Ilona ir Aurentas Grubinskai. Asmeninio archyvo nuotr.

Pakviesti žmoną į pasimatymą

Panevėžyje žinomas gydytojas radiologas Aurentas Grubinskas ir jo žmona psichologė Ilona Grubinskienė kartu per gyvenimą žengia daugiau kaip du dešimtmečius. Jų santuoką įprasmino penki nuostabūs vaikai.

Siekti profesinės karjeros, auginti tokį būrį vaikų ir atrasti laiko vienas kitam – nelengva. Sutuoktiniai šypsosi, kad jų sėkmingos santuokos paslaptis, jog į savo santykius sugebėjo įsileisti trečią asmenį – Dievą.
Pasak Grubinskų, ant tikėjimo pamato kuriami šeimos santykiai gali įveikti bet kokias krizes, kurių pasitaiko kiekvienoje šeimoje.
Ilona ir Aurentas Grubinskai atvirauja: santykių pradžioje apie tokią gausią šeimą negalvoję.
Abu augo turėdami tik po vieną brolį.
Tačiau jų šeimoje visi penki vaikai planuoti.
Anot Aurento, santuoka jam visuomet buvo siekiamybė, o vaikai yra tai, kas tą santuoką ir šeimą įprasmina.
„Žinojome, kad norime vaikų, bet tikslaus skaičiaus nebuvome nusistatę. Galvojome, o kodėl to įprasminimo toliau netęsti? Kiekvienas vaikas – Dievo dovana ir jo siunčiama žinia“, – sako A. Grubinskas.
Keturios atžalos – Liepa, Linas, Julius ir Ieva – pasaulį išvydo kas dvejus metus, o po penkerių metų pertraukos – ir pagrandukas, dabar jau keturmetis Justas.
Šiuo metu vyriausioji dukra Liepa jau gyvena atskirai – nusprendusi žengti tėčio pėdomis, išvyko į Kauną studijuoti medicinos.

Brandi tėvystė

Sutuoktiniai tikina: vėlyvoji tėvystė yra daug brandesnė.
Su metais nebelieka baimės ką nors padaryti ne taip.
Skirtingai nei profesiniame kelyje, tėvystės universiteto nėra. Žmogui suteikiama teisė auginti kitą žmogų neturint jokio specialaus išsilavinimo.
„Kai gimsta vaikai, tėvai dažniausiai neturi, kaip dabar mėgstama sakyti, kompetencijų juos auginti. Tenka vadovautis prigimtiniu žinojimu, meile, rūpestingumu, kas visai nepriklauso nuo išsilavinimo. Jeigu prigimtiniu žinojimu žmogus vadovausis, viską padarys teisingai. Kai buvome jauni, bijojome to prigimtinio žinojimo. Per savo patirtį augindami vaikus įgijome ne daugiau žinių, o pasitikėjimo savimi kaip tėvais“, – tėvystės patirtimi pasidalijo A. Grubinskas.

Ilona ir Aurentas Grubinskai. Asmeninio archyvo nuotr.

Vaikšto į pasimatymus

I. Grubinskienė šypsosi: nors vaikus auklėja vienodai, visos penkios atžalos labai skirtingos.
Kita vertus, ne tik tėvai auklėja vaikus, bet ir šie moko tėvus.
Suaugusieji dažnai bėga, lekia, paskęsta nuolatiniuose rūpesčiuose ir net nepastebi paprastų kasdienybės stebuklų, kuriuos pamato vaikai.
„Vaikų auginimas – tai ėjimas į savotišką nuotykį, nes niekada negali tikėtis, kad bus taip, kaip tu nori ir suplanavai“, – sako penkių vaikų mama.
„Atrodo, mūsų, suaugusiųjų, reikalai tokie svarbūs, neatidėliojami ir nepakeičiami, o vaiko požiūris, jo reikaliukai gali palaukti. Bet iš tiesų vaikų auginimas leidžia sugrįžti prie pamatinių dalykų ir atsikvošėti nuo lėkimo, nesibaigiančių reikalų“, – pritarė A. Grubinskas.
Jis įsitikinęs: vaikais reikia rūpintis ir juos mylėti, negalima šios atsakomybės numesti pedagogams ar valstybei. Tačiau nereikia vaikų ir sudievinti. Jų šeimoje kiekviena atžala turi pareigas bei atsakomybių, kiek gali padeda buityje.
Kai šeimoje daugiau vaikų, jie išmoksta padėti vienas kitam. Pavyzdžiui, abiturientas Linas gabus matematikas, tad dažnai ir mažiesiems padeda išspręsti sudėtingesnius uždavinius.
„Išleidus į aikštę futbolo komandą be trenerio ir taisyklių, kiltų chaosas. Taip ir šeimoje – jeigu turėsime savas taisykles ir teisėjus – tėvus, galėsime grožėtis šiuo žaidimu. Vaikai yra mūsų gyvenimo palydovai, bet kažkada jiems išėjus į savarankišką gyvenimą liksime tik dviese. Jeigu savo santykio nepuoselėsime ir nekurstysime to židinio, išėjus vaikams pajusime, kad mūsų niekas nesieja. Būtina surasti laiko vienas kitam“, – akcentuoja vyras.
Sutuoktiniai dalyvauja Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos veikloje.
Taip pat Dievo Motinos komandos veikloje – tai dvasinis sutuoktinių judėjimas, kai išvykstama į susitikimus tik dviese. Šis judėjimas įpareigoja bent vieną kartą per mėnesį vienas kitam paskirti pasimatymą.
„Rūpinimasis vaikais, buitis labai įtraukia, tačiau suprantame, kad jeigu neliktų laiko vienas kitam, būtų neteisinga“, – tvirtina A. Grubinskas.

Nedaryti „patogesniu“

22-uosius santuokos metus skaičiuojantys sutuoktiniai neslepia: per tuos metus būta visko. Tikriausiai ne veltui sakoma, kad nebūna namų be dūmų. Tačiau, pasak poros, jei į santuoką ateinama su intencija duoti, o ne gauti, viskas įveikiama.
Anot Aurento, dar vienas svarbus sėkmingų santykių aspektas – priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, nenorint pakeisti ar padaryti „patogesnio“ sau.
„Kai galvojama, kad jeigu kas nors nepavyks, išsiskirsiu, tas būtinai ir įvyks. Krizių būna kiekvienoje šeimoje, nes susitinka du skirtingi žmonės, du skirtingi pasauliai. Jeigu būsime egoistiški, išlaikyti šeimą bus labai sunku. Du žmonės turi tapti vienu, atrasti kažką bendro ir kažko atsisakyti“, – sėkmingos santuokos paslaptį išduoda A. Grubinskas.

Aurentas Grubinskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Šeima ir karjera – suderinama

Bene didžiausias kompromisas, neišvengiamas auginant vaikus – karjeros ir šeimos santykių suderinimas.
Dažnai gausiose šeimose moteris pasirenka rūpintis šeima, o vyras – siekti karjeros.
Tačiau Grubinskai įrodė, kad kai yra noro ir vienas kito palaikymas, viskas įmanoma.
Pirmoji Ilonos specialybė – medicinos sesuo, tačiau pradėjusi dirbti farmacijos bendrovėje pajuto, kad ją traukia psichologija.
Ilonai įstojus mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą psichologijos, šeima augino du vaikus, o pasibaigus studijoms – jau keturis.
Per karantiną Ilona baigė ir šeimotyros magistrantūros studijas.
Šiuo metu ji savanoriauja Krizinio nėštumo centre, Panevėžio vyskupijos šeimos centre ir privačiai konsultuoja su sunkumais susidūrusias šeimas.
O A. Grubinskas yra vienas geriausių echoskopuotojų Panevėžyje.
„Jeigu moteris jaučia, kad nori realizuoti save profesijoje, šeima turėtų ją palaikyti, nes nuo to bus geriau visiems. Ir lygiai taip pat palaikyti, jei jaučia, kad moteris nori save realizuoti tik augindama vaikus. Šeimoje reikia ieškoti kompromisų ir tartis, o kai kada dėl bendro gėrio atsisakyti šiek tiek savęs. Galbūt net pačiam susitrumpinti darbo valandas, kad profesinėje srityje save galėtų realizuoti žmona“, – kalbėjo A. Grubinskas.

Meilė, užgimusi reanimacijoje

Anot sutuoktinių, kai šeimoje kyla sunkumų, visuomet geriausia grįžti prie ištakų, kai abu susipažino. Prisiminti, dėl ko vienas kitą pamilo.
I. Grubinskienė šypsosi, kad jų meilės istorija prasidėjo nuo tarnybinio romano.
Ilona dirbo Kauno klinikų Neurochirurgijos reanimacijos skyriuje medicinos sesele.
Likimas taip sudėliojo, kad uždarius Aurento skyrių remontui, jis buvo perkeltas dirbti į tą pačią reanimaciją.
Jaunas vyras tuomet krimto medicinos mokslus, o po jų dirbdavo broliuku – tuo metu slaugytojo darbas dar nebuvo licencijuojamas.
Užgimę jausmai labai greitai peraugo į šeimos sąjungą – vos po metų Grubinskai susituokė.
Ilona sako šalia savęs visuomet norėjusi turėti protingą, išsilavinusį, išmintingą ir rūpestingą vyrą, o gavo gerokai daugiau.
„Tuo metu nuomojausi butą pas tokią moterį, ji juokaudavo, kad jeigu po metų nepasipirš, mesk. Bet Aurentas pasipiršo anksčiau. Man Aurentas patiko tuo, kad tai žmogus, su kuriuo galiu eiti į apkasus. Pajutau, kad ir kas nutiktų, jis manimi pasirūpins“, – I. Grubinskienė džiaugiasi turėdama tokį gyvenimo palydovą.

Ilona ir Aurentas Grubinskai. Asmeninio archyvo nuotr.

Prisiminti pradžią

O Aurentą pirmiausia pavergė Ilonos šypsena ir jos moteriška energija.
„Žmonės dažnai nueina skyrybų keliu tik todėl, kad pamiršta, nuo ko viskas prasidėjo, dėl ko vienas kitą pamilo. Tie pirmieji pažinties jausmai turi būti tai, kas lydės visą gyvenimą. Reikia nudraskyti luobus, kurie apaugo per daugybę metų, ir vėl pamatyti žmogų, kurį įsimylėjote – tą nuostabią šypseną, akis, tikruosius jausmus“, – pataria A. Grubinskas.
Nors abu sutuoktiniai galėjo toliau likti Kaune, nusprendė grįžti į gimtąjį Panevėžį.
Kaune, anot A. Grubinsko, jaunam specialistui mažiau galimybių – būtų tekę eiti kažkam iš paskos. Nors iš Radviliškio rajono kilusiai Ilonai Panevėžys buvo svetimas miestas, ilgainiui pajuto, kad tikrieji namai – ten, kur brangiausi žmonės.

Ilona ir Aurentas Grubinskai. Asmeninio archyvo nuotr.

Atramą rado tikėjime

Ir šiais laikais į gausias šeimas kartais dar žiūrima skeptiškai.
Anot I. Grubinskienės, net ir medikai skirtingai vertina daugiau negu du vaikus turinčias šeimas.
„Pamenu, kai laukiausi ketvirtojo vaikelio, vienos mane prižiūrinčios ginekologės reakcija buvo „ir vėl!“. O kita pajuokavo, kad tikriausiai vienas kitą labai mylime. Aš pasirinkau girdėti antrosios gydytojos žodžius“, – šypsosi psichologė.
Toks požiūris į gausias šeimas, Aurento nuomone, iš dalies nulemtas to, kad visuomenė tapo hedonistinė: per įvairias informacijos priemones žmogus skatinamas gyventi sau, mėgautis gyvenimu be jokių įsipareigojimų.
O vaikai yra didžiulis įsipareigojimas.
Todėl, svarsto A. Grubinskas, nieko nuostabaus, jei šeimos apsisprendžia turėti vieną vaiką, o vietoje antro ar trečio įsigyja šunelį.
„Žinoma, yra daug žmonių, kurie visuomenei atneša daug naudos neturėdami vaikų. Bet šeimos, augindamos dorus piliečius, atlieka neįkainojamą darbą“, – mano medikas.
Visgi pašnekovas pripažįsta, kad auginti būrį vaikų pasaulyje, kuriame viskas labai reliatyvu, didžiulis išmėginimas.
Gausėjant šeimai, A. Grubinskas pajutęs, kad savo jėgomis negalės išugdyti atžalų tokių, kokių nori.
Ieškodamas savotiškos pagalbos ir pastiprinimo, jis maždaug prieš septynerius metus sugrįžo į bažnyčią.
Dabar jau tapo tradicija, kad visi šeimos sekmadieniai prasideda bažnyčioje šv. mišiomis.
Vyro teigimu, atsigręžus į tikėjimą, naujomis spalvomis nušvito ir jų šeimos židinys.
„Kai pradėjome eiti su Dievu, iš esmės pasikeitė ir mūsų santykiai. Nors sakoma, kad trečiam šeimoje ne vieta, bet ne Dievui. Tikėjimas suteikia jėgų, vilties, pasitikėjimo, kad šeima ne tik mano vieno, bet ir Dievo reikalas. Tai jis man atvedė žmoną, vaikus. Jeigu man padovanojo tokią dovaną, turiu ja džiaugtis. Galima santuokoje gyventi ir be Dievo, bet tuomet žmonės nepajus tos tikrosios pilnatvės“, – įsitikinęs A. Grubinskas.