti istorinį objektą.

„Buvau sugalvojęs: jei iškasiu, paslėpsiu paminklą savo namų kieme. Jurginų gatvė, kur gyvenau, tada dar nebuvo apstatyta. Suradau čia skulptūrai laisvą vietą ir galvojau ją slapta ekskavatoriaus kauše po žemių krūva parsigabenti, o paskui apie tai papasakoti vaikams, kurie tinkamu metu atskleistų tiesą visuomenei“, – pasakojo J. Taučikas.

Tačiau savo plano jis nespėjo įgyvendinti, kai darbininkai iškasė ligoninės relikviją. Jos pažiūrėti sugužėjo būriai žmonių.

„Pamatę skulptūrą, visi ėmė ją fotografuoti, gydytojai nešė gėles, nebebuvo kaip paslėpti“, – pamena buvęs darbų vykdytojas.

Netrukus jį pasigavo ir pats partijos sekretorius, kuriam paminklas tapo papildomu rūpesčiu. Tačiau nesumojęs, ką toliau daryti, radinio likimą patikėjo tam pačiam J. Taučikui.

„Nusprendžiau paminklą vėl užkasti po žeme, tame pačiame kieme, kur ir radau. Žingsniais pasiskaičiavau atstumą vietoje, kad paskui galėčiau lengvai surasti, pasižymėjau plane ir laukiau, kas toliau bus. Turėjau sukūręs scenarijų, ką sakysiu, kaip elgsiuosi – juk rizikavau ne tik darbu. Bet praėjo diena, kita, savaitė, mėnuo – ir nieko“, – pasakojo J. Taučikas.

Kas pakeista?

Baimės jausmas dėl paslėpto saugumo darbuotojus dominusio radinio panevėžiečio neapleido dar kelerius metus, kol į Lietuvą atsirito atgimimo banga. Tuomet darbu vadovas jau laisvai galėjo parodyti, kur pakasė paminklą 1941-aisiais bolševikų nužudytiems trims gydytojams ir slaugytojai.

1988 metų lapkričio 1-ąją jis atidengtas iš naujo. Tik prieš tai akmeninį paminklą rekonstravo skulptorius Algimantas Vytėnas, mat buvo apgadintas.

Dėl šio istorinio objekto pokyčių dabar ir susirūpino skulptūrą radęs darbų vykdytojas. J. Taučiko nuomone, paminklas buvo šiek tiek kitoks.

„Nesu tikras, bet kai žiūriu į jį, man regis, kad trūksta kai kurių detalių, jas itin įsiminiau šį paminklą atkasęs prieš 35 metus. Aiškiai prisimenu iškaltus žmones už galvos sunertomis rankomis ir juos lydintį bolševiką su šautuvu bei aukšta kepure. Dabar to nematau. Ar kas čia ką norėjo paslėpti?“ – stebisi J. Taučikas.

Po tokių jo pastabų sunerimo ir istorikai bei puolė lyginti senas nuotraukas.

„Jei kažkas buvo nuimta, tai čia paminklo išniekinimas, taip negalima“, – mano istorikas, knygų autorius Juozas Brazauskas.

Panevėžio ligoninėje eksponuojama istorinių fotografijų paroda, kurioje įamžinti ir nužudyti šios įstaigos medikai.

Ilgapirščių „restauracija“

Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje iš sąjūdininko Gintaro Šileikio užduotį restauruoti ligoninės paminklą nužudytiems medikams gavęs skulptorius panevėžietis Algimantas Vytėnas tikina, kad niekas nieko nuo paminklo nenuėmė, priešingai – kai kurios detalės buvo papildomai pridėtos, siekiant meniškai paslėpti laikmečio apgadinimus.

„Kiek žinau, tas paminklas kurtas Bernardo Bučo. Man jis pateko su nuskeltu kampu ir viename šone apgadinta iškalta gydytojo galva. Ant kampo pritvirtinau erškėčių vainiką menančią detalę iš bronzos bei iš to paties metalo nukaldinau detalę nutrupėjusiai galvai. Jokių bolševikų su šautuvais ir kepurėmis ten nebuvo. Viso šio paminklo pagrindas yra tos gydytojų galvos ir užrašas apie bolševikų aukas“, – aiškino skulptorius, tikindamas, jog rekonstruodamas stengėsi nekeisti pirmtako darbo, o tik pataisyti laikmečio padarytas traumas.

Deja, po kelerių metų tos pačios ligoninės pacientas, pasak menininko, užmatė vertingą metalo dirbinį ant paminklo ir dalį jo nugvelbė.

„Buvo patys pirmi nepriklausomybės metai – sunkmetis, kai žmonės rinko metalą ir jį pardavinėdavo. Taip vienas ligonis naktį nuplėšė bronzinį dirbinį. Vainiko tikriausiai neįveikė paimti, jis tvirčiau prikonstruotas“, – pasakojo A. Vytėnas.

Prieš metus skulptorius sulaukė siūlymo dar kartą apžiūrėti ir aptvarkyti ypatingą paminklą. Tačiau dabar šis reikalas vėl primirštas.

„Tai ne vienintelis Panevėžio paminklas, kuris buvo paslėptas. Kažkur prie Nevėžio po žeme guli ir 1953 metais nuversta Stalino skulptūra, stovėjusi skverelyje prie Panevėžio rajono poliklinikos“, – prasitarė A. Vytėnas.

Komentarai

  • Mano tėvukas ALBERTAS ŠUKYS buvo tas ekskavatorininkas, kuris ir aptiko 1984 m. kasdamas tranšėją šią skulptūrą.

    • Šaunuolis buvo Albertas

      • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų