-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Savaitgalį, Visų šventųjų dieną, ji atvėrė retai varstomas duris ir parodė kulkų bei sprogmens skeveldrų suvarpytas sienas bei lubas.
Šią bažnytėlę visai neseniai paremontuoti nusprendęs parapijos klebonas nė nesiruošia slėpti po dažais viduje likusių buvusios istorijos pėdsakų. Kaip ir niekas nesiryžtų pjauti greta augančios didžiulės pušies, kuri, spėjama, saugo maro aukų kapavietę.
„Kam tai slėpti, tegu visi mato – juk tai koplyčios istorijos dalis, atminimas ir palikimas praėjusių laikų“, – teigia Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos klebonas Stasys Tamulionis.
Rimtų dokumentų, kas nutiko Palaukių kapinėse, kur stovi 1772 m. statyta medinė bažnytėlė su maža varpinėle, anot dvasininko, nėra. Viskas, kas likę iš jos istorijos – vos keli straipsniai ir senų žmonių pasakojimai.
O pastarieji byloja, kad karo metais tikriausiai šioje vietoje sprogo mina ir jos skeveldros susmigo į šalia buvusį pastatą. Išorės sienų rąstuose atsiradusius karo „randus“, klebono nuomone, vėliau paslėpė naujos lentos, uždengusios koplyčios fasadą. Tačiau per langus skridusių skeveldrų pėdsakai matomi iki šių dienų.
Jais tankiai nusėtos vidaus sienos ir lubos.
Lyg tokios atakos šiems kukliems Dievo namams nebūtų užtekę – į ją pokariu galėjo nusitaikyti ir šiose apylinkėse siautę „liaudies gynėjai“. Žmonių atmintyje likęs pasakojimas, kad Palaukių koplyčioje stribai įtarė slepiantis partizanus, tad per langus paleido seriją kulkų.
„Tų įvykių žymių daugiau matyti choristų balkone. Jos iki šiol likę. Sušaudytas stovi ir akmeninis paminklas prie koplyčios esančiose kapinėse“, – pasakoja kunigas S. Tamulionis.
Jo žiniomis, tai iš gretimo Vepų kaimo pakelės atgabentas pavasarininkų (katalikiška jaunimo organizacija, veikusi 1907–1940 m. – aut. past.) paminklas. Įtariama, kad pokariu stribai pravažiuodami pro šalį šitą lietuvių simbolį apšaudė tiesiog pramogaudami. Iki šiol matyti trys kulkų paliktos žymės.
„Po 1970 m. vietos kolūkio pirmininko prašymu paminklas buvo kranu nukeltas ir pastatytas Palaukių kapinėse šalia kitų kapų. Sunku perskaityti, kas ant to akmens parašyta, bet aišku, kad parašyta apie Vepų kaimą“, – pasakoja dvasininkas.
Tokį darbą atlikęs tuometis krano vairuotojas iki šiol gyvena Tiltagaliuose ir prisimena šitą istoriją.
„Palaukių koplyčia labiau skirta mirusiems šarvoti. Šiaip ji atidaroma retai: per Šv. Pranciškaus atlaidus, Visų šventųjų dieną. Senieji vietos gyventojai mano pasakotas šitos vietos istorijas žino, jie yra matę ir tas karo žymes viduje. Bet jaunoji karta to nėra girdėjusi, o gal ir nelabai besidomi“, – įsitikinęs Karsakiškio klebonas.
Jis šios vasaros pabaigoje nusprendė perdažyti Palaukių koplyčią, sutvarkyti jos stogą, pasenusią elektros instaliaciją. Tokiems remonto darbams pinigų paaukojo viena Karsakiškio seniūnijos giminė, minėjusi artimojo mirties metines. Dėl pandemijos atsisakę iškilmių, žmonės velionį paminėjo geru darbu visuomenei.
Koplyčios lubos, taip pat sienos, pasak kunigo, dar gana tvirtos. Tad nuspręsta palikti jas tokias, kokias paliko praeitame amžiuje praūžęs karas.
S. Tamulionis teigia, kad mielai atrakintų paslaptingos bažnytėlės duris, jei pro šalį važiuojantiems būtų įdomu pamatyti, kas už jų slepiasi.
Paslaptys gaubia ir prie koplyčios besiglaudžiančiose kapinaitėse išsikerojusią seną pušį. Pasakojama, kad didžiulis medis su rūpintojėliu šakose mena laikus, kai XIV–XVI a. du trečdalius Lietuvos sunaikino maras.
Nuo seno vietos žmonės šneka, kad pušis specialiai prieš šimtus metų sodinta ant maro aukų kapo, kad jo per amžius niekas nebeliestų ir neišvaduotų mirtinos ligos. Net duobkasiai pripažįsta, kad Palaukių kapinės labai akmeningos, galbūt kadaise specialiai užverstos rieduliais, saugančiais paskutinius maro pėdsakus.
Knygą apie Tiltagalius ruošianti šio miestelio kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė parodo jai siųstą panevėžiečio kraštotyrininko Petro Juknevičiaus medžiagą. Joje pora eilučių skirta ir Palaukių pušiai. Medis, pagal gyventojų pasakojimus, iš tiesų mena maro laikus.
Tačiau sušaudyta Palaukių koplytėlė naujiena buvo net pačiam P. Juknevičiui. Jis nebuvo girdėjęs apie kulkų ir minos pėdsakus statinio viduje. Istorikas žinojo tik apie sušaudytą Vepų paminklą kapinėse.
Tačiau P. Juknevičius yra aptikęs kitų įdomių faktų apie Palaukius. Anot jo, į istorijos šaltinius šis mažas, bet turtingos istorijos kaimas pateko 1556 m., vykdant valakų reformą Upytės valsčiuje. Būtent tuo metu Palaukių žemėse atmatuota 15 valakų vidutinės žemės ir čia atsikraustė pirmosios šeimos.
Nuo 1580 m. šios apylinkės smarkiai ištuštėjo.
Nuo XVIII a. Palaukių valstiečiai priklausė Paliūniškio dvarui. Kaimiečiai skųsdavosi, kad toli eiti iki baudžiavos vietos ir dar reikia nešti dvarininkams reikalaujamų maisto produktų.
Palaukių gyventojai dalyvavo ir 1863–1864 m. sukilime.
Teigiama, kad Palaukių kapinės priglaudė nemažai žinomų šio krašto asmenybių: knygnešių, dvasininkų, karininkų.
Anot Karsakiškio klebono, kapinės dar veikiančios, bet čia dabar laidojama tik senosiose kapavietėse. Naujoms nebėra laisvos vietos.
