Loreta Kubiliūnienė. P. Židonio nuotr.

Nuo sraigtelio – iki kultūros vežimo

Nuo sraigtelio – iki kultūros vežimo

Miestelio šviesuolės vardą pelniusi Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė džiaugiasi, kad gyvenime jai niekas niekada nėra pasakęs: „Šito tu negali“.

Todėl buvusi gryna miestietė, keturių vaikų mama ir jau trylikos anūkų močiutė dabar sugeba ne tik pavyzdingai vadovauti kultūrai, bet ir moka apdirbti metalą, lipdyti iš molio, piešti. Sulaukusi keturiasdešimties, Loreta netgi pradėjo groti, o prieš kurį laiką su vyru kuo puikiausiai įsirengė jaukius namus buvusiame tvarte.

Rokiškio rajone, Bajorų kultūros centre veikia dar visai nauja keramikos darbų paroda „Kai širdy nebetelpa“. Per dvi dešimtis nuotaikingų molinių vaikučių iš širdies čia ištraukė ir atvežė Ramygalos L. Kubiliūnienė.

„Tuos lėliukus kūriau kokius ketverius pastaruosius metus. Dažniausiai po darbo – vakarais, naktimis, tada ne tik laisvo laiko atsiranda, bet ir įkvėpimas užplūsta“, – apie naujausią savo kolekciją su meile kalba Loreta.

Pirmąjį molinuką ji lipdė pagal anūką Matą, labai mėgstantį kaišioti liežuvį. Antrąjį mažylį sukūrė kolegei. Taip L. Kubiliūnienė „užsikūrė“ visam būriui smagiųjų lėlių.

„Iš pradžių neskubėjau su tuo lipdymu, bet gavau pasiūlymą parodą surengti Seime, tada teko pasistengti. Taip vienas po kito ėmė gimti nauji, mieli ir emocingi moliniai veidai. Dabar jie Rokiškyje, o pavasarį jau keliaus į Lietuvos parlamentą“, – sako kūrėja.

Lėliukus ji lipdo be jokio išankstinio plano ar eskizo. Patys kūriniai diktuoja, kokie nori ir turi būti. O meistrės rankos ir šiek tiek – tuo metu nuotaikos tiems norams tiesia kelią.

„Kai kurie jų turi vardus, kai kuriems paprašiau suteikti parodos lankytojų. Taip viena mano molio porelė buvo pavadinta Juozapas ir Skarlet. Pasirodo, mano darbus pamatęs toks berniukas atpažino sau patinkančią mergaitę ir juodviejų vardai labai prilipo skulptūrėlėms“, – džiaugiasi Loreta.

Loreta Kubiliūnienė. P. Židonio nuotr.

Loreta Kubiliūnienė. P. Židonio nuotr.

Sukilo už direktorę

Apskritai tiek lipdymas, tiek maži vaikai, pasak keramikės, labai pakelia nuotaiką. Kurdama mažųjų veidelius, Loreta tvirtina negalėjusi būti nė pikta, nė liūdna. O jei tokia ir prisėsdavo minkyti molio, greitai pralinksmėdavo.

„Mane supykdyti sunku, bet kartą grįžau labai pikta ir sėdau prie savo naujo mažylio. Pasiėmiau juodo molio ir ėmiau lipdyti juodaodį vaiką, bet emocijos rimo rimo, kol visas šitas kūrinys persivertė į taikią draugystę tarp rasių. Nulipdžiau du berniukus: vieną tamsų, kitą šviesų, ir abu jie lietėsi pirštais. Kaip mes vaikystėje – įsipjaudavome pirštus ir tai būdavo draugystė per amžius“, – šypsosi pašnekovė.

Tą kartą moteris į molį suminkė visas slogias nuotaikas. Jų praėjusiais metais niekam netrūko – pandemija ir prasidėjęs karantinas keitė tiek darbus, tiek pomėgius, tiek ir bendravimą.

Be viso to, pernai L. Kubiliūnienė nusprendė palikti Ramygalos kultūros centro direktorės vietą. Tiesiog nebeturėjo jėgų nešti didelio krūvio už gana mažą atlyginimą.

„Dirbdavau po 14–16 valandų per parą, reikėjo vadovauti ne tik kultūros centrui, bet ir jame naujai įsikūrusiam jaunimo centrui. O atlyginimas nuo to nesikeitė. Nusprendžiau išeiti“, – prisimena L. Kubiliūnienė.

Iki pat paskutinių numatytų darbo dienų ji neprasitarė miesto gyventojams, kad ketina palikti kultūros reikalus. Tačiau kai tokie planai iškilo į paviršių, sukilo visa bendruomenė.

Žmonės rinko parašus, rajono valdžia kvietė direktorę kalbėtis, o visa tai, pasak jos, viduje kėlė didžiules emocijų audras.

„Iš vienos pusės, atrodė, gera, kad už tave kovoja. Iš kitos pusės jau buvau tvirtai nusprendusi išeiti ir tuo džiaugiausi – žinojau, ką toliau darysiu. Plėšiausi viduje – po žinios apie išėjimą gavau net penkis naujus darbo pasiūlymus, bet, kaip matote, likau“, – apie kilusį sujudimą darbovietėje ir jo pabaigą pasakoja vadovė.

Geriausia padėka

Dabar Loreta nesigaili dėl sprendimo pasilikti ir sako, kad ramygaliečių palaikymas jai tapo vienu didžiausių gyvenimo įvertinimų. Paprastai ji per daug nesidžiaugia padėkomis, raštais ir gražiais žodžiais – tai esą dažnai tik formalumas.

„Net nežinosi, kokiais keliais atėjo ta padėka, – gal tik paklausė kitų, kam čia geriausia iš to miesto įteikti. O štai toks bendruomenės pripažinimas ir palaikymas man buvo ypatingas. Kaip ir gyventojų suteiktas kultūros šviesuolės vardas vos po trejų metų darbo čia, kultūros centre“, – patikina jau keturioliktus metus Ramygalos kultūrai dirbanti Loreta.

Loreta Kubiliūnienė. P. Židonio nuotr.

Loreta Kubiliūnienė. P. Židonio nuotr.

Metalo apdirbėja

Dieną, kai sutiko imtis Ramygalos kultūros vairo, L. Kubiliūnienė vis dar prisimena su šypsena. Tada ji, kaip save vadino, moteris nuo karvių uodegų, išdrįso imtis tokių atsakingų pareigų.

„Mano pirmoji specialybė buvo metalo apdirbimas“, – dabar kvatoja kultūros centro direktorė.

Iš gausios penkių vaikų šeimos Panevėžyje kilusi Loreta vos sulaukusi 15 metų užsispyrė kelti sparnus į savarankišką gyvenimą. Baigusi 8 klases, atsisakė vidurinės mokyklos ir panoro profesijos.

„Labai mėgau piešti ir tai man sekdavosi. Pirmiausia nusitaikiau į tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą. Bet penkiolikmetei išvažiuoti gyventi vienai atrodė per toli. O ir už mokslus būtų reikėję mokėti, nors tais laikais buvo deklaruojamos nemokamos studijos. Mūsų šeima buvo gausi, tėvams nebuvo lengva“, – pasakoja L.Kubiliūnienė.

Paauglė pasirinko savo miesto profesinį mokymą ir sugalvojo stoti į Panevėžio politechnikumą – dabar tai jau kolegija.

„Mano tėtis buvo liejikas. Taigi užsimaniau ir aš tokios specialybės. Bet ji politechnikume buvo skirta tik vaikinams. Ką gi, liko statyba, vandentiekis ir metalo apdirbimas – man visos šitos profesijos buvo vienodos, pasirinkau pastarąją“, – juokiasi kultūros darbuotoja.

Tėvai neatkalbinėjo dukros dėl vyriškos profesijos – priešingai, netgi didžiavosi, jog atžala įstojo į tokią tada prestižinę mokyklą. O pačiai studentei pirmi mokslo metai su metalu buvo tikrai tarsi geležiniai.

„Nesuprasdavau net, apie ką kalba. Kokie dar sukimo greičiai? Bet buvo labai įdomu“, – sako avantiūristė.

Laikui bėgant mergina perkando pasirinktą profesiją. Ir dabar L. Kubiliūnienė juokauja, kad tikriausiai sugebėtų ir gręžti, ir frezuoti metalą, tik jau staklės per šitiek metų pasikeitė.

„Kai kultūros centre remonto darbus atliekantys statybininkai bando man kažką paaiškinti, kaip nieko nesuprantančiai moterėlei, paprašau brėžinių – jų akys būna didelės“, – juokiasi direktorė.

P. Židonio nuotr.

P. Židonio nuotr.

Svajojo apie kaimą

Pagal metalo apdirbėjos profesiją panevėžietei padirbėti rimtai taip ir neteko. Sulaukusi 18-os, Loreta ištekėjo ir jau atsiimdama diplomą po širdimi nešiojo naują gyvybę.

„Mano vyras Algis kilęs iš šitų Ramygalos apylinkių. Čia pati vaikystėje mielai atvažiuodavau pas giminaičius. Dievinau kaimą, svajojau būti dar ir zootechnike. Mano tėvas buvo prieš, kad jo vaikai paliktų miestą“, – pasakoja L. Kubiliūnienė.

Ji prisimena, kaip septynmetė viena važiuodavo autobusu iki pat Ramygalos ir čia dar kelis kilometrus pėsčiomis eidavo iki giminių sodybos vasaroti. Smagiausia būdavo pėdinti pro žirnių laukus ir sutikti nepažįstamus žmones, kurie su maža mergaite sveikindavosi.

„Mieste to nebūna, kad eitum ir pasisveikintų nepažįstamas. O čia eini tokia maža ir tau sako „laba diena“. Specialiai lėtai kulniuodavau per tuos laukus, kad tik ką nors sutikčiau“, – šypteli L. Kubiliūnienė, ir dabar labiau mėgstanti kaimą nei miestą.

Ištekėjusi ji nė negalvodama persikėlė į savo vyro gimtinę. Čia miestietė kiekvieną šienapjūtę pasitikdavo kaip šventę, apsirengusi baltais drabužiais.

„Nesuprasdavau, kodėl jiems taip nepatinka žemės ūkio darbai, net mano vyras dėl to dejuodavo“, – prisimena Loreta.

Meldė vaikų

Savo išrinktąjį panevėžietė pažinojo nuo vaikystės, bet artimesnė draugystė tarp jaunuolių užsimezgė paauglystėje.

„Už jo tekėti sutikau metams – tiek laiko daviau pabandyti ir štai vis dar bandome tris dešimtmečius, lyg ir sekasi“, – juokiasi moteris ir priduria, kad iš savo gyvenimo istorijos knygą galėtų parašyti.

Keturi jųdviejų vaikai Loretai taip pat buvo tikras stebuklas. Dar dvylikos mergaitė taip sunkiai sirgo, kad gydytojai ne tik palikuonių jai ateityje nebeprognozavo, bet ir ilgo gyvenimo.

„Kaip dabar atsimenu, guliu ligoninėje ir girdžiu gydytojus mamai sakant, jog gyvensiu iki 30 metų. Man tada tai atrodė gili senatvė, kurios ir taip gal žmonės nesulaukia. Nebaisu buvo ir dėl vaikų, kai pati iš gausios šeimos. Bet kai sukako 17-ika, pajutau tikrą motinystės instinktą“, – prisipažįsta pašnekovė.

Tais laikais, anot jos, tekėti anksti buvo populiaru, o moterys tvirtai tikėjo savo svarbiausia pareiga būti gera mama, gera žmona.

„Meldžiau Dievo, kad duotų nors ir dešimt vaikų – žadėjau visus užauginti“, – dabar prisimena 53-ejų L. Kubiliūnienė.

Pilnas kiemas

Ir dangus jauną merginą išgirdo. Bene dešimt kartų ji jautė savyje užsimezgusią gyvybę, bet dėl sveikatos ir patirtų ligų sunkiai išnešiojo keturias: tris sūnus ir dukrą. Be to, į Ramygalą, o paskui mažą Butkiškių kaimelį atsikrausčiusi šeima globojo ir du Loretos sesers vaikus.

Dabar Kubiliūnai jau džiaugiasi 13 anūkų būriu. Septyni jų, 34-erių dukters, kasdien laksto po senelių kiemą, o aštuntoji dukters atžala gimė prieš du mėnesius ir dar guli lopšy.

Mažiausias dar nežino, kad kartu su broliais ir seserimis kada nors rugsėjo 1-ąją švęs „Senelių“ kavinėje. Loreta su vyru sugalvojo tokią naują tradiciją anūkams.

„Kavinė mūsų namuose atsidarė visai netikėtai, – nusijuokia močiutė. – Rugsėjo 1-ąją po šventės mokykloje anūkai tiesiog nebenorėjo laukti laisvos vietos Ramygalos kavinukėje ir grįžo namo. Kad neliūdėtų, pripirkome ledų, sukūrėme meniu ir juos vaišinome kaip padavėjai. Taip pernai pradėjome jau ketvirtus mokslo metus – mėgstame laiką leisti su anūkais.“

Gausiai dukros šeimai Loreta su vyru užleido savo namus, o patys persikėlė gyventi į savo buvusį tvartą. Po visų vargų atsisakę ūkio, čia sutuoktiniai įsirengė jaukius kambarius ir puikiai jaučiasi prieš langus matydami didelę artimųjų kompaniją.

„Savo vaikus jau užauginome. Sūnūs tapo geri staliai, kaip aš visada svajojau, nes vyras nebuvo per daug kūrybingas. Jie man daug padeda ir kultūros centre, padėjo ir namus ūkiniame pastate įsirengti. O dukra augina vaikus, būti gera mama – jos tikrasis pašaukimas“, – teigia Loreta.

Įmesta į muziką

Augindama vaikus, L. Kubiliūnienė visą laiką skyrė šeimai ir tik vėliau išėjo dirbti. Prieš nerdama į kultūros sritį, dar padirbo floriste Ramygalos gėlių parduotuvėje. Rasdama laisvo laiko, sutikdavo ką nors sukurti ir kultūros centrui, mokyklai, bendruomenei.

„Vieną dieną kultūros centre neliko vadovo, todėl šią vietą pasiūlė man. Nesutikau, nesijaučiau tam tinkama. Bet po trejų metų direktorės kėdė vėl liko laisva ir vėl sulaukiau prašymo ateiti“, – pasakoja L. Kubiliūnienė.

Tą kartą ji sutiko. Naujokė turėjo visokiausių pažymėjimų apie baigtus kursus, mokymus, tik neturėjo aukštojo mokslo diplomo.

2004 m. Loreta buvo įgijusi ir keramikės specialybę. Tada buvo sunkus metas, nebuvo darbų, tad moteris baigė profiliavimo kursus ir išmoko lipdyti iš molio.

„Mane visada visur veda smalsumas ko nors išmokti, kažką pažinti. Taip pat ir su piešimu. Apie jį daug skaičiau, bandžiau nupiešti šešėlį, išgauti spalvą. Buvo laikas, kai visas Panevėžys lipdė iš molio ir aš tuo susidomėjau. Bet aukštojo mokslo tada baigusi nebuvau, nors tada ir nereikėjo“, – sako direktorė.

Bet po dvejų metų Ramygalos kultūros centre jo vadovė įsivėlė dar į vieną avantiūrą – įstojo į muzikos pedagogiką.

„Apie muziką žinojau tik tiek, kad pianino klavišai yra juodi ir balti. Bet vieną dieną draugė netikėtai pasiūlė stoti į Panevėžio kolegijos Rokiškio filialą. Žinojau, kad ten ruošia kultūros specialistus, ir nenorom sutikau“, – pasakoja Loreta.

Kai būsima studentė tiksliai išsiaiškino, ką studijuos, juokiasi net žagtelėjusi. Paaiškėjo, jog įstojo ne į kultūros vadybą, o į muziką – sau visiškai svetimą dalyką.

„Dabar sunku ir patikėti, kad keturiasdešimties galima išmokti groti. Pradžioje puoliau atsiimti dokumentų iš tokių studijų, bet perkalbėta kažkaip pabaigiau“, – sako Loreta.

P. Židonio nuotr.

P. Židonio nuotr.

Niekas nepasakė

Atsiėmusi diplomą, Loreta su muzika beveik atsisveikinusi. Jai patinka klausytis kolektyvų repeticijų darbovietėje, bet pati prie jų nesijungia – bijo sugadinti rezultatą.

„Matau, kaip mano darbuotojai dirba su savo dainininkais, ir aš nedrįsčiau kartu dainuoti. Pati žinau, kad mano balsas negražus ir ausiai nemielas. O jei tai dar pasakytų – kompleksą įsivaryčiau“, – įsitikinusi L. Kubiliūnienė.

Loreta pripažįsta: gal todėl gyvenime tiek daug ir išmoko visko, kad niekas jai į akis tiesiai nepasakė: „Tai neįmanoma“. Taip ji jau pristatė ne vieną savo piešinių parodą, ruošiasi plėsti molinių vaikučių kolekciją ir toliau vadovauti Ramygalos kultūrininkams.

 

Komentarai

  • Jei tokių žmonių daugiau būtų… pilna šviesos tuomet būtų Lietuva… Ačiū už straipsnį.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų