Nutiesė tiltus į tragiškąją Sausio 13-ąją

Nutiesė tiltus į tragiškąją Sausio 13-ąją

Šeštadienio vakarą Sausio 13-osios skvere, kaip ir prieš 27-erius metus, rinkosi žmonės, skambėjo patriotinės dainos, degė laužai. Tik skirtingai nei tą tragišką sausio 13-ąją, šįkart panevėžiečiai rinkosi pagerbti tų, kurie paaukojo savo gyvybę ant laisvės aukuro. Ir kartu pasidžiaugti, kad ši krauju aplaistyta auka nebuvo beprasmė – Lietuvos žmonėms pavyko apginti didžiausią turtą – laisvę ir nepriklausomybę.

Tąkart svarbiausi žmonių ginklai buvo tikėjimas, viltis ir begalinis ryžtas kovoti dėl laisvės, o šeštadienio vakarą Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai demonstravo savo karinių ginklų arsenalą, tuo parodydami, kad jeigu reikėtų, Lietuva galėtų apsiginti ne tik dainomis. Tomis tragiškomis dienomis sužvarbusias rankas gynėjai šildėsi panevėžiečių atneštais karštais gėrimais, o šįkart arbata ir kareiviška koše vaišino husarai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius, istorikas Arūnas Astramskas teigė, kad tuo metu, kai Baltijos šalyse padvelkė švelnus laisvės vėjas, Sovietų sąjunga išgyveno gyvybiškai pavojingą krizę. Net ir sąlyginai turtingose Baltijos šalyse ėmė trūkti maisto ir būtiniausių prekių. Žmonės nustojo tikėti marksizmo- leninizmo idėjomis, daugybę dešimtmečių diegta ideologija. Valdžia ėmė nebesuvaldyti visuomenės, prasidėjo visuomeniniai judėjimai, vienas po kito ėmė kilti laisvės sąjūdžiai. Tarybų sąjunga galėjo transformuotis taip, kaip Japonija ar Vakarų Vokietija po Antrojo pasaulinio karo ir tapti laisva demokratine valstybe. Ir galėjo pasekti Kinijos liaudies respublikos pavyzdžiu, kuri Tiananmenio aikštėje sutraiškė savo demokratijos siekusius piliečius.

Lietuva suvaidino itin svarbų vaidmenį. Lietuvos nepriklausomybė buvo tas lakmuso popierėlis, kuris rodė, į kurią pusę juda visa visuomenė, stimuliavo įvykius visoje didžiulėje imperijoje. Sausio 13-osios įvykiai suvaidino ypatingą vaidmenį. Konservatyvūs režimo šalininkai ėmė kaltinti M. Gorbačiovą, kad šis neužgniaužė Baltijos šalių revoliucijos, ko pasekmėje įvyko pučas, nulėmęs Sovietų sąjungos griūtį. Sausio 13-oji paskatino demokratinę visuomenę konsoliduotis ir kituose miestuose“, – apie Sausio tragiškų įvykių prasmę pasakojo A. Astramskas.

Istorikas pridūrė, kad nors dabar galime naudotis visais laisvės vaisiais – tuo, apie ką buvo galima tik svajoti, nereikėtų pamiršti, kad laisvė reikalauja ir tam tikrų pareigų. Pirmiausia turime būti atsakingi ir pilietiški, tik tokiu atveju mūsų valstybė gyvuos dar ne vieną šimtmetį.

Svarbi istorijos pamoka

Panevėžio Kristaus Kataliaus katedros kunigas Rimantas Kaunietis pasidžiaugė, kad kasmet tautiečiai mūsų tautai ir valstybei svarbias datas mini vis prasmingiau ir gražiau. Bent jau daugelis į Sausio 13-osios minėjimą susirinkusių žmonių didžiuojasi gimę Lietuvoje, tačiau šito per mažai. Svarbu atminti, kad laisvė ne tik sunkiai iškovojama, bet ir lengvai prarandama. Turėtume būti budrūs ir vieningi, neleisti kitiems tyčiotis iš mūsų istorijos.

Norisi palinkėti, kad kaip tada rūpėjo laisvė, taip dabar užsiimtume dabarties kūrimu. Kad visada jaustumėmės kaip Baltijos kelyje ar Sausio 13-ąją, kai reikėjo mūsų pilietiškos drąsos ir atsakomybės. Mūsų nusiteikimas atveria tokius resursus, kurie sunkiai įsivaizduojami. Atsiranda stiprybės, jėgų, viskas tampa įmanoma. Norisi, kad tai, ką išgyvenome Sausio 13-ąją, išliktų mumyse. Turime ne vien didžiuotis, kad esame lietuviai, bet ir taptume atsakingi už dabartį“, – teigė R. Kaunietis.

Simboliška, kad prieš 27-erius metus Panevėžyje prie pašto žmonės rinkosi ginti savo laisvę, o šio šeštadienio vakarą – ją švęsti. Tomis tragiškomis dienomis prieš imperinės valstybės agresiją stojo ir Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas. Mero teigimu, kiekvienam iš mūsų Sausio 13-oji reiškia visų pirma pergalę. Anksčiau ši data buvo gedulo diena, dabar stengiamasi į ją kiek kitaip žiūrėti – nepaisant žmonių aukų, tai mūsų stiprybės ir vienybės diena.

Tai didžiulė istorinė pamoka ir kartu įkvėpimas mums kaip visuomenei, tautai. Pavyzdys, kaip reikia įveikti kylančius iššūkius. Ką galime, kai esame vieningi. Šiandien Lietuva susiduria su iššūkiu, kad tauta išsivaikšto, bet aš neesu pesimistas, tikiu, kad viskas stabilizuosis. Šiuos iššūkius galime įveikti suremdami pečius. Sausio 13-oji man pirmiausia yra šventė, didžiulė įkvepianti istorijos pamoka. Galime įveikti viską, jeigu mobilizuosimės kaip visuomenė, kaip valstybė“, – sakė R. M. Račkauskas.

Linkėjo vienybės

Tomis sunkiomis sausio dienomis pasikeisdamas su kitais bebaimiais Lietuvos gynėjais R. M. Račkauskas budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos Vilniuje. Gynėjai, supratę, kad vien armatūros strypais apsiginti nepavyks, ginklavosi kas kuo turėjo. Nors tai, palyginus su Sovietų armijos ginkluote, buvo niekis, aiškiai rodė, kad Lietuva nepasiduos. Aukščiausioji Taryba nebuvo sulyginta su žeme tik todėl, kad aplink kaip gyvoji siena stovėjo žmonės.

Žmonės buvo nusiteikę itin ryžtingai, dar nuo Sąjūdžio laikų tautoje buvo didelis dvasinis pakilimas. Niekas nenorėjo tikėti, kad tik iškovotą laisvę galime vėl prarasti. Negalėjo tiesiog viskas taip baigtis. Aišku, buvo labai sunku tikėtis, kad visa ta Tarybų sąjungos mašina sustos. Visa imperija buvo suklijuota seilėmis ir ją išlaikyti buvo galima tik brutualia jėga. Tad dabar tai galime vadinti nepaprasta sėkme“, – mano R. M. Račkauskas.

Nors dažnai tenka išgirsti daug nihilizmo ir pesimistinių minčių, kad šiais laikais nebūtų, kam eiti ginti tėvynės, meras įsitikinęs, jog jeigu iškiltų egzistencinė grėsmė, žmonės susivienytų dėl bendro tikslo. Istorija rodo, kad lietuviai kaip tauta tampa vieningi tik tada, kai pasidaro labai blogai.

Tuo metu laisvės troškimas, nepriklausomybė, valstybingumo atgavimas buvo tos vertybės, kurios vienijo ir uždegė tautą. Tikėjimas, laisvė ir valia buvo viskas. Nesidairėme atgal, žiūrėjome tik į priekį ir tai mus vienijo. Tad šiandien visiems norėčiau palinkėti tos vienybės, drąsos žiūrėti pirmyn, kelti pačius aukščiausius tikslus, didžiuotis savo šalimi. Nereikia laimės ieškoti svetur, ją galima kurti ir čia“, – įsitikinęs R. M. Račkauskas.

Galerija

Komentarai

  • Labai prasmingas ,gerai apmąstytas atminties renginys.Viskas buvo okei ir koncertas ir košė su arbata.Atsakingas už renginį privalėjo iškart vyti iš aikštės tą vergetą nuo akių kad nesivaipytų ir negadintu nuotaikos. Kažkaip sovietmetyje ,kur tik budavo žmonių sankaupos visada budavo ir milicininkas tvarkai saugoti. Dabar tas nemadoj.Laisvės aikštėj per renginius vis atsiranda koks iškrypelis,lipa ant kėdžių ir kt. o juk mato ir vaikai. Ar neatrodo, kad tai sąmoningai pastūmėjami ,prikalbinami vergetos tam kad sumenkinti šventę ,pasityčioti iš visuomenės iš santvarkos????Kur tie mūsų tvarkos ir ramybės sergėtojai?????

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų