Režisierės G. Gudelytės kasdienybė – įtempta, bet, kai pavyksta ištrūkti ir nors trumpam sugrįžti į gimtąjį Panevėžį, ji visuomet pasivaikšto tuo pačiu mėgstamu maršrutu.

Nuosavos laisvės režisierė

Nuosavos laisvės režisierė

 

Iš Panevėžio kilusiai 33-ejų režisierei Gretai Gudelytei pirmą kartą stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją teko nusivilti. Visgi jaunos merginos širdis taip troško būti scenoje, kad antrasis bandymas pateisino visas priemones – net pabėgimą iš sanatorijos.

Baigusi Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją, Greta į norimą vietą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje neįstojo.

Nuo akademinės terpės nenorėjusi atitolti mergina ieškojo sprendimo būdų ir rado – pasirinko laikinas studijas, įstojo į dogminę teologiją Vilniuje.

Ten išgyvenau labai specifinį, destruktyviai sakralų laiką, o kai įsibėgėjo plunksnos vertas gyvenimo etapas, patekau į avariją“, – prisimena panevėžietė.

Pusmetį G. Gudelytei teko praleisti ligoninėje, o vėliau toks priverstinis poilsis persikėlė į sanatoriją.

Tačiau mergina užsispyrusi norėjo stoti į teatro sritį, tad ėmė kurpti išganingą planą.

Vis dar kreivojau su ramentais, kai supratau, kad tokios manęs į akademiją nepriims“, – šypteli pašnekovė.

Trukdė ne tik trauma, bet ir vieta – sanatorija, kurioje gydėsi Greta, buvo Šventojoje. Panevėžietė suko galvą, kaip iš ten ištrūkti ir nukeliauti į stojamuosius.

Suorganizavau, kad draugas atvyktų pasiskolinęs mašiną, ir taip pabėgau iš sanatorijos į arčiausiai vykusius stojamuosius Klaipėdoje. Stodama pamelavau, kad tik išsisukau koją. Jeigu būtų žinoję, jog manęs laukia dar pusmetis su ramentais, turbūt nebūtų priėmę“, – mano režisierė.

Greta atvira: niekas nesitikėjo, kad jai pavyks įstoti, tačiau užsispyrusią merginą lydėjo sėkmė.

Katedros vedėjai pareiškus, jog kandidatei į studentes reikės šokti, G. Gudelytė prisimena tik perklaususi: „Ar būtina dviem kojomis?“

Pašokau ir įstojau paskutiniu numeriu, bet jau po pirmos sesijos pakilau į pirmąją vietą“, – šypsosi ji.

Režisūros sprendimai iš vaikystės

G. Gudelytė pasakoja nuo pat mažų dienų pasižymėjusi lyderio savybėmis ir savarankiškumu.

Regis, visada su savo gyvenimu dariau, ką norėjau: stebėjau, strategavau, sprendžiau, keičiau, rizikavau, klydau, permąsčiau, organizavau, vienijau, tikėjau, kuo norėjau, ir dabar, kai pagalvoji – tai gryniausia režisūra“, – sako režisūros specialybę pasirinkusi Greta.

Susižavėjusi teatro pasauliu ji pramušė savotiškus ledus: giminėje dominavo gydytojo specialybė, o šeimoje, kaip pati sako, moteriškas gyvenimo šamanizmas – okultizmas.

Visgi teatras G. Gudelytei svetimas nebuvo. Dar maža kartu su mama ji nemažai laiko praleisdavusi Juozo Miltinio dramos teatro kavinėje, kurioje jiedvi mėgdavusios klausytis gyvos džiazo muzikos specialiai rengiamuose vakaruose. Juose tekę sutikti ir žymių miesto teatralų.

Nė kiek ne prastesnius aktorinius sugebėjimus Greta juokauja pastebėdavusi Panevėžio „Lions“ klubo sąskrydžiuose, kuriuose dalyvaudavo ir pati.

