I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Pagarbos duoklė elektrai

Pagarbos duoklė elektrai

Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad elektros kilovatvalandė kainuotų beveik tiek pat, kiek butelis vyno?

Tokią kainą už šviesą namuose mokėjo panevėžiečiai, kai prieš šimtą metų iš miesto centre buvusios elektrinės pradėjo tekėti elektra.

Ir nors pirmojo energijos šaltinio šioje gatvėje seniai nebėra, svarbiausios žmonių pagalbininkės – elektros vardas išliko joje įamžintas.

Ir Kepyklos, ir Luizos

Kokiame nors proto mūšyje ar viktorinoje į klausimą: „Kuri Panevėžio gatvė kadaise vadinta Luizos vardu?“ atsakytų, matyt, ne visi.

Gal tik miesto istorija besidomintiems, jos praeitį nagrinėjusiems panevėžiečiams būtų aišku – kalbama apie centrinę, kiekvieno miestiečio bent retkarčiais aplankomą Elektros gatvę.

Nuo svarbios miesto arterijos J. Basanavičiaus gatvės link pačios jo širdies – Laisvės aikštės – sukanti gatvė trumpa, bet savo patirtimi reikšminga.

„Ši viena pagrindinių Panevėžio gatvių galėtų papasakoti ilgą istoriją. Praeityje ji vadinta įvairiai. Peržiūrint 1871-ųjų bei vėlesnių metų miesto planus matyti, jog cariniais laikais turėjo Kepyklos, Dvaro, Vaistinės, tai yra Aptiekos – Aptečnaja vardus. O Luizos gatve buvo pervadinta Pirmojo pasaulinio karo metais“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.

Elektros vardą gatvė gavo jau nepriklausomoje Lietuvoje – 1919 metų lapkričio 22 dieną.

Ir taip vadinama iki šiol.

Tas vardas neabejotinai siejamas su pirmąja miesto elektrine.

Ir nors šioji Panevėžyje atidaryta ne 1919-aisiais, o vėliau – 1923 metų spalio 7 dieną, toks sumanymas pradėtas įgyvendinti jau gatvei teikiant vardą.

„Ši viena pagrindinių Panevėžio gatvių galėtų papasakoti ilgą istoriją. Praeityje ji vadinta įvairiai. Cariniais laikais turėjo Kepyklos, Dvaro, Vaistinės, tai yra Aptiekos – Aptečnaja vardus. Pirmojo pasaulinio karo metais pervadinta Luizos gatve.“

D. Pilkauskas

Ir Elektros vardo jau niekada neatsisakyta. Nors siūlymų būta.

Štai 1923 metais rašytojas Matas Grigonis Elektros gatvę ragino pervadinti Aleksandro Fromo-Gužučio vardu.

Gal iš didelės pagarbos šiam rašytojui, vienam iš dramaturgijos lietuvių kalba pradininkų, kurio šimtmetis kaip tik buvo minėtas 1922 metais.

Tačiau miesto valdžia nusprendė centrinę gatvę vis dėlto palikti Elektros, o A. Fromo-Gužučio vardą suteikti naujai gatvei „slobodkoje“.

Panevėžio slobodka dar nuo caro laikų buvo vadinama miesto dalis žemumoje, tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių.

Ši viena pagrindinių Panevėžio gatvių galėtų papasakoti ilgą istoriją. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Šviesiausias Lietuvoje

Šiemet sukanka šimtas metų nuo pirmosios Panevėžio elektrinės atidarymo.

Nuo tų laikų, kai panevėžiečiai jau galėjo sužinoti, kas gi yra ta elektra, kokią naudą ji gali atnešti, kokių patogumų suteikti, – iki dabar, kai gyvenimas be elektros nė vienoje srityje jau nebeįmanomas.

„Pastačius elektrinę Panevėžys buvo laikomas geriausiai apšviestu miestu Lietuvoje“, – pabrėžia D. Pilkauskas.

Štai 1926 metais elektrinės paslaugomis jau naudojosi beveik 80 abonentų.

Vartydami muziejuje saugomą leidinį „Panevėžio miesto Elektros stoties 1926 metų Apyskaita“, galime susidaryti vaizdą, kokia anuomet buvo šios stoties atsiradimo reikšmė miestui.

Apyskaitoje pabrėžiama, jog tai jau tretieji elektrinės veikimo metai, per tą laiką padaryta didelė pažanga: elektros energija jau teikiama ir dienos metu, taip gyventojus skatinant elektrą naudoti „ne tik dėl šviesos, bet ir technikos reikalams“.

„Elektros stoties veikimas per visą parą suteikė miesto gyventojams daug patogumo, įnešė gyvumo vietinei, o ypač smulkiajai pramonei ir ateityje, be abejonės, duos gerų rezultatų pačiai elektros stočiai“, – rašoma toje ataskaitoje.

Čia surašyti ir elektrinės galingumo duomenys: „du gazo generatoriai po 185 PS ir du Diezelvarykliai: 1 – 350 PS ir 1 – 30 PS su elektro generatoriais bendro galingumo 490 kW“.

Taip pat pateikiami elektros tarifai, įvairių asmenų sąskaitos, išlaidos malkoms, žibalui, atlyginimams ir kt.

Dabartinė Elektros gatvė kadaise vadinta skambiu Luizos vardu.

Elektros kaina stulbina

Už elektrą, pradėjusią nešti visokeriopą naudą, visgi mokėti reikėjo daug ‒ apšvietimui: prekybos įmonėms po 1 litą 50 centų, visiems kitiems – po 1 litą 25 centus už kilovatvalandę.

Kitiems tikslams, ne apšvietimui, kaip rašoma, „motorams – nuo 50 iki 25 centų“. Bet tada kitiems tikslams elektros, atrodo, naudota labai nedaug. Rašoma: „Iki rudens, dienos metu mašinos dirbo beveik apytuščios, kadangi tinklan buvo įjungta tik keletas mažų motorų ir elektros gydymo aparatų.“

Tačiau kasmet elektros pradėta suvartoti vis daugiau, o daugėjant vartotojų ir energijos kaina kiek mažėjo.

Po dešimties metų – 1936-aisiais Panevėžio elektros stotis turėjo jau 3 tūkstančius abonentų.

Stotyje nuolat diegtos naujovės, ji vis plėtėsi, tobulėjo.

1934 metais, net paskolą paėmus, Panevėžio elektros stotis buvo gerokai praplėsta ir elektros kaina dar sumažėjo.

„1938 metais panevėžiečiai už kilovatvalandę mokėjo po 95 centus, o po poros metų kaina krito iki 80 centų. Tačiau ilgai džiaugtis gerėjančiu gyvenimu žmonės jau nebegalėjo, prasidėjo okupacija, karas“, – primena istorikas.

Ir gydytojai, ir šaltkalviai

Tarpukariu Elektros gatvė nuolat keitėsi. Juk tai buvo svarbi, nuolat žmonių pilna miesto vieta ir nenuostabu, kad čia atsidarydavo populiarios parduotuvės, kūrėsi verslo įmonės.

Panevėžiečiai nevengdavo užsukti į Elektros gatvės 3-iajame pastate veikusią Karazijos įkurtą „Anykščių vyno“ krautuvę.

„Butelis vyno čia kainavo du litus“, – sako D. Pilkauskas.

Čia pat – Elektros g. 5 veikė L. Kocino limonado dirbtuvė, gražiu pavadinimu – „Fontanas“. Įmonė buvo nedidelė, joje dirbo vienas vyras ir trys moterys, bet limonado užtekdavo visiems.

Populiarumo, matyt, sulaukė ir 1925 metais Elektros g. 2 atidaryta Onos Rukuižienės mėsos krautuvė.

Dirbo Elektros gatvėje ir gydytojas. Juozas Bregauskas antru numeriu pažymėtame name turėjo savo privatų kabinetą.

O prireikus šaltkalvio jį buvo galima rasti Korsako šaltkalvių dirbtuvėje – Elektros g. 8.

Kadangi gatvė buvo centre, tai ir viešbutis joje atsirado – 1936 metais adresu Elektros g. 3 pradėjo veikti naujas viešbutis „Roma“.

Muziejaus duomenimis, 1938 metais Elektros gatvė, kaip viena centrinių miesto gatvių, buvo išgrįsta tašytais akmenimis.

O Panevėžio elektros stočiai jau artėjo paskutiniai gyvavimo metai. Antrasis pasaulinis karas daugeliui elektrinių buvo pražūtingas.

Vokiečiai pasitraukdami susprogdino ir Panevėžio elektrinę.

Nors po karo ji atstatyta, veikė nebeilgai. Atkūrus elektros perdavimo linijas iš Šiaulių, Panevėžio elektrinė sustabdyta.

Elektros stotis Panevėžyje.

Sporto mokyklos steigėjas

Elektros gatvės istorija susijusi ir su garsiojo stalo tenisininko, krepšininko, sporto trenerio, pedagogo Vilhelmo Variakojo vardu.

Šio žmogaus iniciatyva Panevėžyje pradėtos steigti pirmosios sporto bazės ir vietoje buvusio

elektrinės pastato Elektros g. 11 atsirado pirmoji sporto mokyklos salė.

„1951 metais miesto vykdomojo komiteto posėdyje buvusį elektrinės pastatą pasiūlyta nugriauti. Ir taip galėjo būti padaryta, laimei, V. Variakojo pastangomis pastatas buvo išsaugotas. 1952 metais jame įrengta salė, o po kelerių metų ir sporto mokykla“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Už ypatingus nuopelnus V. Variakojui suteiktas Panevėžio miesto garbės piliečio vardas.

Gimęs 1912 metais Rygoje, šis sportininkas Panevėžyje apsigyveno 1947-aisiais, grįžęs iš Sibiro tremties, ir čia gyveno iki pat mirties 1988 metais.

Jo vardas neatsiejamas nuo Panevėžio sportinio gyvenimo.

„Dėl jo veiklos Panevėžys ne kartą buvo tituluojamas kaip sportiškiausias Lietuvos miestas“, – sako istorikas.

Treneris parengė nemažai aukštos klasės krepšinio ir stalo teniso sportininkų Lietuvos rinktinėms. Panevėžyje išugdė aštuonis pirmuosius stalo teniso sporto meistrus.

Ir išėjęs į pensiją V. Variakojis iki pat mirties toliau aktyviai dalyvavo sporto veikloje.

Nuosekliai propagavo kūno kultūrą ir sportą, parašė knygas „Stalo tenisas“, „Kartu su sportu“.

Gimnazistai bute netilpo

Vienas svarbesnių Elektros gatvės pastatų – Panevėžio apygardos teismas, kadaise buvo statytas ne tam tikslui, o žydų gimnazijai.

Juk šios tautybės žmonių mieste gyveno labai gausiai. 1923 metų surašymo duomenimis, žydai sudarė daugiau nei trečdalį Panevėžio gyventojų.

Tad žydų vaikams atskira švietimo įstaiga buvo būtina ir ji įkurta 1920 metais.

Tik tada savo pastato neturėjo, mokykla veikė Respublikos gatvėje, Steigiamojo Seimo nario Naftalio Fridmano namuose. Juose patalpos buvo išnuomotos trejiems metams.

Sudėtinga gausiam mokinių būriui buvo glaustis ankštose patalpose, jie N. Fridmano bute tiesiog netilpo, todėl darbas vyko dviem pamainomis.

Mokyklos vadovybė vėliau išsirūpino papildomų patalpų Marijos g. 21, Chmieliausko name. Senosiose patalpose liko I–IV klasės, o naujoje vietoje įsikūrė vyresniųjų klasių mokiniai. Gimnazijos darbo sąlygos pagerėjo, tačiau dideli nuomos mokesčiai vertė galvoti apie nuosavas patalpas.

Žydų gimnazija. Šiuo metu čia įsikūręs Panevėžio apygardos teismas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotraukos

Išskirtiniai rūmai

Mokyklos statybomis pradėjo rūpintis „Draugija įtaisymui senosios žydų gimnazijos“.

Naują žydų gimnaziją numatyta pastatyti Elektros gatvėje.

1927 metų viduryje patvirtintas naujos dviejų aukštų su rūsiu bei šlaitiniu stogu mokyklos projektas, parengtas Pinchuso Sobolio.

1927 metų birželio 14 dieną būsimų statybų vietoje, dalyvaujant miesto ir apskrities atstovams bei svečiams, iškilmingai padėtas kertinis gimnazijos akmuo.

Iškilmėse dalyvavo ir miesto burmistras Tadas Chodakauskas.

Kalbas tuomet sakė lenkų atstovas Teodoras Liutkevičius, kiti garbingi svečiai, o žydų gimnazijos direktorius Geršonas Gurevičius kalbėjo ir lietuviškai, ir hebrajiškai.

1928 metų rudenį statybos buvo baigtos ir miestą papuošė naujas gelsvų plytų, simetriško stačiakampio plano pastatas. Jo statyba atsiėjo daugiau nei 111 tūkstančių litų.

Spalio mėnesį gimnazija įsikėlė į naują modernų pastatą, kuriame buvo įrengta 18 kambarių, erdvūs koridoriai, vandentiekis, kanalizacija, centrinis šildymas.

Tuometėje miesto spaudoje akcentuotas naujo pastato puošnumas ir tai, kad viduje įrengtos šildymo, vandentiekio sistemos. Dėl to jis netgi vadintas rūmais.

„Panevėžyje tuo metu vyko nedaug statybų, tad naujas gimnazijos pastatas tapo vienu svarbesnių miesto atsinaujinimo ženklų“, – sako muziejininkas.

Vėliau gimnazijos pastatas išplėstas – 1938 metais atsirado dviaukštis priestatas su panašiais puošybos elementais. Po plėtros pastatas įgavo netaisyklingą formą.

Tolesnis žydų bendruomenės – ir gimnazistų, ir jų tėvų bei mokytojų likimas buvo tragiškas. Prasidėjo holokaustas.

Išlikusiame pastate sovietmečiu veikė įvairios švietimo įstaigos.

Po vėlesnių plėtimo darbų pastatas įgavo dabartinę stačiakampio su vidiniu kiemu formą. Šiuo metu jis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o buvusioje gimnazijoje veikia Panevėžio apygardos teismas.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų