Pamąstymai – iš širdies gelmių

Pamąstymai – iš širdies gelmių

Ievos Andrijauskaitės progines eiles jau publikavome. Tačiau, skaitant atsiųstus kūrinius, aišku, kad jaunajai kūrėjai artimiausi širdžiai lyriški pamąstymai, gal esė. Gerai, nebandykime klasifikuoti ar dėti į lentynėles, bet paskaitykime. Ir būtinai linkėkime šiai dvyliktokei nenustoti rašyti, eksperimentuoti ir rasti savąjį grynuolį.

Ieva Andrijauskaitė (12 kl.)

„Esu Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos abiturientė. Kuriu eilėraščius, rašau rašinius, tad norėčiau pasidalinti …“ – apie save rašo kūrėja.

Online‘e galima tapti bet kuo?

Mes visada ką nors sugalvojame,

kad sukurtume įspūdį, jog gyvename.

Samuelis Beketas

Šiandien sugebu atsikelti kaip niekad anksti – lygiai trečią valandą dienos – laikas veikti! Skubu parašyti mamai žinutę, kad jau atsikėliau, girdžiu, kaip iš už sienos suvibruoja jos mobilusis, vadinasi, žinutę gavo. Tuomet iškart tikrinu facebook‘ą ir ketinu įkelti nuotrauką. Vakar, o gal užvakar, „sumontavau“ pritrenkiančią asmenukę, nekantrauju ja pasidalinti su draugais, su prierašu: „Na ir dienelė! Šiandien, šią produktyvią, nuotaikingą ir nuostabią dieną, pradėjau rytiniu sportu kalnuose, o po jo – mano mylimiausi pusryčiai – salotų rinkinys, kuris suteikia tiek daug energijos, kad galėčiau įkopti į Everestą. Du kartus. #sportas-sveikata #sveikas gyvenimo būdas“.Vos įkėlus nuotrauką, pasipila reakcijos, komplimentai, palaikymo šūksniai, skatinimai nesustoti, begalinės pagyros – kokia palaima! Šitaip pamaloninta jau noriu verstis ant kito šono pabaigti grožio miego seansą, tačiau gaunu mamos žinutę: ,,Vakarienė paruošta. Ar papjaustyti pomidorų?” Pomidorų? Ar ji juokauja? Šlykštesnio sumanymo, ko gero, ir negalėjo parašyti, gal dar sugalvos salotos lapą įdėti. Ar aš panaši į žolėdį gyvūną? Tiek to, vos ne vos išsiridenu iš lovos, turiu paskubėti, važiuosime kažkur, kur nebus interneto. Ak, taip, pas močiutę.

Pasaulis verkia, įsipainiojęs tarp socialinių tinklų,

Tikrove netikiu, o Internetu – tikiu.

Jau nuo senovės laikų žmonės naudoja kaukes vaidinimams, ritualams, persikūnijimui, neatpažįstamam pasikeitimui, pabėgimui nuo savęs. Toks nuolatinis bėgimas paskatino dvasinį konfliktą su savimi ir aplinkiniais, nuvedė į nežinią, kur tiesa, o kur – melas. Šiandienos gyvenimo teatre ir kasdienos spektakliuose žmogus nėra atviras, sąžiningas, bando kurti patrauklų įvaizdį, už kurį bus gerbiamas ir mylimas. Lengviausias, greičiausias būdas kurti ir skleisti žinią apie savo nepriekaištingą įvaizdį daugumai prieinamame internete – socialiniuose tinkluose, kurie tapo manipuliavimo ir minios valdymo įrankiu. Žmogiškoji prigimtis, noras pirmauti ir lyg didžiulis padaras augantis ego – štai kas neleidžia individui racionaliai mąstyti. Kiekvieną dieną vyksta populiarumo varžybos: kurio nuotrauka sulauks daugiau teigiamų reakcijų, kas pasipuikuos turintis daugiau menkaverčių turtų, kieno vaizdo įrašas prajuokins daugiau išsekusių, pavargusių nuo savęs ir rutinos asmenybių. Kokia tuštybė – juk paslėpdami trūkumus redagavimo programomis, neištriname jų realiame gyvenime, o nusipirkę daiktus, kurių mums nereikia, kad sužavėtume žmones, kurių nė nepažįstame, dvasiškai turtingesni netapsime. Visa tai – tik iliuzija, trumpalaikis žavesys, greit pakeičiamas kitų.

Laikink mane, kai nebelaikins

Niekas niekada…

Amžinasis ryšys gali būti tik visiškai tyras ir tikras. Kodėl taip sunku pradėti, užmegzti pokalbį? Nagi, pakalbėkime apie poeziją, politiką, pasaulį, skaičius, saulės sistemą, fiziką, rytą, žvaigždes, orą, ūkį, bites – bet ką. Tik pakalbėkime ir susikalbėkime. Ne, mes svetimi ir individualūs, neturime apie ką kalbėti. Jei norėsiu su tavimi pasikalbėti, aš tau parašysiu, nes negirdžiu tavęs – mus skiria tylos, susvetimėjimo siena, nekalbame ta pačia kalba. Nebesvarbūs artimi žmonės, nebežinome, kaip atrodo ir kaip bendrauja mūsų šeima. Kaip sugriauti tą mus skiriančią pabaisą? Tikiu, kad žmogui reikalingas ryšys su žmogumi ir yra kone gyvybiškai svarbus. Tad grįžti į tikrovę, statyti tvirtovę iš tų kliuvinių yra prasminga, nes tai, kas tikra, – amžina. Internete gali būti turtingas pinigų, juokingas, populiarus, gražus, geidžiamas, sėkmingas, tačiau niekada nebūsi tikras.

Kai užgęsta šviesos, dingsta elektra,

Tu lieki tik vienas žmogysta.

Svetimas tarp artimų, savų

Negirdi nieko, net kai tave šaukiu.
Jei aš taip apkursiu,

leisk nors žodžių virpesį pajusti –

Ir nebadys jau kotai rožių spygliuoti…

O jei apaksiu, leisk paliest raides,

Jos žino kelią, jos mane nuves…

Įvažiavome į kaimą, čia ne tik nėra interneto, bet ir ryšio. Čia nieko man nėra. Lėtai užmerkiu taip dažnai matomas mobiliojo telefono ekrano akis, pakeliu galvą, apsidairau: aplink – žmonės be tvorų. Tačiau kalbu ne apie metalinius ar medienos skydus prie namų, nurodančius kiemo ribą, žemės valdas (nors ir pastarųjų yra nedaug), o emocines, jausmines, vidinio pasaulio tvoras, kuriomis šitaip stipriai apsitvėrę šiuolaikiniai, modernūs žmonės. Žmonės be interneto – visiškai atviri, artimi, šilti, kartais per daug emocionalūs, sentimentalūs, tačiau svarbiausia – tikri. Tyras ir empatiškas jų žvilgsnis, atrodo, galėtų įsiskverbti į pačias giliausias sielos gelmes. Vos girdimai aikteliu. Regis, jau seniai nebuvau atsimerkusi, o dabar, kai užgeso mobiliojo telefono ekranas, prašviesėjo mano akys ir lyg didelis, tamsus raištis nukrito man nuo veido. Veido… atrodo, mamytės veidą jau švelniai paglostė metai – jis papuoštas mimikos raukšlelėmis, kurių visai nepastebėjau. O mano akys… kokios spalvos mano tikros, nepakeistos, nepaveiktos tobulinimo programų ir efektų akys? O kas ši žydrynė virš manęs ir iš kur joje taip svaigiai plaukia kažkokie įvairių formų vatos gabaliukai?

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų