-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad 64-erių Janina Barauskienė – paprasta, tvarkinga ir nuoširdi moteris. Krekenavoje, kur ji dabar gyvena, ir kituose miesteliuose tokių žmonių tikriausiai rastume ne vieną ir ne du. Tačiau likus savaitei iki Joninių šios gyventojos kiemas yra itin populiarus, o jo šeimininkė nebespėja skaičiuoti sveikinimų.
„Jau pradėjo plaukti sveikinimai, dovanos. Štai koks puodelis, atvirukai… Aš visą savaitę prieš Jonines švenčiu“, – džiaugėsi pašnekovė. Jos dar laukia ąžuolų vainikas per pačią Joninių šventę Krekenavoje.
Ir toks dėmesys jai ne veltui. Nors Janina pasaulį išvydo liepos 1-ąją, savo gimimo dienos pradžia laiko Jonines.
„Mano gimtadienis trunka savaitę. Kai mama laukėsi, atvažiavo pas dėdę į Krekenavą švęsti Joninių. O čia aš nusprendžiau pasibelsti į šį pasaulį. Savaitę mamą kamavau ir liepos 1-ąją gimiau“, – pasakoja pašnekovė.
Už tokį atėjimą naujagimei tėvai ir davė Janinos vardą. Tiesa, jis dukrai ilgai nepatiko, nes visą savaitę nuo vardinių iki gimimo dienos tekdavo laikytis griežtų mamos nurodymų. Kaip ir kiekvienas vaikas, mėgdavo žaisti, buvo smalsi, o čia ateina metas, kai turi susitvarkyti ir sėdėti kaip lėlė, kol praeis sveikintojų būrys.
„Negali per gimtadienį susitepti – ateis giminių, kaimynų, per Jonines vėl sėdi – o gal užsuks krikšto tėveliai. Labai nepatikdavo tas perdėtas dėmesys man. Sakydavau mamai, kad eitų visi sveikinti didelių Janinų, o ne mažų. Priekaištaudavau, kodėl man davė tokį vardą, kuriuo vaikams nebevadinami. Norėjau būti Nijole“, – juokiasi J. Barauskienė.
Per dešimt metų Krekenava itin prisijaukino savo naują gyventoją Janiną Barauskienę. Dabar ji čia viena aktyviausių saviveiklininkių. V. Bulaičio nuotrauka.
Moteris su savo vardu per ilgus gyvenimo metus susigyveno. O pastaraisiais net ėmė džiaugtis juo, nes pasveikinti prieš Jonines susirenka būrys draugų ir bendraminčių iš Krekenavos. Šie tik prieš dešimt metų miestelyje atrado aktyvią gyventoją, kuri ir šokti moka, ir dainuoti, ir visokias grožybes kuria. Janina aktyviai dalyvauja Krekenavos visuomeniniame gyvenime: šoka linijinius šokius, dainuoja folkloro ansamblyje „Lokauša“, dalyvauja neįgaliųjų veikloje.
„Į Krekenavą atsikrausčiau 2006 metais, kai ištekėjau už antro vyro. Čia, šiame name, – jo tėviškė. Iš pradžių teko prižiūrėti jo seną motiną, paskui ir vyras sunkiai susirgo, tad nebuvo laiko išeiti į žmones. O šie ir nesidomėjo, kas vyksta mūsų namuose. Bet likusi viena po truputį ėmiau aktyviau dalyvauti miestelio gyvenime“, – pasakoja pačiame Krekenavos centre įsikūrusi J. Barauskienė.
O viskas prasidėjo nuo paprastos nuotraukos, kurioje ji įamžino savo puoštus auklėtinius vaikų darželyje, Kėdainių rajone. Čia ilgus metus dirbo auklėtoja, tad ir dekoracijas sukurti tekdavo, ir spektaklį, ir šokį parengti.
„Kartą mane aplankė kultūros namų direktorė ir pamatė tą nuotrauką. Ji labai nustebo, kad dirbau darželyje ir moku tokius dalykus, todėl paprašė patalkininkauti“, – pasakojo Janina.
Su tokiais reikalais lankytis kultūros centre pradėjusi moteris netrukus įsijungė ir į kitas veiklas. Visų nuostabai, ji mokėjo labai gražiai dainuoti liaudiškas dainas, ir dabar jau yra kolektyvo vedančioji.
J. Barauskienės balsas kartais skamba ir bažnyčioje, anksčiau ji čia giedojo chore. Tikėjimas krekenaviškei labai svarbus, nulėmęs ne vieną charakterio savybę. Gal tokios didelės religinės įtakos sovietmečiu augusiai Janinai nebūtų buvusios, jei ne vaikystėje pažinta išskirtinė asmenybė.
Janina užaugo su broliu ir mama Paberžėje, Kėdainių rajone. Tėtis anksti paliko šią šeimą – buvęs karo dalyvis susirgo ir mirė, kai dukrelei tebuvo šešeri. Už jo žygdarbį taikai valdžia vyrui buvo skyrusi namą, nes su žmona ir vaikais gyveno apgriuvusioje lūšnelėje.
„Gavome dviejų galų namą, jį turėjome dalytis su kaimynais. Labiausiai įsiminė ta diena, kai už sienos apsigyveno visiems žinomas, daug nusipelnęs Tėvas Stanislovas“, – apie lemtingą pažintį su legendine asmenybe pasakoja krekenaviškė.
Tada mergaitei buvo apie dešimt metų. Žmonės miestelyje pradėjo kalbėti, kad jos pašonėje gyventi perkeltas kunigas. Grįžusi iš mokyklos smalsi jaunoji kaimynė ėmė ieškoti progų susitikti naują gyventoją.
„Mama namuose kepdavo duoną. Atsiriekiau, kaip vaikas, didoką jos riekę ir išbėgau į lauką dairytis kunigo. Šis, pirmas mane pamatęs, priėjo ir paklausė, ką valgau. Atlaužiau jam gabalą ir pasakiau, kad kepė mama“, – prisimena J. Barauskienė.
Besigardžiuodamas mergaitės vaišėmis, Tėvas Stanislovas prasitarė jau tris dienas nieko burnoje neturėjęs. Po ilgų valdžios represijų 1966 m. atkeltas į Kėdainių rajoną, dvasininkas teturėjo knygų ryšulėlį, savo įprastą kuklų apavą ir abitą.
Tokia dvasininko apranga visam laikui įstrigo Janinos atmintyje. Tačiau mažos mergaitės mintyse dar labiau išliko kunigo vargas.
„Parlėkusi mamai papasakojau, kad kunigas badauja. Netrukus ši žinia apskriejo visą Paberžę, ir žmonės per mišias vietoj pinigų pradėjo aukoti maistą: kas medaus, kas duonos, kas kiaušinių – ko turėjo per daug, tą aukojo“, – prisiminimais iš vaikystės dalijosi pašnekovė.
J. Barauskienė dainuoja Krekenavos liaudiškų dainų kapeloje „Lokauša“. Asmeninio archyvo nuotr.
Tėvas Stanislovas, anot jos, šių gėrybių namuose nelaikė. Pasilikdavo tik tiek, kiek jam pakakdavo vienam vakarui, o likusį maistą išdalydavo alkstantiems gyventojams. Aukojantiesiems toks dvasininko elgesys iš pradžių atrodė keistas ir netgi nepriimtinas, bet vėliau visi suprato, kad reikia dalytis.
Todėl iki šių dienų J. Barauskienė jaučia pareigą dalytis. Bet kokia proga ji stengiasi priimti savo svečią su vaišėmis, šypsena ir maloniai pasikalbėti.
„Man taip yra įskiepyta. Štai vakar Krekenavos šokėjos grįžo iš konkurso Kroatijoje, ta proga nusprendžiau joms nupinti nugalėtojų vainiką. Kad būtų smagiau, jį padariau iš šviežių agurkų. Mėgstu pokštauti ir smagiai nustebinti draugus“, – prisipažįsta šmaikštuolė. Ji šiek tiek apgailestauja, kad pati negalėjo kartu vykti į kitą šalį.
Kelionė autobusu jai per didelis krūvis – Janina turi negalią. Tik iš judrios ir smulkios moters nė nesuprastum, kuo ji serga. Ir pati juokiasi, kad draugės stebisi jos lankstumu, nors yra pensinio amžiaus. Už tai sako esanti dėkinga linijiniams šokiams, kurie prajudina sustabarėjusius kaulus.
Sveikatą J. Barauskienė pagadino jaunystėje, dirbdama dažytoja. Kai buvo paauglė, šeimai teko trauktis iš Paberžės. Valdžia ėmė stebėti bažnyčiai ir kunigui daug padedančią Janinos mamą su vaikais. Šie nulėkdavo sutvarkyti Tėvo Stanislovo kambario, nuvalydavo dulkes aplink altorių.
„Vieną dieną kunigas mums patarė kraustytis kur nors toliau nuo jo. Taip nusibeldėme į Kėdainius“, – pasakojo Janina.
Čia brolis išėjo tarnauti į armiją, o ji troško baigti kulinarijos mokslus. Tačiau su viena dukra likusi mama nenorėjo šios paleisti, ir aštuonias klases baigusiai merginai liko mokytis dažytojo profesijos. Būdama septyniolikos jau pradėjo dirbti pagal naują specialybę.
„Tais laikais dažyti nebuvo lengva. Dabar statybinės medžiagos nei dvokia, nei graužia, dirbti su jomis patogu. O tada tiesiog skaldydavome jas iš suakmenėjusių krūvų, plakdavome, sijodavome, maišydavome visokius mišinius lediniame šaltyje, kol sustingdavo ir pirštinės, ir pirštai. Tai kur tie sąnariai ir nekentės“, – pamena krekenaviškė.
Ji buvo puiki specialistė, mokėjo įvairiausiais raštais išpuošti namų grindis, sienas ir lubas. Visgi šis darbas merginai pabodo, tad nusprendė pakeisti lengvesniu. Janina įsidarbino laborante cukraus fabrike, bet ir čia nukentėjo – nusidegino kojas. Galiausiai pradėjo ieškoti saugesnės darbo vietos ir pasiprašė į darželį.
„Priėmė mane su sąlyga, kad mokysiuosi. Buvau jau pabaigusi vidurinę ir sutikau tobulėti. Laisvalaikiu vis dar imdavausi ir dažymo, labai reikėjo pinigų“, – atvirai kalba J. Barauskienė.
Būdama 29-erių mergina ištekėjo, vėliau susilaukė sūnaus. Tačiau santuoka ir šeima iširo. Tai, pasak pašnekovės, buvo sunkus metas jos gyvenime.
Naują šeiminę laimę moteris atrado tik jau po daug metų, bet ir ja pasidžiaugė neilgai. Sutuoktinius išskyrė antro vyro mirtis.
„Labai trumpai pagyvenome, tik penkerius metus. O buvau bepradėjusi džiaugtis, kad pagaliau ir aš turiu gerą vyrą“, – atsidūsta Janina.
Šiandien ją vis rečiau lanko niūrios mintys. Depresiją ir visus nuotaikų svyravimus, anot krekenaviškės, geriausiai įveikia darbas ir nuolatinis užimtumas.
J. Barauskienė iš tiesų neturi laiko sėdėti. Be repeticijų kultūros centre, ji puoselėja sodą, daržą, eksperimentuoja su naujais augalų auginimo būdais. Antai, šiais metais aptiko, jog žemuogės puikiai dera pakeltose lysvėse.
Moteris itin domisi liaudies medicina. Neseniai peiliuku skutinėjo liepų žievę ir karnomis siūlė gydyti draugės kojos žaizdas. Tokiu būdu pati išsigydė savo nudegimus cukraus fabrike.
O naujausias J. Barauskienės pomėgis – gaminti gėlių vazonus. Smagi moteris juos kuria iš skudurų, plytelių klijų ir kitų dažytojai žinomų medžiagų. Jei ši idėja pavyks, meistrė žada imtis nedidelio verslo. Bet Janina juokiasi, kad tokie užmojai paprastai pasibaigia dovanomis – kuo moteris turtinga, tuo dalijasi su kitais.
