-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžietė Greta Vilutytė kažkada sau pasakė, kad kur jau kur, bet Paryžiuje, kur daug šiukšlių ir arogantiškų žmonių, tikrai negyventų.Sakoma, niekada nesakyk niekada.
Jau daugiau kaip dveji metai jos šeimos namai Prancūzijos sostinėje.
Nors jai teko ne vienus metus pagyventi Vilniuje, Rygoje ir Varšuvoje, Paryžius papirko neaprėpiamomis galimybėmis.
G. Vilutytė – vienintelė lietuvė kosmetikos milžinės „L’Oreal“ Europos vadovų komandoje.
Panevėžietė svarsto, kad kilti karjeros laiptais jai padėjo ne tik ambicingumas, bet ir lietuviškas kuklumas.
G. Vilutytė – vienintelė lietuvė kosmetikos milžinės „L’Oreal“ Europos vadovų komandoje. M. Požerskytės nuotrauka
G. Vilutytę, kaip ir daugelį mergaičių, nuo vaikystės traukė grožio pasaulis – išbandyti visi mamos lūpdažiai ir kvepalai.
Noras puoštis ir gražintis gal taip ir būtų likęs tik maža moteriška aistra, jei ne visiškas atsitiktinumas.
Išvykusi mokytis į Vilniaus universitetą, panevėžietė pradėjo dirbti reklamos planavimo agentūroje, kur pagrindinis jos klientas buvo didžiausia pasaulyje kosmetikos kompanija „L’Oreal“.
Po kelerių metų sėkmingo bendradarbiavimo „L’Oreal“ G. Vilutytei pasiūlė prisijungti prie rinkodaros komandos Rygoje, kur tuo metu veikė Baltijos šalių būstinė.
Taip 2011 metais prasidėjo panevėžietės kelias grožio pasaulyje.
„Tuomet pasiūlymas būti „Maybelline“ prekės ženklo vadove Baltijos šalims ir pabandyti gyventi Rygoje atrodė labai patrauklus iššūkis – atsidūriau „L’Oreal“ ir čia esu jau beveik 14 metų“, – karjeros pradžią prisimena G. Vilutytė.
Smalsią ir talentingą lietuvaitę dar po keleto metų pakvietė darbuotis „L’Oreal“ būstinėje Varšuvoje, G. Vilutytė tapo marketingo vadovė Lenkijai.
Nežinia, kaip viskas būtų susiklostę vėliau, tačiau prasidėjusi pasaulinė koronaviruso pandemija privertė grįžti į tėvynę.
„Bet po poros metų, praleistų Vilniuje, gavau pasiūlymą užimti marketingo vadovės pozicijas Europai centrinėje „L’Oreal“ kompanijos būstinėje Paryžiuje. Iki tol į Paryžių dažnai atvykdavau darbo reikalais, maniau, kad niekada čia nenorėčiau gyventi dėl daugybės žmonių, šiukšlių bei arogantiškų prancūzų. Visgi su šeima čia esame jau dveji su puse metų ir visiškai įsimylėjome šį miestą! Jis be galo estetiškas, įvairus, alsuojantis gyvybe, suteikiantis neaprėpiamas galimybes. Daug kas bijo Paryžiaus dėl kalbos barjero, bet jaučiu, kad šiandien prancūzai daug atviresni žmonėms, nekalbantiems jų kalba“, – pasakoja G. Vilutytė.
Panevėžietė yra vienintelė lietuvė „L’Oreal“ vadovų komandoje, kurią sudaro daugiau nei 20 skirtingų tautybių žmonių iš viso pasaulio.
G. Vilutytė neslepia: konkurencija išties didelė.
Apskritai didelėse korporacijose mažų šalių atstovams prasimušti, ypač patekti į centrinę būstinę, visada sunkiau: didelės rinkos ir jų komandos visada turi prioritetą versle ir natūraliai didesnę galimybę būti pastebėtiems.
„Turiu du didžiausius kontrastingus pomėgius: kvepalus ir futbolą.“
G. Vilutytė
„Mano kelias taip pat ėjo per Lenkiją. Svarbu būti užsispyrusiam, ambicingam, bet kartu išlaikyti lietuvišką kuklumą bei daug mokytis iš žmonių aplinkui. Centrinėje būstinėje dažniausiai susirenka talentingiausi įmonės darbuotojai iš viso pasaulio, todėl jaučiama sveika konkurencija, bet kartu ir begalinės galimybės mokytis vieniems iš kitų“, – sėkmingos karjeros receptu dalijosi G. Vilutytė.
Pasak emigrantės, nors įmonėje ji dirba daugiau kaip dešimtmetį, vietos monotonijai nėra.
„Mano darbo diena labai įvairi: nuo susitikimų su produktų komanda kuriant naujienas 2027 metams, pokalbių telefonu su skirtingomis šalimis aptariant rezultatus ir galimybes iki prezentacijų vadovams pristatant augimo galimybes naujuose segmentuose Europoje. Tenka keliauti po Europą lankant vietines komandas bei susipažįstant su skirtingomis rinkomis – šios kelionės visuomet suteikia daug energijos“, – apie darbo kasdienybę pasakoja panevėžietė.
G. Vilutytė šypsosi, kad daugelis darbą „L’Oreal“ įsivaizduoja visiškai kitaip, nei iš tiesų yra.
Niekas biure neleidžia laiko dažydamasis arba lakuodamasis nagus.
Visi orientuojasi į verslą bei jo procesų valdymą.
„Taip, dirbti su prekės ženklais, kurie tau patinka, visada smagiau, tačiau pati nebūtinai turi mėgti visus produktus. Tikriausiai tai būtų net neįmanoma, žinant, kad kasmet sukuriame ir išleidžiame kelis šimtus naujų produktų. Marketingo komandoms svarbu žinoti kuo daugiau apie vartotoją bei nesivadovauti tik savo asmenine nuomone. Tikriausiai mano grožio krepšelis didesnis nei reguliaraus vartotojo, bet tik todėl, kad noriu išbandyti naujas formules, kurios pasirodys prekyboje tik po kelerių metų, ar konkurentų produktus“, – pasakoja G. Vilutytė.
Pasak pašnekovės, nors dirba grožio srityje, čia niekas darbuotojų nevertina pagal išvaizdą, nėra net griežto aprangos kodo – biure galima sutikti ir labai artistiškai apsirengusių dizainerių, ir džinsus mūvinčių aukščiausių vadovų.
„Man tikrasis moteriškumas ir grožis yra susijęs su pasitikėjimu savimi, vidine šiluma ir nuoširdumu. Jei kosmetika padeda moterims pasiekti to pasitikėjimo savimi, vadinasi, mūsų darbas nenuėjo perniek“, – šypsosi G. Vilutytė.
G. Vilutytei teko ne vienus metus pagyventi Vilniuje, Rygoje, Varšuvoje ir jau daugiau nei dvejus metus su šeima yra įsikūrusi elegantiškajame Paryžiuje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Darbo valandos tokioje didelėje kosmetikos korporacijoje nėra tiksliai apibrėžtos, tačiau G. Vilutytė visada stengiasi vakarus praleisti su šeima.
Su savo antrąja puse – dar mokyklos laikų meile – augina devynmetį sūnų.
Paryžius yra niekad nemiegantis miestas, čia nuolat kažkas vyksta, tad bent kartą per savaitę stengiasi nueiti į muziejų, koncertą ar baletą.
Per tuos kiek daugiau nei dvejus metus G. Vilutytė Paryžiuje sutiko ir daugiau lietuvaičių, tapusių draugėmis.
„Turiu du didžiausius kontrastingus pomėgius: kvepalus ir futbolą. Renku skirtingus nišinius kvepalus, jų turiu apie šimtą. O laisvu laiku mėgstu žiūrėti futbolą: be sūnaus varžybų, seku Anglijos lygą ir žaidžiu „fantazijos“ lygoje – tai virtuali futbolo valdymo simuliacija, kurioje tampi savo mėgstamos komandos vadovu“, – šypsosi G. Vilutytė.
Bent porą kartų per metus ji stengiasi aplankyti ir gimtuosius namus.
Pas Panevėžyje gyvenančius senelius dažniau lankosi G. Vilutytės sūnus – čia jis praleidžia vasaros atostogas.
Nors Paryžius ir tapo jos netikėtai atrastu meilės miestu, panevėžietė neatmeta galimybės ir vėl pakelti sparnus.
„Nors ir labai mylime Paryžių, mano karjeros kita stotelė tikriausiai bus kitoje didelėje Europos šalyje. Keisti šalis nėra lengva, bet mane labai palaiko vyras, be šeimos pagalbos tai būtų neįmanoma. Naujos šalys taip pat daug duoda ir 9-mečiui sūnui. Jis laisvai kalba trimis kalbomis, auga tarptautinėje aplinkoje ir turi draugų iš viso pasaulio“, – džiaugiasi G. Vilutytė.