Žinomos Panevėžio meno, verslo ir politikos „viršūnėlės“ įnaktinėjus atskleisdavo tikro teatro raudonas užuolaidas. Nežinau, kiek žmonių stebėjo mane ir spėliojo, kokiu keliu pasuksiu, bet žinau, kiek žmonių Panevėžyje pati stebėjau ir mąsčiau apie jų gyvenimus“, – kandaus sąmojo negaili panevėžietė.

Nors G. Gudelytei buvo pasiūlyta dėstyti universitete, kūrybinga mergina pasuko ten, kur matė kur kas platesnes erdves – su bičiule įkūrė teatrą. Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiuojasi Panevėžio įspaudu

Vytauto Žemkalnio gimnaziją baigusi menininkė pastebi, kad užsiminus, jog baigė mokslus mergaičių klasėje, sulaukia nustebusių, tiriančių žvilgsnių, kad tokia sistema neaplenkė Aukštaitijos sostinės.

Daug visko toje mokykloje būta – ar perbėgčiau horizontalią laiko juostą, ar vertikalias dvasines patirtis“, – šypteli G. Gudelytė.

Šioje mokslo įstaigoje žinių įgijo net kelios jos šeimos moterų kartos: močiutė, mama, o Greta mokytis pradėjo nuo penktos klasės.

G. Gudelytė pastebi paradoksalią situaciją: griežta gimnazijos struktūra buvo visiška priešingybė mokymosi metodams. Pasak jos, mokytojai griežtumu nepasižymėjo ir nevertė dieną naktį skaityti vadovėlių.

Man tai patiko. Ką šiandien būčiau veikusi su tomis įkaltomis datomis, šaknimis ir priedėliais, cheminėmis formulėmis, ląsteliena, aksiomomis ar neeuklidine geometrija, kai visada tikėjau ir tebetikiu euklidine? Mokslinių faktų išsinešiau nedaug, bet išsinešiau dvasią“, – sako ji.

Dvasingai Greta žvelgia ir į gimtąjį Panevėžį. Anot menininkės, tikėtina, jog kartais gal net kiek per daug idealizuoja miesto poveikį savo asmenybei.

Neretai man pasakius, jog esu iš Panevėžio, žmonės sako, jog tai matyti, bet kad ir ką tai reikštų – aš tuo didžiuojuosi“, – tvirtina G. Gudelytė.

Gimtasis miestas – atmintyje ir kūryboje

Kuo toliau, tuo labiau Greta sako suvokianti, kokią ypatingą vaikystę turėjusi. Vaikiškos dienos bėgo sename name, o didžiąja žaidimų aikštele buvo virtusios senosios miesto kapinės. Mergaitė patarnaudavo bažnyčioje, draugavo su „tulpiniais“ ir važinėdavosi sena dėdės Seriožos „Volga“.

Kai mes, vaikai, imdavome gėdytis, jis sakydavo: „Šita „Volga“ priklausė Banioniui, vėliau – Okuličiui, o dabar mums – jūs nežinot, kur sėdit“, – įsimintiną istoriją pasakoja G. Gudelytė.

Brangus man šitas miestas. Rūpi ir kas, ir kaip jame vyksta. Ir jei kas gražaus nutinka – labai didžiuojuosi ir palaikau. Norisi palaikyti ir kai nelengva“, – pabrėžia Greta.

Režisierės kasdienybė – įtempta, bet, kai pavyksta ištrūkti ir nors trumpam sugrįžti į gimtinę, ji visuomet pasivaikšto tuo pačiu mėgstamu maršrutu.

Pasistačiusi automobilį M. Tiškevičiaus gatvėje netoli buvusių namų, Greta Ramybės taku žingsniuoja link senųjų miesto kapinių. Ten pamedituoja prie proprosenelių kapo, po to leidžiasi Skaistakalnio parku Jasnagurkos dvaro link.

Jos kelias neaplenkia J. Miltinio dramos teatro, Laisvės aikštės, Senvagės ir tako palei buvusi konservų fabriką, Panevėžio bendruomenių rūmų, Maironio tako ir šiltus prisiminimus palikusios gimnazijos. Kartais Greta užsuka ir į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios palėpę bei užkopia į varpinę, iš kurios atsiveria jos akims gražiausia miesto panorama.

Visuose mano režisūriniuose, dramaturginiuose ar aktoriniuose darbuose galima apčiuopti šias vietas. O šia trasa vesdama draugus papasakoju, kas iš tiesų yra Panevėžys – ir jie jį pamilsta“, – detalėms dėmesio negaili kūrėja.

Dėstytojos vietos atsisakė

Kuriu tai, ką išgyvenu, ir išgyvenu tai, ką kuriu. Tad ir mano kūrybos mūza yra gyvenimas, o gyvenimo mūza – kūryba“, – filosofiškai dėsto režisierė.

Jos kūrybos vaisiai ryškiausiai atsispindi „Apeirono teatro“ repertuare. Šį teatrą ji ir įkūrė kartu su kolege ir drauge Egle Kazickaite.

Pasak G. Gudelytės, įkurti teatrą jiedvi ryžosi dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, norėjosi ne vykdyti kito nurodymus, bet įgyvendinti savo idėjas.

Antra, dar besiginančiai magistro darbą Gretai buvo pasiūlyta dėstyti universitete. Studentė pasiūlymą priėmė, tačiau netrukus susipyko su didžiąja dalimi ten dirbusių seno sukirpimo dėstytojų, kurie, jos akimis, laikėsi įsikibę į senąją, užkonservuotą sistemą.

Norėjau tai pakeisti, bet buvau viena ir tam, kad vykstantys konfliktai nedraskytų studentų, su kuriais dirbau – išėjau“, – sako Greta.

Ji pabrėžia norėjusi tokio teatro, kuriame studentai galėtų atrasti savirealizacijos alternatyvą ir potencialią darbo vietą. Ir merginoms pavyko sukurti naują kultūrinį reiškinį Klaipėdoje.

Dabar juokinga, o tada buvo labai, labai sunku“, – neslepia G. Gudelytė.

Drąsų žingsnį pasiryžusioms žengti jaunosioms kūrėjoms teko įveikti nemažai kliūčių: akis į akį susidurti su baimėmis, paragauti skurdo ir galynėtis su pervargimu, atremti skepticizmą ar net pašaipas, pavydą, apkalbas bei konkurenciją.

Kai atrodo, kad nebegali, žinok, kad gali dar labai daug“, – mamos atmintin įkaltą frazę prisimena G. Gudelytė.

„Kuriu tai, ką išgyvenu, ir išgyvenu tai, ką kuriu. Tad ir mano kūrybos mūza yra gyvenimas, o gyvenimo mūza – kūryba“, – filosofiškai dėsto režisierė G. Gudelytė.

Esminė permaina neišvengiama

Neseniai dalį teatrinės veiklos kūrėja perkėlė į Vilnių, tad nors ir užsuka į Klaipėdą, jau metus Greta daugiausia laiko praleidžia šalies sostinėje.

Režisierė pripažįsta, jog prieš persikeldama atsakingai svarsčiusi ir apie galimybę sugrįžti kurti į gimtinę: teikė pasiūlymus kurti alternatyvų menų inkubatorių, taip pat siūlė ir savąją kandidatūrą į teatro „Menas“ vadovo pareigas.

Paklausta, ar norėtų savo gyvenimą keisti iš pamatų, Greta tik pastebi, jog viskas keičiasi, jeigu to pokyčio pats nesustabdai.

Esminė permaina – neišvengiama ir ji laukia mūsų visų, tad nėra kur skubėti“, – svarsto G. Gudelytė.

O kol kas režisierė mėgaujasi kūrybos jai suteikiamomis privilegijomis – galimybe susikoncentruoti į ramybę kelyje į mirtį.

Sako, jog po visu tuo, ką daro, jaučianti slypinčius sielos skaidrinimo procesus. Visai nesvarbu, jog pavyko įkurti nepriklausomą nuo valdžios ar apdovanojimų, konkursų, populiarumo nesiekiantį ir ištikimą idėjoms laisvą kūrinį.

Viduje akcentuoju ne laisvės jausmą, o pojūtį, kad esu tik sraigtelis dideliame, darnumo siekiančiame organizme ir esu laiminga jausdama, kad mano veiksmai netrikdo šio organizmo progreso“, – sako Greta.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų