Šio amato tvirtina, kad neprireiks nė dešimtmečio, kai jų įgūdžiai taps praeities reliktu: jaunimas sunešiotus batus tiesiog išmeta, o senjorams paslauga tampa per brangi.
Centrinėje miesto turgavietėje dirbantis Remigijus Kulakauskas batus taiso jau kone 35-erius metus, tačiau abejoja, ar sulauks dar vieno savo veiklos jubiliejaus.
Jau prieš pandemiją sako pajutęs klientų srauto sumažėjimą. Bet kad tektų dirbti kone iš idėjos – nė nebūtų pagalvojęs.
„Nuo aštuoniolikos metų dirbu šį darbą. Niekuomet nebūčiau patikėjęs, kad batsiuvio profesija kada nors bus nebereikalinga“, – prisipažįsta R. Kulakauskas.
Dabar, anot jo, šį darbą dirba tik pensininkai ar neįgalieji, kuriems tai tik priedas prie pensijos.
„Išgyventi iš batsiuvio uždarbio būtų tiesiog neįmanoma – tai darbas iš idėjos, – teigia meistras. – Pasikrapštai valandą dvi ir išeini, nes ir taisyti nėra ką.“
Žieminę ar rudeninę avalynę panevėžiečiai dar linkę taisyti, o vasarinių batų niekas nebeneša. Anot batsiuvio, dabar beveik visi vaikšto su kedais, net prie vakarinės ar vestuvinės suknelės avi sportinius batelius.
„Kulniukų pakalimo, kadaise tai buvo itin populiari paslauga, praktiškai nebeliko. Galime net ant sienos dėti kryžiukus, kiek atneša pakalti kulniukų“, – moteris, avinti aukštakulnius, R. Kulakausko pastebėjimu, jau irgi tampa retenybe.
„Šį darbą dirbu trisdešimt penkerius metus, bet suprantu, kad tuoj teks veiklą nutraukti“, – sako batsiuvys.
Avalynės taisymas – benykstanti paslauga. Tik vyresnio amžiaus panevėžiečiai iš įpratimo dar atneša taisyti savo pamėgtus batus – jauni žmonės juos tiesiog išmeta ir perka naujus. G. KARTANO nuotr.
Anot R. Kulakausko, tie geri laikai, kai batsiuviai galėjo pragyventi iš savo amato, buvo dar iki Lietuvai įsivedant eurą.
Pasikeitus pinigams žmonėms taisyti batus tapo per brangu.
Kai už kulniukų pakalimą reikėdavo mokėti 15 litų, niekas nedejavo. Dabar gi jei batų taisymas kainuoja 3–5 eurus, daugiausia – iki dešimties eurų, dar batus tvarko. Bet jeigu tai atsieina brangiau, jau nebe. Meistras stengiasi išlaikyti kaip įmanoma mažesnes kainas, bet už ačiū dirbti sako irgi negalintis.
„Medžiagos brangios, bet jeigu batų sutvarkymas kainuos 10–15 eurų, žmogus jau gerai pagalvos, ar dar verta taisyti, nes dar prisidėjus dešimt eurų galima nusipirkti naujus batus“, – pasakojo R. Kulakauskas.
„Jaunam žmogui mūsų specialybėje nebėra ką veikti – jis tiesiog nepragyvens. Šioje srityje žmonės dirba tik iš idėjos ir inercijos.“
R. Kulakauskas
Jo teigimu, sunkmetis šio amato atstovams prasidėjo dar prieš pandemiją, ir kasmet užsakymų vis mažyn ir mažyn. Tad niekuo nuostabaus, kad vienas po kito darbą meta net ir geriausi batsiuviai.
„Jaunam žmogui mūsų specialybėje nebėra ką veikti – jis tiesiog nepragyvens. Šioje srityje žmonės dar dirba tik iš idėjos ir inercijos“, – sako pašnekovas, įsitikinęs, jog nereikės nė dešimties metų, kol jo profesijos nebeliks.
„Stumbro“ avalynės taisykloje kadaise darbavosi šeši batsiuviai, dabar liko du, – skaičiuoja R. Kulakauskas. – Mes su kolege buvome dviese, bet ji maždaug prieš penkerius metus visai išėjo iš šios specialybės. Jeigu neturėčiau kitų darbų, ir pats bėgčiau.“
G. KARTANO nuotr
Stoties gatvėje batus taisanti Nijolė Ramoškienė, šį darbą dirbanti jau 37-erius metus, pritarė kolegai: užsakymų tikrai sumažėjo, ir drastiškai. Būna dienų, kai nėra nė vieno. Tad tik iš šios veiklos pragyventi būtų neįmanoma.
„Tai vien kapeikavimas, – atvirai sako. – Patalpų išsinuomoti negalėčiau. Dirbu tik tam, kad nepamirščiau savo darbo ir neprarasčiau įgūdžių.“
Todėl, be batų taisymo paslaugos, ji jau dešimtmetį prekiaujanti dėvėtais drabužiais ir avalyne. Nors ir šiame versle jau ne pyragai, kažkaip sukasi.
Anot batsiuvės, dabar dažniausiai perkami pigūs batai, kurių net neįmanoma taisyti arba jų taisymas kainuoja brangiau nei nauja pora. O kadaise buvo laikai, kai batsiuviai, turėdavę dirbtuvėles vos ne ant kiekvieno kampo, nespėdavo įgyvendinti visų užsakymų – dirbdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro, net savaitgaliais. Ir užsakymų būdavo dviem savaitėm į priekį.
Bet įvedus eurą užsakymų ėmė sparčiai mažėti.
Žinoma, prisidėjo ir dėvėtų drabužių bei avalynės atsiradimas – už tą kainą, kurią žmogus skirtų batams lopyti, tapo įmanoma įsigyti nenaujus, bet nesuplyšusius batus.
„Dabar ateina dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės. Jie atneša batus, kurių dažnu atveju jau net nebeverta taisyti, bet tas įpratimas. Atrodytų, nusipirktų naujus batus už tokią kainą, bet ne, vis tiek taiso. O jaunimas dažniausiai net nežino, kam tokia paslauga reikalinga: panešioja batus ir meta lauk“, – kalbėjo N. Ramoškienė.
„Galėčiau jau atsisakyti šios veiklos, bet ateina nuolatiniai klientai, kuriems batus taisau ne vieną dešimtmetį. Kaip žmonės nori pakliūti tik pas konkretų gydytoją, taip kai kurie savo batus nori patikėti tik konkrečiam batsiuviui“, – sako meistrė.
G. KARTANO nuotr
Nuo 16-os metų iki pat pensijos tik batsiuviu dirbęs panevėžietis Borisas Marijampolskis jau kuris laikas uždaręs savo batų taisyklą. Anot jo, ši veikla ne tik nepelninga, bet ir pragyventi tapo neįmanoma: mažėjant užsakymų, visą uždarbį suvalgo nuoma, mokesčiai ir itin išbrangusios medžiagos.
„Praktiškai visi batsiuviai mūsų mieste garbingo amžiaus – kas nebegali dirbti dėl sveikatos, kas nebemato prasmės. Jaunimo nebėra, nes iš šios veiklos neišgyvensi“, – apgailestauja.
Pasak B. Marijampolskio, kas gerai gyvena, neperka tokių batų, kuriuos reikėtų taisyti. O senjorai priversti skaičiuoti kiekvieną eurą, tad kaip reikiant apgalvoja, ar batus verta taisyti. Jeigu kokią siūlę susiūti, dar atneša, bet jeigu batai reikalauja didesnės priežiūros, nebetvarko.
Su savotišku ilgesiu batsiuvys pamena laikus, kai batus taisyti vilkdavo krūvomis. Tiesa, tuomet ir pati paslauga mažiau kainuodavo.
„Prieš kokį dvidešimt metų buvo mūsų, batsiuvių, aukso amžius. Tuo metu masiškai į Lietuvą pradėti vežti dėvėti drabužiai ir batai. Mums maišais veždavo tvarkyti tokią avalynę ir pardavinėdavo turguje. Dabar veža, bet nebeapsimoka tvarkyti – daug naudingiau kad ir paplyšusį batą parduoti už kelis eurus, nei patiems tvarkyti“, – pažymi buvęs batsiuvys.
Jis prisimena, jog sovietmečiu Panevėžyje veikė trys buitiniai – visuose jų dirbo siuvėjai, laikrodininkai, batsiuviai, fotografai ir kiti meistrai. Deja, dalis šių paslaugų teikėjų jau baigia išvis išnykti.
B. Marijampolskis ir pats savo karjerą pradėjęs Stoties gatvėje esančiame buitinyje. Nors jo tėtis buvo garsus to meto fotografas, šio meno savo sūnaus nesiryžo mokyti dėl prasto regėjimo. Tad šešiolikmetis jaunuolis nusprendė išmokti batsiuvystės.
„Kone tris dešimtmečius siuvau batus. Kai gamyba buvo privatizuota, teko persikvalifikuoti į jų taisymą. Dabar ir šios paslaugos praktiškai nebereikia. Išėjus vyresniajai kartai, nebeliks, kam taisyti batų, nebent tektų plėsti veiklą, specializuotis ne tik batų, bet ir odos gaminių tvarkymo srityje“, – mano B. Marijampolskis.