Verslininko ūkyje lakstantys danieliai dažnai vilioja smalsuolius. Nors iš prigimties jie baikštūs, tačiau prisivilioti arčiau šiuos gražuolius galima skanėstais – miltais. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Nuo kunigystės – į verslo aukštumas

Nuo kunigystės – į verslo aukštumas

 

Važiuojantieji keliu Panevėžys–Šiauliai, vos keli kilometrai už Berčiūnų, dažnai stabteli ties Degionių kaimu, kur prie pat kelio aptvare ganosi daugiau kaip dvi dešimtys danielių, išvaizda primenančių Kalėdų Senelio elnius. Jų augintojas Arūnas Juškys šypsosi, kad kiek netradicinis jo ūkis – tik akims paganyti.

Danieliai – nepigus malonumas, o ir vargo nemažai, mat šie gražuoliai mėgsta šeimininką nustebinti. Tačiau ko nepadarysi dėl šių gražuolių, ypač kai jie puiki streso, kurio verslininko darbe netrūksta, malšinimo priemonė.

Šių švelniakailių elninių šeimos atstovų atsiradimas A. Juškio ūkyje nebuvo labai gražus. Įsigijęs sodybą su beveik devyniais hektarais žemės, jis nusprendė nenaudojamą žemę išnuomoti ūkininkams, tačiau šie nebuvo nusiteikę mokėti net ir simbolinio nuomos mokesčio. Kad žemė tuščia nedirvonuotų, verslininkas sumanė čia apgyvendinti danielius, kurie kažkada ganėsi tik dvarų sodybose. Taip aptvare atsirado keturios patelės ir patinas. Pastarasis, kaip pamena jų augintojas, atrodė nususęs, mat augo didelėje bandoje ir buvo užguitas. Tačiau labai greitai pasijuto tikru ir vieninteliu karaliumi.

„Teko susimokėti ir baudą gamtos inspektoriams. Mat pagal reikalavimus šie pirmiausia turi įvertinti, ar aptvaras įrengtas pagal visas taisykles. Tik tada jame galima apgyvendinti gyvūnus. Nors aptvaras buvo įrengtas nepriekaištingai, tačiau vis tiek buvau apdovanotas bauda, mat nesulaukęs oficialaus gamtosaugininkų pritarimo įkurdinau danielius“, – neslepia A. Juškys.

Po metų laukė dar vienas nemalonumas – į danielių aptvarą įsisuko brakonieriai. Įžūliai sulaužę tvorą, šie nušovė ir išsitempė du danielius – didžiuliu ragų vainiku pasipuošusį patiną ir vieną patelę. Ūkininkui teko vėl ieškoti, kuo papildyti be patino likusią bandą.

Augintojo teigimu, danieliai nėra lepūs gyvūnai, ištveria net ir šalčiausias žiemas, svarbu, kad netektų gulėti ant sniego. Visgi per šių gražuolių auginimo metus nuostolių nepavyko išvengti – viena patelė nugaišo, negalėdama apsivaikuoti, taip pat neteko ir vieno jauniklio. A. Juškys spėja, kad jį per rują užvaikė patinai, kurie kovodami dėl patelių dėmesio būna gana agresyvūs jaunikliams. Dar pora nelaimėlių įsipainiojo į aptvarą. Ne vienas, ištroškęs laisvės, paspruko iš ūkio.

„Filosofijos mokslai praplėtė akiratį ir suteikė galimybę pamatyti, kas nematoma“, – sako A. Juškys.

„Prieš dvi savaites sulaukiau ir policijos skambučio, kad netoli mūsų aptvaro laksto du danieliai. Dar vasarą patelė su jaunikliu perbėgo judrų kelią, o sugrįžti bijo. Buvo ir taip, kad viena patelė buvo pabėgusi visus metus, bet gamta taip šaukė, kad vieną dieną radau aptvare. Neįsivaizduoju, kaip įlindo atgal“, – pasakojo A. Juškys.

