-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Visi esame nuoširdžiai dėkingi mūsų protėviams, Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarams, visiems to meto žmonėms. Kas žino, kokiai valstybei ir tautai šiandien save priskirtume, jeigu nebūtų iškilusių tokių asmenybių, nulėmusių valstybės ir kiekvieno lietuvio ateitį. Ne vienas tylomis klausiame: „Lietuva, per tą šimtmetį, per kurį tave lydėjo karo audros, okupacijos, tremtys, kaip likai gyva?“ – sveikindamas su švente kalbėjo rajono meras Povilas Žagunis.
Anot jo, lietuvių tauta labai unikali. Ji turi daug datų – valstybės gimimo, įkūrimo, atkūrimo. Tai liudija sudėtingą valstybės istoriją ir geopolitinę padėtį. P. Žagunis ragino džiaugtis, kad sugebėjome išlikti, išsaugoti vieną seniausių kalbų pasaulyje, savo identitetą.
Vadokliuose gyvenančiam profesoriui G. Karaliui Panevėžio rajono garbės piliečio vardas suteiktas už ypatingus kūrybinius nuopelnus ir išskirtinį indėlį meno bei kultūros srityje ne tik Panevėžio rajono kraštui, bet ir Lietuvai. Jo kandidatūrą pasiūlė Panevėžio rajono Vadoklių kultūros centras, Vadoklių seniūnija, Vadoklių pagrindinė mokykla ir kaimo bendruomenė.
Septyniasdešimt septynerių skulptorius, vienas pirmųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, už nuopelnus Sąjūdžio metais apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Jis kuria dekoratyvines skulptūras, paminklus, mažąją plastiką, jo darbų galima išvysti įvairiose šalies vietovėse ir net užsienyje. G. Karalius 2008 metais sukūrė ir Vadoklių miestelio heraldiką – herbą bei vėliavą. Vadokliuose stovi ir jo kurta Vyčio skulptūra, skirta Vyčio apygardos partizanų atminimui. Pernai profesorius kartu su vietos meno mėgėjais inicijavo spektaklį „100 metų išvaduotiems Vadokliams“, skirtą Vadoklių išvadavimo nuo bolševikų 100 metinėms paminėti. Menininkas buvo jo scenarijaus autorius. Be to, šia proga G. Karalius sukūrė medalį „100 laisviems Vadokliams“. O šiuo metu jo iniciatyva statomas paminklas, skirtas 1918 metų savanoriams atminti.
Dar sausį išgirdęs, kad yra nominuotas rajono garbės piliečiu, G. Karalius „Sekundei“ yra sakęs jaučiantis tam tikrą įpareigojimą.
„Reikia pirmiausia suprasti, kas ta garbė. Kaip ją palaikyti, nes labai greitai gali prarasti“, – kalbėjo G. Karalius ir kuklinosi ypatingų nuopelnų neatlikęs.
Menininko teigimu, grįžti į gimtąjį kraštą buvo senas jo troškimas. O vasario 16-ąją sulaukęs itin daug sveikinimų ir gražių žodžių, menininkas visiems dėkojo sveikindamas su švente, kuri, anot jo, yra to, ką turime ir kuo esame, pagrindas.
„Be Vasario 16 dienos nebūtų ir Kovo 11-osios. Būtų buvusi tik ekonominė „perestroika“. Dabar čia nekalbėčiau, o kiūtočiau kaip daržovė Naujojoje Vilnioje, būčiau tęsęs tyliąją rezistenciją“,– sakė skulptorius.
Pasak jo, tarpukario jaunalietuvių žurnalo „Jaunoji karta“ komplektas jam buvo Vasario 16-osios dvasia. Kalbėdamas apie Vadoklius, G. Karalius pripažino, kad jie ir Lietuva – jam viskas. Pasak profesoriaus, tikroji laimė – gimtajame krašte.
„Neiškeičiau nei 1989 metais į Vokietiją, nei Nepriklausomybės metais į Austriją, kai reikėjo duoną užsidirbti“, – kalbėjo skulptorius.
G. Karaliaus teigimu, rojų galima susikurti, jei laikomasi senolių išminties – gyvenimas grindžiamas doros, sąžinės, atjautos pagrindu.
Sveikindamas G. Karalių, kitas rajono garbės pilietis Vytautas Rapolas Gritėnas juokavo, kad Vadokliai realiai turi du garbės piliečius ir abu jie kilę iš Karalių kaimo – G. Karalius ir jis pats. Pasak kartu su G. Karaliumi į mokyklą ėjusio V. R. Gritėno, Karalių kaimas buvo unikalus. Jame nebuvo nė vieno stribo, nė vieno partizano, nė vienas žmogus nebuvo išvežtas į Sibirą. Nors iš paties kaimo gyventojų partizanų nebuvę, jie iš vietinių sulaukdavo daug paramos.
Tradiciškai iškilmingame Vasario 16-osios rajono Tarybos posėdyje apie šią Lietuvai svarbią datą kalba ir istorikai. Šiemet apie Vasario 16-ąją kūrusias idėjas ir įamžinimą pasakojo istorikas dr. Mindaugas Nefas. Jis susirinkusiems prasitarė, kad iš Vadoklių kilusi ne tik jo žmona, bet netoliese esančiame Atgailos kaime gyveno ir paties senelis.
„Apie Vasario 16-ąją noriu pasakyti tris labai svarbius dalykus“, – sakė istorikas.
Pasak M. Nefo, visų pirma buvo Aktas, kuriame suraityti 122 žodžiai. Tai labai nedaug, tačiau juose telpa keturios esminės idėjos, kurios kūrė ir tebekuria mūsų valstybę. Nepriklausomybės aktą pasirašė 20 asmenybių, kurių 18 gimė kaime, o iš jų 16 – ūkininkų šeimose. Vienas signataras – Antanas Smetona kilęs iš šio krašto – kaimo netoli Vadoklių.
„Atstumas tarp kaimų labai menkas. Mano senelis, kai dar buvo gyvas, stengėsi pabrėžti, kad jis yra iš A. Smetonos krašto. Tai buvo kaip kokybės mastelis, bet kartu buvo susikoncentruojama ne tik į patį A. Smetoną, kaip į asmenybę, bet į Lietuvą, kuri buvo sunaikinta 1940 metais“, – kalbėjo M. Nefas.
Anot jo, labai prasminga kalbėti ir apie įamžinimą minint tarpukario Lietuvos prezidentą A. Smetoną – daugybę metų sostinėje diskutuojama, ar reikalingas jam paminklas, o jo krašto žmonės be didesnio triukšmo paminklą pastatė.
„Labai simboliška, jog tas paminklas pastatytas praktiškai kitoje kelio pusėje nei jo gimtoji sodyba. Kiekvienas, pravažiuojantis pro Užulėnio kaimelį, yra sutinkamas arba išlydimas A. Smetonos“, – atkreipė dėmesį istorikas.
M. Nefo teigimu, Vasario 16-osios akte atsispindi keturios, atrodytų, labai paprastos idėjos, tačiau jas įgyvendinti buvo labai sunku, kartais net neįmanoma. Pirmoji idėja, pasak istoriko, skelbė, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Lietuva savo valstybę įkūrė XIII amžiuje. Karaliaus Mindaugo ir kunigaikščių valstybė gyvavo iki XVIII amžiaus ir buvo išnykusi iki pat 1918 metų. „Įsivaizduojate, ką tai reiškia? Nebebuvo likę nė vieno žmogaus, kuris ne tik tiesiogiai prisimintų gyvenimą nepriklausomoje valstybėje, bet ir žmogaus, kuris būtų apie tai girdėjęs iš tiesioginio amžininko“, – pabrėžė M. Nefas.
Pasak jo, 1918-aisiais įtvirtinant nepriklausomos valstybės nuostatą, norėta pasakyti, kad atkuriama ta pati nuo XIII amžiaus buvusi valstybė, tik kitu pavidalu.
Antra labai svarbi dokumente įtvirtinta idėja – valstybė turi remtis demokratija. 1920 metais Lietuvoje įvyko pirmieji rinkimai. Juose balsavo ir vyrai, ir moterys, tai buvo visiškai nauja visoje Europoje.
„Mes turime kuo didžiuotis. Prieš daugiau nei 100 metų žmonės suprato, kad yra tam tikras lygiateisiškumas, kad neverta valstybės statyti ant pasenusių pagrindų, o reikia kurti naują, ambicingą visuomenę“, – sako M. Nefas.
Trečioji Nepriklausomybės akte įtvirtinta idėja – tautinė valstybė. Pasak M. Nefo, tuo laiku ši idėja buvo populiari ir reiškė, kad viena tauta – lietuvių – turi sudaryti pagrindą. Valstybės kūrėjai stengėsi sujungti visas etnografines žemes, kuriose tebegyveno lietuviškai tebekalbantys arba kažkada kalbėję žmonės. Ketvirtoji, ne ką mažiau svarbi šiame istoriniame dokumente įtvirtinta idėja – Lietuvos sostinė Vilnius. M. Nefo teigimu, prieš 102 metus buvo svarbu tai pasakyti, nes į Vilnių pretendavo ir daugiau tautų – su nacionalistinėmis idėjomis atgimstantys baltarusiai, lenkai. Nors Vilnius tarpukariu Lietuvai iš esmės nepriklausė su nedideliais epizodais, tačiau tai buvo svarbu.
„Tada gimė mitas apie Vilnių, kad tai yra pasakų miestas. Nelabai kas ten buvo buvę, bet visi svajojo ten patekti“, – sakė istorikas.
Pasak M. Nefo, galima daug kalbėti kaip dabar šios idėjos įprasminamos. Visų pirma, jos prisimenamos, įamžinamos vizualiais būdais. Istoriko manymu, jei nebūtų tokių ženklų, gana greitai svarbios istorijos detalės nueitų į užmarštį. Vienas žmonių, kurie tuo užsiima, yra ir skulptorius G. Karalius. Vadokliuose partizanų atminimui stovi jo kurtas Vytis. Šiuo metu šalia bažnyčios kyla paminklas Vadoklių krašto savanoriams.
„Paminklas, kuris dabar kyla netoli bažnyčios, yra nuostabus to pavyzdys. Šių apylinkių žmonės įamžins savo kraštiečius, kurie prieš 100 metų padarė jiems, atrodytų, galbūt paprastą dalyką, o aš manyčiau – žygdarbį. Jie nuėjo ir pasakė: čia tvarką padarysime mes patys. Jie užsirašė savanoriais į kariuomenę ir ginklu įtvirtino tai, ką 1918-ųjų Vasario 16-ąją tie 20 žmonių užrašė 122 žodžiais“, – pabrėžė M. Nefas.
Komentarai
-
- Anekdotas
- 01:52 2020.02.17
Rodyti visus komentarus (1)Kaimo boba: Man svarbiausia, kad Breznevo nepalaidotu. O tai su kuo mes gersime, kontrabanda rukysime ir apie orgazmus snekesime.