-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O tai buvo nuostabus praeito amžiaus poilsio laikas! Šokiai vykdavo visur. Kaimuose taip vadinamos gegužinės iki paryčių, miestuose diskotekos iki saulės patekėjimo. Eidavom save parodyti ir kitų pasižiūrėti. Merginos dalindavosi suknelėmis, skurdžia sovietine parfumerija ir bateliais ant aukštų kulniukų. Tos, kurios buvo aukštos, kulniukus pritrumpindavo, kad turėtų daugiau šansų būti pakviestoms. Jos anksčiausiai ir susirinkdavo tamsiose kultūros namų salėse, sustodavo pasieniais ir laukdavo ateinant vyrų. Tie gi neskubėdavo. Susirinkę prieš šokius išlenkdavo taurelę „ant drąsos“, atlaisvindavo „šlipso“ mazgą ir drąsiai grupelėmis užeidavo į salę, kaip į medžioklę. Dar nebuvo feminizmo ir meetoo skandalų, todėl buvo įprasta, kad vyrai kviečia, o moterys neatsisako.
O atsimenate klasės žiburėlius ar mokyklos diskotekas? Kiek naujų vaikiškos meilės užuomazgų ten atsitiko šokant pagal „ABBA“ ar „Boney M“! Kelios mirksinčios lemputės, nuo kokios nors spec. technikos pavogta „migalkė“, suneštos iš namų kolonėlės ir 80 proc. tarybinės estrados, nes taip buvo parašyta kažkieno sukurtuose diskotekų vedimo įstatuose. Mūsų klasė, atstovavusi Juozo Balčikonio vidurinei mokyklai, 1984 metais laimėjo miesto diskotekų konkursą. Buvom labai gerbiami ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Mergaitės alpdavo, o mes, užsisakę pas didžėjų „lėtą gabalą“, glausdavom jas prie savęs ir linguodavom, šnibždėdami į ausis visokias nęsamones, kad tik patiktume ir prajuokintume.
O gal aš čia jau fantazuoju prisiminimuose, norėdamas, kad vaikystė ir jaunystė atrodytų kaip blizgantis saldainiukas….
Buvo mieste tuo laiku ir rimtų klubų, su geru apšvietimu ir aparatūra, nuo kurios žemo garso net žarnos pilve susitraukdavo. Vienas tokių – „Žėlkė“, tai yra geležinkelininkų kultūros namai. Už geležinkelio pasislėpę tarp didelių medžių, jie buvo traukos centras visam tos pusės Panevėžio jaunimui. Esu buvęs ten tik porą kartų, nes muštis vaikystėje taip ir neišmokau. O ten norint šokti, reikėdavo mokėti ir muštis, nes nuolat diskotekai įpusėjus kildavo konfliktai tarp Panevėžio mikrorajonų.
Dar buvo „Karininkų namai“ miesto centre, kur dabar G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka. Ten, sako, muzikantai grodavo gyvai ir kildavo mažiau muštynių. Nesu ten buvęs. Tais laikais mane jau buvo įtraukęs diskotekų vedimo bumas. Jos vykdavo kiekvienoje mokykloje ir beveik visuose kaimo kultūros namuose. Mėgdavo žmonės šokti. Gal dėl to, kad daugiau pramogų beveik ir nebuvo. Interneto nebuvo, feisbuko nebuvo, pažinčių programėlių taipogi. Taip ir susirasdavo savo antrą pusę šokiuose. Šokiai, taip sakant, kūrė šeimą – valstybės ląstelę, didino gimstamumą, nes po šokių dažnai merginas namo palydėti reikėdavo.
Bet tai jau kita istorija.
O juk būtų gerai, kur nors, kada nors, kai praeis karantinai ir koronos…..Diskoteką ta proga. Tokiems, kurie Sabriną ir Džo Daseną jaunais dar prisimena. Kurie AC/DC vis dar dievina ar Elvio Preslio rokenrolų niekaip pamiršti negali. Juk trinktelėtume? Kad tik širdis neiššoktų ir kojos nepavestų. Sutariam? Susitinkam? Iki.
Komentarai
-
- :)
- 17:45 2020.12.05
-
- Alfredas J.
- 12:39 2020.12.06
Rodyti visus komentarus (2)Būtinai… Į „Želkės“ salę dar neskubėkim. Ačiū už malonų priminimą.
buvo ir tokia Lietkoopsajungos salė kur eilė prie bilietų užsiriesdavo į geležinkelio gatvę,mat salė talpino tik 350 šokėjų, o norinčiųjų būdavo per 500. Tuo metu buvo prestižinė salė, nes buvo parketas ir geriausia muzika. Ten praleidau 10 metų kaip šokių vakarų administratorius ir atsakingas už muziką. Audrius mane turėtų prisiminti iš Tiksliosios laikų, kur dirbome ir dalyvavau gamyklos estradiniame.Dievulėliau! I ką dabar pavirto tos salės kur tiek malonių prisiminimų, kur praėjo jaunystė. O dabar bjauru žiūrėti kai per vestuves, jaunieji nebemoka šokti valsą, o ką kalbėti apie svajingą tango.