Paperkantis grožis

Pasak danielių augintojo, šie žvėreliai ir natūralioje gamtoje gali puikiai išgyventi, jeigu nepatenka į medžiotojų taikiklį. Bet iš esmės tai labai socialūs gyvūnai, kuriems reikalinga draugija. Net ir išbėgę į laisvę jie netrukus grįžta prie aptvaro ir suka ratus, kad kas įleistų atgal. Tik ilgiau pabuvę laisvėje grįžti jau nebenori.

„Kol jie mažiukai, bando slėptis atsiguldami ir nuleisdami galvą. Jiems atrodo, kad jeigu jie nemato, vadinasi, ir kiti jų nemato. Tokius lengva pagauti, bet jeigu jau sprunka – kaip vėjas laukuose. Kartą tokį mažiuką atsinešiau į biurą. Jis tiek priprato prie mano rankų, kad nunešus į aptvarą jau rėkia, kad vėl paimčiau, tarsi būčiau jo mama“, – šypsosi danielių augintojas.

Iš danielių ragų, kuriuos meta kasmet, gaminami papuošalai, suvenyrai ar net dekoratyviniai baldai. Tačiau panevėžietis ragų nepardavinėja – dažniausiai išdalina pažįstamiems ir draugams. Mat norint, kad pavyktų išsaugoti įspūdingą karūną, reikia danielius labai prižiūrėti, kad šie nesugalvotų savo ragų kur „pasikasyti“. A. Juškio teigimu, gurmanai itin vertina ir danielių mėsą. Nors ji tamsi, kaip ir visa žvėriena, tačiau neturi jokio specifinio kvapo. Bet jo šeima retai kada paima į burną bent gabalėlį šios mėsos. Kartą augintinį ūkininkas aptiko įsipainiojusį į aptvarą. Žvėrelis taip susižalojo, kad teko kviestis medžiotojus.

„Mėsą išdalinau. Namiškiams gaila tokį grožį valgyti“, – pasakojo panevėžietis.

Anot jo, danielių auginimas – vieni nuostoliai. Reikia rūpintis ne tik pašarais, bet ir plėsti aptvarus. Be to, nuolat tenka apeiti visas danielių valdas, kad ragais nebūtų kur prakrapštę aptvaro.

„Jie kaip katinai sugeba pralįsti net ir pro menkiausią plyšiuką. Atrodo, neįtikėtina – eina ir kilnoja tvorą, ar kur nors nepasikelia. Nemažai vargo su jais, bet ko dėl grožio nepadarysi“, – šypsosi danielių augintojas.

Nuo Afrikos iki Australijos

Panevėžiečio teigimu, danielių auginimo veikla – puikus būdas įveikti stresą, kurio jo darbe netrūksta. Prieš kiek daugiau nei penkiolika metų paties įkurta įmonė „Mototecha“ gamina įvairius melžimo aparatus bei kitą žemės ūkio techniką. Lietuvos pieno ūkiams išgyvenant ne pačius geriausius laikus, beveik visa produkcija iškeliauja į kitas šalis. Panevėžiečio kurti agregatai „emigravo“ net į tokius tolimus kraštus kaip Kirgizija, Australija, Saudo Arabija. Įmonės darbuotojai dabar triūsia prie didelės mobiliosios melžimo aikštelės, kuri kitą savaitę iškeliaus į Keniją, į senatoriaus ir kandidato į šalies prezidentus valdas. Kenijoje žmogus sąskaitoje gali turėti nors ir milijoną, bet ten tikrasis turtas matuojamas tik karvių skaičiumi.

„Pripažinsiu, kurį laiką balansavome ant išlikimo ribos. Atrodo, tiek daug įdėta pastangų, minčių, be to, esi atsakingas ir už tuos penkiolika žmonių, kurie dirba įmonėje, būtų labai skausminga bankrutuoti. Mažais žingsneliais judame į priekį ir vis daugiau ūkininkų sužino apie mūsų produkciją. Ką tik grįžau iš Anglijos, o tuoj reikės vėl važiuoti į Prancūziją“, – pasakojo verslininkas.

Pradėjo nuo kunigystės

Idėją imtis kiek netradicinio verslo padiktavo pats gyvenimas. Po mokyklos baigimo A. Juškys įstojo į kunigų seminariją, manė, kad tai yra tikrasis jo kelias. Po trejų metų studijų pagal mainų programą išvyko į Austriją, o grįžęs atgalios po pusmečio kunigystę metė, supratęs, kad tai ne jo pašaukimas. Austrijoje jis susipažino su kunigu iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kuris panevėžiečiui išrūpino stipendiją, kad šis už Atlanto galėtų baigti liberalių menų studijas universitete. Įgijęs filosofijos srities išsilavinimą, Panevėžyje pradėjo mokytojauti. Pasak A. Juškio, tuo metu kaip tik trūko anglų kalbos pedagogų. Nors darbas jam patiko, tačiau jautė, kad pedagogika – taip pat ne jo pašaukimas.

„Nusprendžiau imtis verslo, nors neturėjau jokios patirties, tik idėją. Jeigu ne baigti filosofijos mokslai, nedaryčiau to, ką dabar darau. Mokslai praplėtė akiratį ir suteikė galimybę pamatyti, kas nematoma“, – sako verslininkas.

A. Juškio įmonėje sukurti melžimo agregatai ir mobiliosios melžimo aikštelės iškeliauja į ekologinius ūkius visame pasaulyje. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Konstruktorius iš prigimties

Ūkininkų šeimoje augęs A. Juškys matė, kaip tėvai vargsta rankomis melždami karves. Kad palengvintų jų darbą, ėmė ieškoti alternatyvų. O neradęs, kas tiktų ir patiktų, pats sumeistravo pirmąjį melžimo aparatą.

„Pamačiau, kad tai dar neišnaudota verslo niša. Nors pasaulyje melžimo aparatų gamintojų nemažai, bet aš į gamybą pažiūrėjau kitu kampu. Pramoniniuose ūkiuose gyvuliai nėra tausojami, statistiškai karvė „dirba“ dvi su puse laktacijos. Po to ji nurašoma, o ekologiniame ūkyje gali gyventi ir penkiolika metų. Mūsų kuriamos lauko melžimo aikštelės skirtos būtent ekologiniams ūkiams, kur į gyvulį nėra žiūrima kaip į mašiną, gaminančią pieną“, – pasakojo verslininkas.

Panevėžiečio kuriamos mobiliosios melžimo aikštelės patrauklios tuo, kad ūkininkams nebereikia du kartus per dieną galvijų varyti į tvartus – daug paprasčiau tokią aikštelę atvežti į ganyklas ir galvijai išlieka švarūs. Vienu metu galima melžti net aštuonias karves – visos yra atskirtos, tad jaučiasi saugios tiek karvės, tiek ir jas prižiūrintis žmogus.

Visos melžimo aikštelės bei kiti agregatai nuo pat idėjos iki įgyvendinimo kurti panevėžiečio įmonėje. Naujausias išradimas – energiją tausojantis melžimo agregatas.

A. Juškys pripažįsta, kad noras konstruoti ir meistrauti jį lydėjo nuo vaikystės. Dar būdamas septintokas jau turėjo oficialų nuolatinį darbą – buvo kolūkio bitininkas ir gaudavo 70 rublių per mėnesį algą, o mokytojai tuomet uždirbdavo 120 rublių. Kad suspėtų po pamokų dirbti, klasės draugams dažnai tekdavo statyti po trilitrinį stiklainį medaus. Už tokį atlygį šie padėdavo išsisukti nuo visuomenei naudingų darbų.

„Nuo mažens buvau „geležinis“, patiko nuolat kažką konstruoti. Kaip bitininkas gavau ir motociklą su lopšiu. Jį persikonstravau, kad net policija stabdydavo pasižiūrėti, su kokiu įrenginiu važinėju“, – šypsosi Arūnas.

Nors darbas veja darbą ir laiko sau bei šeimai dažnai nebelieka, sustoti panevėžietis negalintis. Verslas yra tapęs ir jo gyvenimo būdu.

„Aš jau toks, ir nemanau, kad nusiraminsiu“, – sako A. Juškys.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų