Nuo vestuvių stalo – į šeimos laivą

Nuo vestuvių stalo – į šeimos laivą

Vos ne savaitę trukdavusios, visos giminės ar netgi sodžiaus planuotos vestuvės ir didžiulės, kelias kartas po vienu stogu vienydavusios šeimos – tai praeitis. Dabar vestuvėms ir kelių valandų užtenka, o šeimos, kuriose drauge gyventų seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai, jau gana retos.

Nėra ko nė lyginti prieš šimtą ar net prieš penkias dešimtis metų vykdavusių vestuvių bei jų papročių su šiuolaikinėmis šeimos kūrimo iškilmėmis.

Net iš pirmo žvilgsnio matyti, kad dabar daug kas visiškai kitaip.

Ir jeigu šou elementais nuspalvintose dabarties vestuvėse ir išlieka viena kita senoji tradicija, ji jau tarsi negyva, neturinti tikrosios prasmės.

Bet, kaip nustebina etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Šeškauskaitė, nors vestuvių vaizdas jau kitas, iš esmės niekas nepakito.

„Kuriamos šeimos tikslas, jos pagrindas išlieka tas pats – kad vyras turėtų savo moterį, o ji – vyrą, kad abu galėtų būti kartu, susilauktų vaikų ir kad per gyvenimą kauptą turtelį jiems galėtų palikti“, – paaiškina porų santykių tyrinėtoja.

Ir nesvarbu, kad dabar vestuvėse dažni šou elementai, iš amerikietiškos kultūros perimtos pramogos – šios šeimos šventės tikslas tas pats.

Šeimos esmė – sulaukti palikuonių. Ir anksčiau, ir dabar – ar turtingas esi, ar vargšas, lygiai taip pat svarbu per vaikus pratęsti savo egzistavimą Žemėje.

O norint to pasiekti – būtina mergelės ir bernelio, tapusiais moterimi ir vyru, sąjunga.

Lektorė dr. D. Šeškauskaitė dar ir dainų atlikėja, muzikantė, organizuojanti bei vedanti renginius, daug kartų buvusi ir vestuvių vedėja, atkreipia dėmesį, kad buvusios tradicijos, nors ir labai palengva, bet pradeda atgimti.

„Žmonės nori grįžti prie šaknų, nori ne atmestinai atkartoti senuosius papročius bei tradicijas“, – pasakoja D. Šeškauskaitė.

Pagal turtą ir pora

Kadaise vestuvės iš tikrųjų būdavo kitokios nei dabar. D. Šeškauskaitė pasakoja, kad švęstos jos dvejos, abiejose – jaunikio ir jaunosios – pusėse. Buvo bent kelios svočios, kepta daug karvojų, labai svarbus buvo piršlys.

O šeimos kūrimas grįstas ekonominiu pagrindu. Santarvę šeimoje dažniausiai lemdavo atsineštas į ją turtas.
Susituokus nevienodo statuso porai, o ypač pačioje santuokos pradžioje, dažnai kildavo konfliktų, prasidėdavo priekaištai. Aišku, išimčių ir tais laikais pasitaikydavo, bet dažniausiai turtas, o svarbiausia – žemė, tapdavo esminiu kriterijumi renkantis vyrą ar žmoną.

Tad kiek tos žemės turėjo būsimųjų sutuoktinių tėvai, dažniausiai ir lemdavo šeimos atsiradimą.

Kai jau viskas būdavo tėvų aptarta ir suderėta, šeimos pradėdavo ruoštis vestuvėms – ilgoms ir iškilmingoms.

Vestuvės – viso sodžiaus reikalas

Anksčiau vestuvės trukdavo ilgai, kelias dienas ar net savaitę, dabar dažnai užtenka kelių valandų. „Gerai, jeigu pailgėja kam nors rengiant mergvakarius ar bernvakarius, bet jie irgi jau kitokie. Be to, anksčiau vestuvės, šeimos kūrimas būdavo visos giminės ar net sodžiaus reikalas – visi dalyvaudavo, domėdavosi, spręsdavo, stebėdavo. Dabar tai dažniausiai išlieka abiejų būsimų sutuoktinių sprendimas ir retai kas gali turėti jiems įtakos“, – sako D. Šeškauskaitė.

Etnologė atkreipia dėmesį, kad senuosiuose vestuvių papročiuose ir tradicijose galima išskaityti įdomių žinių.
Pavyzdžiui, ištekėjusioms moterims per vestuves užrišus nuometą, palaidais plaukais ji nebegalėjo vaikščioti, mat, kaip senoliai sakydavo, velnias tada uodegoj įsitaiso.

Be to, užrišus nuometą, ant jo būdavo uždedama vyro kepurė – ženklas, kad „dabar esi mano“.

Vestuvių vedėja etnologė atkreipė dėmesį, kad lietuviams tuokiantis su užsieniečiais, pastarųjų gimines stebina, jog Lietuvoje vis dėlto dar daug išlikusių įdomių papročių. Kai kuriose šalyse senųjų tradicijų jau visai nebėra, niekas jų nežino ir nesilaiko.

Ir vedėjos svečiai ne kartą klausinėjo, kodėl čia tas vainikėlis, kodėl tokios dainos.

Atvykusiesiems labai įdomios atrodo lietuviškos vestuvinės dainos.

Kaip sako etnologė, dainose ir kitame tautos pavelde sukaupta daug pamokymų, patarimų, paaiškinimų. Juos supratęs, gali atverti nemažai paslapčių.

Pirmoji naktis, pirmasis poros sueities kartas, kaip ir anksčiau, taip ir dabar labai svarbūs abiems. Dainose, papročiuose, pasakose apie šį įvykį taip pat galima rasti užsimenant.

Simbolika tautosakoje išreiškia ir aukščiausius žmogaus jausmus, lydinčius nuo gimimo iki mirties.

Juk meilė, aistra ir vaikų gimimas – svarbios temos ir senovės, ir šių laikų žmonėms.

Erotika tautosakoje

Dr. D. Šeškauskaitė apgailestauja, kad šiais laikais praeities išmintį galinti perduoti tautosaka nustumta tarsi į antrą planą.

„Moko ko tik nori, bet ne tautosakos“, – pabrėžia etnologė.

Viena svarbiausių jos tyrinėjimo objektų – dainos. Visą gyvenimą dainuojanti moteris, susidomėjusi erotika tautosakoje, pirmiausia ir nagrinėjo senąsias dainas.

Išstudijavusi baltų, lietuvių tautosakos pavyzdžius, kai kalbama apie erotiką ir meilę, atlikusi daug kitų įvairių tyrimų, D. Šeškauskaitė išleido diskusijų sukėlusią ir įvairių atsiliepimų sulaukusią knygą „Erotika tautosakoje“.
Knyga pristatoma kaip leidinys, kuriame kalbama apie meilę, išreikštą tautosakoje, apie mūsų lietuviškas šaknis, apie mokėjimą mylėti ir gerbti vienas kitą, apie supratimą ir lietuvių pasaulėjautą bei pasaulėžiūrą.

Knygoje „Erotika tautosakoje“ gvildenamos problemos gali būti aktualios ir šių dienų skaitytojui. Nors dabar, regis, jokių erotikos paslapčių nebėra – nei nuogas kūnas nustebins, nei viešas jausmų demonstravimas, nei atviros kalbos.
Visa tai – erotika, meilė – lietuvių tautosakoje perteikiama tik vaizdais, simboliais. Juos reikia mokėti perskaityti ir suprasti.

D. Šeškauskaitė primena, kad sovietmečiu tyrinėti su erotine problematika susijusias temas buvo nepageidaujama.
Tokios temos nebuvo toleruotinos. Erotines vietas aptikę mokslininkai jas pavadindavo vestuvine tematika, retai gilindamiesi į prasmę.

D. Šeškauskaitė yra išleidusi ir kūrinį „Sutartinės – senovės apeiginės giesmės“, sudariusi knygas „Praviršulis“, „Sargelių pasakojimai“, „Patrauklios kaimo aplinkos išsaugojimas ir formavimas“.

O dabar skaitytojai į rankas jau ima ir šios autorės romaną „Sparnuotas šešėlis“ – kūrinį, skirtą taip pat žmonių santykiams,meilei, šeimai.

Šeimos darna – didžiausia vertybė

Šeimos santykius nagrinėjanti mokslų daktarė sako, kad norint įsigilinti į temą apie šiuolaikinius lietuvių šeimos papročius, jų transformaciją, tautinio tapatumo išsaugojimą reikėtų tam skirti labai daug laiko.

Nes čia jau viskas pakitę iš esmės.

Tačiau didžiausia vertybė, kaip buvo, taip ir yra bei privalo išlikti – šeimos darna, jos stiprybė.

„Tvirtas šeimas saugodavo ir paprotiniai įstatymai. Dabar šeimos griūna labai lengvai, ir skyrybų priežastimi gali tapti, pavyzdžiui, kad vyras nenupirko kvepalų ar neišnešė šiukšlių“, – sako D. Šeškauskaitė.

Dar studijų metais, o ir vėliau dalyvaudavusi ekspedicijose, išvykose į kaimus, ji yra apklaususi daug pagyvenusių žmonių ir išgirdusi daug nuomonių, kaip saugoti šeimą, esant menkiems, o kartais ir gana dideliems nesusipratimams, nemalonumams, kaip prisitaikyti, ieškoti išeities, gludinti kampus.

Etnologė atkreipia dėmesį, kad ir vaiko padėtis šeimoje tampa jau kitokia.

„Anksčiau trejų ketverių metų vaikas jau buvo šeimos žmogus, darbininkas, turintis įpareigojimų – vištas palesinti, sąšlavas išnešti ar panašiai. O šešerių jau ir pas žmones dirbti eidavo, daug ką žinojo, suprato“, – pasakoja D. Šeškauskaitė.

Vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, mokomi atsakomybės – jau šešerių metų žąsis ganydami žinojo, kad reikia būti atidiems, nežiopsoti, nes praganę žąsiuką turės bėdos.

Gausiose šeimose vyresnieji padėdavo mažiesiems – sesėms, broliams.

Senelių pamokos

Daug paprasto pasaulio pažinimo pamokų vaikas gaudavo didžiulėje šeimoje.

Juk gyvendavo vienoj troboj kelios kartos: seneliai, tėvai, vaikai ir tų vaikų vaikai.

Vaikai mokėsi iš tėvų, vieni iš kitų, o ypač iš senelių. Didžiąją dalį tėvų laiko atimdavo nesibaigiantys ūkio darbai. Tad nuo tų darbų jau pasitraukę seneliai būdavo svarbiausi mažųjų prižiūrėtojai, pirmieji jų mokytojai, patarėjai.
„Auklėjimo tradicijos keičiasi – dažnai ne tėvai vaikus, o vaikai tėvus auklėja, sako jiems, kur eiti, važiuoti, ką pirkti, ką daryti… Nepasiginčysi: vaikas tėvams yra stebuklas – bet jis neturėtų būti verčiamas stabu“, – teigia etnologė.

Ji primena, kad anksčiau vaikai buvo mokomi susitikus pabučiuoti vyresniems žmonėms ranką, taip išreiškiant jiems pagarbą ir meilę.

Senas žmogus nebuvo vejamas sėdėti už krosnies.

Daug ko vaikai iš senelių išmoko, net tokių dalykų, kad nevalia troboje švilpauti, į ugnį spjauti, garsiai šūkauti, kojomis po stalu mataruoti ir kt.

Pamokoms kartais žodžių neužtekdavo – tekdavo beržinės košės. Ne vienas gavo per minkštąją rykšte už iš kaimyno sode skintus obuolius, parsineštą svetimą daiktą ar melagystę.

Pasak D. Šeškauskaitės, vis dėlto, kaip anksčiau, taip ir dabar darbščių, sąžiningų tėvų, senelių elgesys – pats geriausias auklėjimo būdas, pavyzdys vaikams.

Nors skirtumų ir yra, bet geri dalykai, svarbios vertybės per šimtmečius nepasikeitė – meilė, supratimas, darna kiekvienoje šeimoje.

Prie bendro stalo

Svarbią reikšmę kiekvienoje šeimoje turėjo stalas – prie jo valgyta, daug svarbių klausimų spręsta. Ant stalo statomas kryželis, uždegamos žvakes, prie stalo būdavo meldžiamasi, giedama.

Būta net apeiginio apėjimo aplink stalą, nuotaką išleidžiant iš namų.

Vyriausios pamergės vedama nuotaka tris kartus apeidavo aplink stalą, jį pabučiuodavo. Eidama vis patraukdavo staltiesę, linkėdama draugėms kuo greičiau ištekėti.

Kūdikis prieš vežant krikštyti irgi būdavo imamas ne nuo lovos, o nuo stalo.

Prie stalo visi turėjo savo vietą – pačioje garbingiausioje, stalo gale sėdėdavo vyriausias, šeimos galva tėvas ar senelis. Vaikams, kuriems reikėdavo elgtis kukliai, tekdavo vieta pakraštėly.

Atsirasdavo prie stalo vietos ir samdiniams – jie nebuvo kaip šeimos nariai, bet dažniausia su jais elgtasi pagarbiai, nevejama atskirai valgyti.

Šventės taip pat sukviesdavo prie to paties stalo – per Kalėdas, Velykas, Sekmines būdavo laukiama ir giminaičių atvažiuojant.

Tad tuomet jau ne tik savi, bet ir būrys svečių sėsdavo – vaikų labiausiai lauktieji krikšto tėvai, dėdės, tetos.
Tradicinėje lietuviškoje šeimoje gyvenimas sukosi kartu su nuolatiniu metų ciklu – pagal jį buvo ir darbai, ir bendravimo laikas.

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų