-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš trylika metų ir panevėžietė Eglė Kadžiulienė sulaukė tokios brangios dovanos.
Lietuvoje siaučiant pandemijai, metų pradžia išsiskyrė transplantacijų gausa. Šią savaitę pirmą kartą pasaulyje Santaros klinikų medikai dviem transplantacijos laukusiems pacientams persodino COVID-19 liga sirgusio donoro inkstus – abu ligoniai jau anksčiau persirgo koronavirusine infekcija ir turėjo antikūnų.
Šiuo metu Lietuvoje po organų transplantacijos gyvena apie 700 žmonių.
Donoro kortelę Lietuvoje turi 34 449 žmonės, iš jų Panevėžio apskrityje ją turi 2 633. Sutikimus organų donorystei kasmet pasirašo daugiau kaip 2 tūkst. žmonių.
Dovanoti brangaus žmogaus organus – itin sunkus sprendimas. Tačiau kai kuriems – tai vienintelis bilietas į gyvenimą. Prieš trylika metų ir panevėžietė Eglė Kadžiulienė sulaukė tokios brangios dovanos. Jeigu ne žuvusios jaunos merginos artimieji, sutikę paaukoti dukters kepenis, tuomet vos dešimties mėnesių Eglės sūnelis būtų likęs našlaičiu.
Nuo tos lemtingos dienos prabėgo jau beveik trylika metų, tačiau iki šiol kovo 29-oji E. Kadžiulienei yra be galo svarbi – būtent šią dieną atsirado jai tinkamas donoras. Operacijas chirurgai gali atlikti bet kurią dieną, bet jeigu nebus gelbėtojo, Dievo siųsto donoro, gyvybės nebus išgelbėtos.
„Ta donoro atsiradimo diena man yra be galo jautri, net nemoku apsakyti, kokie jausmai aplanko prisiminus. Aš tą datą braukiu džiaugsmo ašaras, kad galiu toliau gyventi, užsidegu žvakutę, o kiti, kurie man suteikė galimybę gyventi, tą dieną dega žvakutę ant kapo. Donorystė yra be galo jautri, išskirtinė, nes kažkieno mirtis tau padovanoja gyvybę“, – išgyvenimais dalijasi E. Kadžiulienė.
„Kai kada ir mirtis gali atnešti stebuklą.“
E. Kadžiulienė
Iki tos lemtingos dienos, kai žaibiškai pradėjo blogėti Eglės sveikata, panevėžietė nesiskundė jokiomis ligomis. Tuo metu Lenkijoje gyvenusi E. Kadžiulienė mėgavosi motinystės džiaugsmais – pirmagimiui Jokūbui buvo vos dešimt mėnesių. Iš vakaro užmigdžiusi ir pabučiavusi sūnų, ir pati nuėjo miegoti, o atsikėlė jau pageltonavusiais akių obuoliais. Tai buvo signalas apie prasidedančią sunkią ligą.
„Pasirodo, jaunystė neapsaugo nuo sunkių ligų. Tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus – net ir mano diagnozė buvo įvardijama kaip žaibinis kepenų nepakankamumas. Per kelias dienas tapau kaip tas begemotas iš filmuko, kuris bijojo skiepų. Tokia geltona, kad net ne medikai galėjo pasakyti, jog mano kepenims kažkas tikrai labai blogai“, – pasakojo E. Kadžiulienė.
Jau tą pačią dieną prasidėjo jos kelionės po ligonines ir įvairūs tyrimai. Anot Eglės, kiti žmonės kepenų ligomis serga savaites, mėnesius ar net dešimtmečius nieko nejausdami. O jos sveikata blogėjo tiesiog akyse. Net medikai negalėjo suprasti, kas atsitiko, kad vos 25-erių moters kepenys tapo tokios pažeistos. Kai kiek lengviau atsikvėpė išgirdusi, kad jai ne vėžys, pasirodė, jog gali būti dar blogiau. Pirmadienį, antrąją Velykų dieną, Eglė skubiai buvo paguldyta į ligoninę, o jau trečiadienio naktį ją ištiko kepenų koma.
„Slaugytojos palatoje mane rado susisukusią į kamuoliuką. Pati jau nebegalėjau kalbėti, nebereagavau į aplinką. O kitą parą ištiko ir smegenų koma“, – pasakojo E. Kadžiulienė.
Medikai, bandydami gelbėti jauną pacientę, iš karto ją įrašė į laukiančiųjų kepenų transplantacijos eilę. Pasak Eglės, stebuklu galima laikyti tai, kad vos po paros atsirado ir jai tinkamas donoras. Iš Poznanės infekcinės ligoninės sraigtasparniu ji skubiai buvo nugabenta į Varšuvos ligoninę, kur atlikta devynias valandas trukusi operacija.
„O kiek žmonių taip ir nesulaukia savojo donoro. Man operacija buvo atlikta 2008 metais, o 2010-aisiais mirė grupės „Vairas“ lyderis Edmondas Čivinskas. Jo ligos nebuvo tokia agresyvi forma kaip mano, bet jam tinkamas donoras taip ir neatsirado. Stebuklas, kad savojo aš sulaukiau taip greitai“, – pasakoja panevėžietė.
Tai, kad tinkamo donoro pavyko sulaukti vos per parą, Eglė Kadžiulienė vadina stebuklu. Nors pirmieji metai po transplantacijos nebuvo lengvi, panevėžietė džiaugiasi, kad gali matyti, kaip auga sūnus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Eglė atvirauja, kad visą tą sunkų laikotarpį ją lydėjo nepaaiškinami stebuklai. Kad tinkamas donoras atsirastų vos per parą, jau yra stebuklas. Pasaulio istorijoje yra vos keli atvejai, kai žmogus taip greitai sulaukė transplantacijos. Kitas stebuklas buvo tai, kad moteriai atlikta labai rizikinga operacija – jos ir donorės kraujo grupės buvo skirtingos. Lietuvoje tokia operacija pirmą kartą atlikta 2014 metais. Mūsų šalyje tai buvo istorinis įvykis, o prezidentė Dalia Grybauskaitė operaciją atlikusiam gydytojui įteikė apdovanojimą.
„Lenkijos medikai tuo metu jau turėjo tokios patirties. Kai galima atlikti nesuderinamų kraujo grupių transplantacijas, atsiveria daugiau galimybių sulaukti savojo donoro. Kraujo grupių nesuderinamumas nebėra kliūtis tokioms transplantacijoms“, – kalbėjo E. Kadžiulienė.
Po operacijos moteriai teko iš naujo mokytis gyventi. Pirmieji metai buvo išties sunkūs: didžiulės vaistų dozės, reabilitacijos, net ir elementarūs buities darbai be kitų pagalbos buvo sunkiai įveikiami.
„Negalėjau net sūnaus pakelti ant rankų. Iki tol buvau sveika, visad lėkdavau padėti tėvams ar draugams, o po operacijos jau pati turėjau prašyti kitų pagalbos. Nuo begalinių vaistų dozių pirmaisiais metais išties neturėjau sveikatos. Po truputį susigyvenau su tuo, nebe taip sunku laikytis visų apribojimų. Visi tie karantininiai suvaržymai man jokia naujiena. Medicininę kaukę visuomet nešiodavausi rankinėje, dažniau nei įprastai plaudavau ir dezinfekuodavau rankas. Tiesiog išmoksti save saugoti, kiek tai nuo tavęs priklauso“, – atviravo Eglė.
E. Kadžiulienės teigimu, kai kepenys suserga palaipsniui, žmonės save savotiškai paruošia, kad gali reikėti ir transplantacijos, tačiau ją staigi kepenų koma ištiko nė nespėjus suvokti, kas atsitiko. Tik pabudusi po transplantacijos iš artimųjų sužinojo, ką išgyveno.
„Kai žmogų ištinka koma, atmintis tarsi išsitrina. Toks jausmas, tarsi kas atminties gabalą išėmė ir išmetė. Kai sustiprėjau, viską išgirdau iš artimųjų. Net susirašiau jų pasakojimus, kad daugiau nebeklausinėčiau šimtą kartų ir nebevarginčiau“, – šypsosi didelius gyvenimo siunčiamus išbandymus išgyvenusi moteris.
Dabar ji ir toliau privalo vartoti gydytojų paskirtus vaistus, tačiau jau tik minimaliomis dozėmis. Kasmet reikia apsilankyti ir pas gydytojus atlikti tyrimų. Dažnai žmonės po transplantacijų daugiau laiko praleidžia ligoninėse dėl silpnesnio imuniteto ir kai kurių atmetimo reakcijų. Eglė džiaugiasi, kad jos organizmas priėmė persodintas kepenis ir didesnių sveikatos negalavimų dėl to nejaučia.
„Iki to laiko net nežinojau, kur organizme yra kepenys. Atrodo, argi įmanoma tokiame jauname amžiuje taip susirgti. Bet tokios staigios ūminės formos būdingos jauniems žmonėms. Dažnai ši liga ir smogia visai jaunoms, tik mokyklą baigusioms mergaitėms. Suvokęs, kad jeigu gali taip staiga ir netikėtai susirgti, pradedi vertinti kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, praleistą šiame gyvenime. Niekas nežinome, ką mums yra paruošęs rytojus“, – kalbėjo E. Kadžiulienė.
„Aš ir pati dažnai sulaukiu klausimo, ką man davė donorystė. Aš buvau išgelbėta, mano tėvams nereikėjo laidoti savo jaunos dukters. Aš pati galiu būti mama, o juk galėjau visai mažiuką sūnų palikti našlaitį. Kad ir kokia būčiau silpna, bet aš esu gyva. Kiekvieną dieną nugyvenu ir padėkoju, kad sulaukiau šios dienos.“
E. Kadžiulienė
Eglė viliasi, kad dalydamasi savo istorija ji paskatins apsispręsti tuos, kurie susiduria su sunkia dilema – dovanoti ar ne brangaus žmogaus organus. Netekties skausmo apimtiems tai išties nelengvas sprendimas, bet tik jų dėka sergantieji sunkiomis ligomis ir laukiantieji transplantacijų gali toliau gyventi.
„Aš ir pati dažnai sulaukiu klausimo, ką man davė donorystė. Aš buvau išgelbėta, mano tėvams nereikėjo laidoti savo jaunos dukters. Aš pati galiu būti mama, o juk galėjau visai mažiuką sūnų palikti našlaitį. Kad ir kokia būčiau silpna, bet aš esu gyva. Kiekvieną dieną nugyvenu ir padėkoju, kad sulaukiau šios dienos“, – sako E. Kadžiulienė.
Daugelis gavusiųjų tokią dovaną norėtų padėkoti ir donoro artimiesiems, tačiau tokios galimybės nėra. Visame pasaulyje donoro tapatybė yra neviešinama. Tiesa, pati Eglė iš medikų nugirdo, kad kepenis jai dovanojo tragiškai per automobilio avariją žuvusios jaunos merginos artimieji. Todėl kai tik nugirsta, kad įvyko koks skaudus eismo įvykis, per kurį žuvo jaunas žmogus, ji visuomet susigraudina. O ir pati prie vairo sėda itin atsakingai.
„Kai gulėjau reanimacijos skyriuje ir buvau viena koja pas Dievulį, Lenkijoje įvyko avarija, per kurią žuvo už mane dar jaunesnė mergina. Taip man atsirado donorė. Kiekviena tokia mirtis yra beprasmė, bet ji gali išgelbėti kitų gyvybes. Mes turime pačius geriausiu chirurgus ir visas sąlygas atlikti pačias sudėtingiausias operacijas, bet dar labai trūksta žmogiškumo ir supratimo. Jeigu nebus donorystės sklaidos, neturėsime ir tokių antrų gyvenimų. Žmonės, sulaukę savo donoro, vėl gali gyventi įprastą gyvenimą, kurti šeimas, auginti vaikus. Kai kada ir mirtis gali atnešti stebuklą“, – sako E. Kadžiulienė.
