Pabėgimas

Pabėgimas

Pirmą kartą iš namų pabėgau būdamas ketverių. Nieko nesakęs išėjau pro vartelius ir nukulniavau pas vaikų darželio draugą, gyvenusį kitoje gatvėje.

Buvau surastas tik vakarop ir pusvalandžiui paklupdytas ant džiovintų žirnių. Atsimenu, močiutė verkė, mama irgi verkė, kai po to pamatė mano keliukus su žirnių nuospaudomis, bet tada man buvo gera pamoka, nors ir neatitinkanti šiuolaikinio auklėjimo metodų. Todėl kitą kartą jau nutariau į pabėgimo planą įtraukti ir namiškius.

Mokykloje mums pirmą kartą parodė Žemės gaublį ir išaiškino, kad Žemė apvali. Kaip mes nuo jos nenukrentam, supratau vyresnėse klasėse, bet mane užbūrė tas apvalumas. Supratau, kad sode iškasus gilų šulinį galima atsidurti kitoje Žemės pusėje, todėl nedelsdamas su kastuvėliu ėmiausi darbo. Labai norėjau pakliūti į Ameriką, kur emigravę mūsų giminės, ir kalbėdavo, kad jie gyvena kaip inkstai taukuose. Kai mama grįžo iš darbo, buvau visas purvinas, patenkintas ir pakeliui į Ameriką. Šį kartą mama nebarė. Turbūt dėl to, kad buvau pasiryžęs pabėgti kartu su ja ir seneliais. Tik pasisodinusi išaiškino, kad mano tunelis išlįs ne Amerikoje, o kažkur vandenyne, todėl prigersim, o tuneliu atūžusi banga nuplaus visą Panevėžį. Mama buvo išvažinėjusi visą Sovietų Sąjungą ir geografiją išmanė kur kas geriau nei aš, todėl sutikau nutraukti tunelio kasimą ir eiti valgyt.

Tačiau jaunystėje tas bėgimo iš namų troškimas niekur nedingo. Visada galvojau, kad kažkur yra geriau nei namuose. Keičiau miestus, o kai buvo galima, ir šalis, bet visada sugrįždavau namo. Ir tas namų ilgesys su metais vis stiprėjo. Kad ir kokie mieli žmonės mane supo kitur, kad ir kokie gražūs vaizdai džiugindavo akį, bet jau po kelių dienų norėdavau namo.

Todėl man visai nebuvo keista, kai ligoninės koridoriuje išsikalbėjom su žilu, garbaus amžiaus senuku, laukiančiu eilėje prie kabineto. Iš Pakruojo rajono kilęs ir ten visą gyvenimą praleidęs vyras tik porą kartų buvo sostinėje.

„O ko aš ten nematęs, va liga prispaudė, tai turiu čia gulėti, o šiaip savo noru tai geriau troboje mirčiau, bet vaikai neleidžia ramiai iškeliaut, vis galvoja, kad senelis nemirtingas, – šypsosi žilagalvis ir užleidinėja savo eilę nekantraujantiems. – Aš niekur neskubu, eikit, eikit, jei laikas spaudžia.“

Truputi patylėjęs ir permąstęs kažką savo žiloje galvoje senukas atsisuka į mane ir tyliai taria: „Žinot, ko labiausiai pasiilgau? Nuotraukų.“

Bandau suprasti, apie ką jis, bet po trumpos pauzės senukas kalba toliau.

„Mano draugai ir draugės beveik visi jau išėję pas mano amžiną atilsį močiutę, tai aš vakarais išsidėlioju visas jaunystės nuotraukas ant stalo, grindų, komodų, tada imu po vieną ir kalbuosi su jais. Nepagalvok, neišprotėjau, aš ir gyvenime su jais kalbėjausi, bet dabar kitaip, nes kiekvienam randu ką pasakyti, ko nepasakiau gyvam esant. Vienų atsiprašau, kitiems primenu, ką jaunystėj buvom iškrėtę, savo žmonai padėkoju, kad mane tokį kentė. Išsikalbu su visais ir tada jau galiu eiti miegoti“, – pasakoja senelis iš Pakruojo krašto.

Bandau įsivaizduoti šią keistą kiekvieno vakaro ceremoniją ir maga išgirsti, kodėl jam to reikia.

„Todėl, kad kai jie buvo gyvi, aš kalbėjau ne apie tai, kažkokias nesąmones kalbėjau, o kas svarbiausia, ir nepasakiau. Vis lėkiau – tai gyvuliai, tai darbai, tai vaikai. O kai vaikai išvažiavo, žmona numirė, supratau, kad lėkiau, lėkiau ir niekur nenulėkiau. Nuo savęs nepabėgsi. Todėl dabar sustojau ir kalbuosi. Ir man atrodo, kad jie mane girdi“, – postringauja mano pašnekovas.

Atsidaro gydytojo kabineto durys ir senukas, sunkiai pasikėlęs nuo kėdės, pranyksta kabinete. Koridoriuje spengianti tyla, nes visi girdėjo jo išpažintį. Nežinau, ką kiti mąsto, bet man laikas tarsi sustojo.

Reikės grįžus paskambinti, parašyti, aplankyti tuos, kuriuos seniai mačiau, kol jie netapo tik nuotraukomis.

Komentarai

  • Audriau, rimtai rašau, marš kuo greičiau pas kleboną išpažinties, kad paskui nereikėtų bet kur , su bet kuo…

    • Buvau. Viskas gerai. Leido rašyti 🙂

  • Visada skaitau ir laukiu šito žurnalisto straipsnių. Gaila, kad retai būna.

    • Ačiū 🙂

  • Labai šilta ir jautru. Kaip kontrastuoja su tuo, prie ko mes pripratę žiniasklaidoje – kad geros naujienos yra blogos naujienos

Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų