-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Savaitgalį Lietuva tradiciškai nušvito atminimo žvakutėmis ir laužais už tuos, kurie 1991 m. sausio 13-ąją paaukojo gyvybes už laisvą Lietuvą.
Iš Rusijos gyventi ir dirbti į Panevėžį pernai atvažiavęs 40-metis Ruslanas Basyrovas pirmą kartą išvydo Laisvę švenčiančius lietuvius.
1991-aisiais perversmai purtė visą agoniją išgyvenusią Sovietų Sąjungą. Rusija rugpjūtį minės 28-ąsias komunistų radikalų pučo prieš tuometį Sovietų Sąjungos generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą metines. Tų metų rugpjūčio 19-osios rytą iš miego pakirdę Sovietų Sąjungos piliečiai įsijungę televizorius išvydo baleto spektaklį „Gulbių ežeras“ ir netrukus išgirdo, kad SSRS prezidentas nušalintas, o miestų gatvėmis važinėja tankai. Visuomenės ir kariškių pasipriešinimas leido M. Gorbačiovui po trijų dienų iš atostogų Kryme sugrįžti į Maskvą, ir pučas žlugo. Sovietų Sąjunga jau buvo per silpna sustabdyti savo byrėjimą. Praėjus vos keturiems mėnesiams po nesėkmingo perversmininkų mėginimo užgrobti valdžią, sovietinės imperijos nebeliko.
R. Basyrovo teigimu, rugpjūtį Rusija mini vadinamąją desantininkų dieną. Tai, kas tądien vyksta, pavadinti švente europiečiui būtų sunku. Muštynės, degtinė ir jėgos demonstravimas – savotiški tokios „šventės“ akcentai.
„Tada mano mieste užsidaro visi kaukaziečių turgeliai, nes bijoma buvusių karių smurto. Jie puola žmones iš Rytų kaip buvusius priešus. Visą šalį apima sumaištis, girtuokliaujama ir mušamasi“, – pasakoja R. Basyrovas, kilęs iš Uljanovsko.
„Lietuviai daug ramesni žmonės“, – sako Ruslanas.
Savo gimtinėje jis nuolat girdėdavo, kad rusams šiais laikais reikia bijoti agresyvių lietuvių: dėl okupacijos, Sovietų Sąjungą sugriovusių perversmų bei dabartinės Rusijos vadovų politikos rusams verčiau kojos į Lietuvą nekelti. Ir pats R. Basyrovas prieš kelionę į Lietuvą abejojo dėl tokio pasirinkimo. Jį gąsdino draugai, giminės. O atvykus čia realybė pasirodė esanti visai kitokia.
„Man gyventi Lietuvoje patinka labiau nei savo šalyje. Pradžioje, o kartais ir dar dabar, gėdijuosi kalbėti rusiškai. Buvau prigąsdintas, kad atvykęs į Lietuvą nieku gyvu to nedaryčiau. Iš tiesų čia jaunimas rusų kalbos beveik nemoka, rusiškai Panevėžyje kalbančiųjų apskritai mažiau nei Vilniuje. Bet visi žmonės labai geranoriški, jie stengiasi mane suprasti ir padėti. Pats bandau vieną kitą žodį lietuviškai išmokti. Man jūsų kalba paprasta, aiški“, – sako R. Basyrovas, vis bandydamas įterpti vieną kitą lietuvišką žodį.
Ruslaną itin žavi lietuvių tvarkingumas, švara ir požiūris į gamtą. Būtent pastarosios priežastys bei geresnės gyvenimo sąlygos rusą ir paskatino rinktis Lietuvą iš kitų Europos šalių. O dairėsi Ruslanas gana atidžiai.
„Man gyventi Lietuvoje patinka labiau nei savo šalyje. Pradžioje, o kartais ir dar dabar, gėdijuosi kalbėti rusiškai. Buvau prigąsdintas, kad atvykęs į Lietuvą nieku gyvu to nedaryčiau,“ – sako R. Basyrovas.
„Pirmą kartą į Europą išvažiavau dar 1996–1997 metais. Tuomet sportavau ir buvau pakviestas į tarptautines varžybas Vengrijoje, Kroatijoje. Iš karto Europą įsimylėjau, supratau, kad tai visiškai kitas pasaulis nei Rusija. Pirmą kartą mačiau policininką su baltomis pirštinėmis“, – prisiminė R. Basyrovas.
Jaunystėje Ruslanas propagavo nuo 1991-ųjų Rusijoje atsiradusį kikboksą. Savo amžiaus kategorijoje jis tapo Rusijos ir visos Europos čempionu. Dabar šį užsiėmimą vyras šiek tiek užmetė, bet kartais pagalvoja apie jį būdamas Panevėžyje.
Tik laiko pomėgiams Ruslanui dar mažoka – jis dar tik pradeda sušilti kojas svečiame krašte. Atsikraustęs į Aukštaitijos sostinę, rusas ėmėsi maitinimo ir gamybos verslo – įkūrė įmonę, atidarė kebabinę ir dar pradėjo gaminti virtuvės baldus.
Panašia veikla R. Basyrovas vertėsi ir savo gimtojoje šalyje.
R. Basyrovas gimęs ir užaugęs Uljanovske – Volgos upės pakrantėje įsikūrusiame mieste, esančiame už maždaug 450 kilometrų į rytus nuo Maskvos, kuriame gimė Leninas. Šalia revoliucijos vado vaikystės namo pastatytas jo atminimui skirtas kompleksas.
Uljanovsko valdžia su šia asmenybe nuo seno sieja didelius lūkesčius – raudonasis turizmas yra vienas iš būdų privilioti tuos, kurie dėl Lenino paminklo pasiryžę įveikti net ne šimtus, o tūkstančius kilometrų. Ir iš tiesų į Uljanovską važiuoja ne tik rusų turistai.
„Tarybiniais metais čia turistai atvažiuodavo pažiūrėti vietos, kur prasidėjo Rusijai svarbios istorijos dalis. Paskui ir vokiečiai bei kiti vakariečiai užsukdavo“, – apie savo miestą pasakoja Ruslanas.
Pats R. Barysovas juokiasi nieko bendro neturintis su Uljanovske žinoma gimine. Jis pats totorių kilmės. Tačiau išsiaiškino, kad jo protėviai su lietuvių totoriais-karaimais nieko bendro taip pat neturi. Ruslano šaknys Pavolgyje.
„Tie totoriai, iš kurių esu kilęs, yra musulmonai. Istorija pasakoja, kad ten, iš kur mes kilome, atvyko gydytojas mauras iš dabartinės Ispanijos teritorijos ir išgydė vieno kunigaikščio ar kažkokio kilmingo valdovo dukterį. Nuo to laiko jo žmonės privalėjo išpažinti islamą“, – apie savo šaknis kalbėjo rusas, prisipažinęs nesąs giliai tikintis.
Tad ir Lietuvoje dar nepuolė ieškoti mečetės.
Uljanovsko miestui dabar 370 metų. Ilgą laiką jis turėjo Simbirsko vardą, bet po Lenino, kurio tikroji pavardė Uljanovas, mirties 1924-aisiais miestui suteiktas dabartinis pavadinimas.
Vietiniai šį kraštą vadina 7 vėjų, nes ant Volgos krantų įsikūręs miestas pasižymi labai vėjuotais ir žvarbiais orais.
„Dabar ten apie 20 laipsnių šalčio. Žiema ilgesnė nei Lietuvoje ir daugiau sniego. Lietuvoje klimatas švelnesnis. Bet Uljanovskas nėra ir Sibiras, kur net daržų žmonės neaugina, nes vasara trunka mėnesį“, – šypsodamasis palygino R. Basyrovas.
Tačiau ir malonesnių orų supamame Uljanovske Ruslanas gyvenimo nesusiejo su žemdirbyste. Užaugęs paprastų darbuotojų šeimoje, baigė ekonomikos universitetą, be to, dar papildomai įgijo suvirintojo specialybę.
Po mokslų jaunas vyras iš karto nėrė į verslą. R. Basyrovas neneigia, kad seno sukirpimo rusai anksčiau priešiškai žiūrėdavo į „biznierius“. Manyta, kad kapitalizmo sugadinti žmonės neturi dvasinių vertybių, tik pinigo vaikosi ir kitiems per galvas lipa. Viską dar labiau pablogino ne pačios skaidriausios Rusijos verslo taisyklės.
„Lietuvos versle viskas aišku – čia iš karto žinai, kam, kur, ką sumokėti, kokie reikalavimai, niekas nepuola tuoj pat tikrinti, bausti. O Rusijoje didieji verslininkai graužia smulkiuosius, nemoka mokesčių už savo darbininkus ir apskritai gali jam kiaulės akimis nemokėti atlyginimo“, – pasakojo Ruslanas.
Lygindamas Lietuvos ir Rusijos verslininkus, vyras taip pat išskiria jų tempą. Ruslano nuomone, lietuviai taip neskuba, reikalus tvarko patirdami mažesnį stresą. O tai verslą Panevėžyje pradedančiam svetimšaliui atrodo kaip labai didelis privalumas.
Nors subyrėjus Sovietų Sąjungai verslininkai Rusijoje buvo sutinkami priešiškai, kitos išeities išgyventi, pasak Ruslano, ir ten nebuvo. Kai viena po kitos užsidarė gamyklos, neteko darbo, teko pačiam ieškoti savo kelio, dažnai net su laukinėmis išgyvenimo taisyklėmis. Tačiau ir bėgant metams prošvaisčių versle vis nesimatė.
„Prabėgus dvidešimčiai metų nuo tos dienos, kai pirmą kartą pamačiau Europą, nusprendžiau dar kartą į ją pasižiūrėti. Turiu draugą Ispanijoje, tad sėdau į automobilį ir nuvažiavau 12 tūkst. kilometrų iki jos. Aplankiau daug šalių, visos jos atrodė turtingesnės, labiau išsivysčiusios nei Rusija“, – lemtingą kelionę pamena verslininkas.
Ir tada jis nusitaikė į Lietuvą.
„Kodėl Lietuvą? Nes rusų ir lietuvių mentalitetas nėra toks skirtingas, palyginti su ispanais ar italais. Tie iš viso nežino, kas yra punktualumas. Man didelę reikšmę turėjo tvarka. Jau važiuodamas Lenkija link Lietuvos mačiau, kaip keitėsi tvarkingos gatvės, vejos. Panorau čia apsistoti ir galbūt pradėti prekybą automobilių dalimis“, – pasakojo be didelių turtų ir kapitalo į Lietuvą atvykęs Ruslanas.
Tiesa, anot jo, kaip Rusija ir Maskva nėra tas pats, taip ir Lietuva pagal pragyvenimo lygį, kultūrą ir pačią infrastruktūrą labai skiriasi nuo savo sostinės Vilniaus. O į Panevėžį Ruslanas nusitaikė dėl čia gyvenančio pažįstamo. Šis lietuvis daug metų praleido Uljanovske ir paskui grįžo namo, į Aukštaitijos sostinę. Iš Rusijos atvykusiam R. Basyrovui bičiulis panevėžietis padėjo apgyvendinęs jį, supažindinęs su verslo sąlygomis.
„Kai tik čia atvažiavau, į akis krito tokie patys daugiabučiai namai, kokie stūkso ir pas mus. Jūs juos renovuojate, bet vis tiek tai atrodo sava“, – šypsosi Ruslanas.
Jis iš karto įkūrė įmonę, susitvarkė darbo vizą, dabar jau nuomojasi būstą ir automobiliu ištisą dieną migruoja verslo reikalais.
R. Basyrovo šeima – žmona ir trys vaikai – liko Rusijoje. Kartą jie aplankė Lietuvą ir šioji labai patiko. Tad ateityje vyras norėtų savo mylimiausius žmones taip pat perkraustyti į atrastą kraštą. Ruslanas jau svarsto, kaip galėtų jo dukra studijuoti universitete Lietuvoje.
Savo ateities Rusijoje verslininkas nekuria.
„Rusija dabar serga. Pirmiausia jai vandenligė, kai galva (Maskva) didelė, o visur kitur skursta. Mūsų kaimai tuštėja, jaunimas bėga į sostinę, o kur toliau rusai paprastai neemigruoja dėl uždarų sienų. Valstybę kamuoja cirozė, kai iš išorės tarsi ir nieko, o viduje jau viskas pūva. Legenda tapo Rusijos keliai – važiuoji važiuoji ir kelio nebėra“, – pasakoja naujakurys.
Klaidinga nuomonė, anot jo, kad visa Rusija dievina savo dabartinį prezidentą. Tokių, Ruslano nuomone, gali būti pusė ir tie patys – prezidento Boriso Jelcino nuskriausti pensininkai arba patriotizmo apakintas jaunimas.
„Rusijoje pensija siekia apie 200 eurų. Žmonėms tai labai gerai, nes B. Jelcinas buvo iš viso atėmęs pensiją. Apskritai seni žmonės Rusijoje bijo tik karo – jei šalies vadovas palaiko taiką, tai jis ir geras. O 30 metų perlipęs sveiko proto, apsišvietęs gyventojas supranta, kad bėdų valstybėje tikrai daug“, – mano R. Basyrovas.
Padėtis Rusijoje ypač pablogėjo po įvykių 2014-aisiais. Gyventojus į spąstus įstūmė dideles palūkanas skaičiuojančios kreditų kompanijos.
Į Lietuvos politiką rusas dar gerai neįsigilinęs, bet, jo nuomone, kaimynai visada turi sugyventi taikiai.
Lietuvą, Ruslano nuomone, išgelbėjo Europos Sąjunga, kurios sistema, pasak jo, kažkuo panaši į Sovietų Sąjungą. O Rusija likusi viena – didelė, galinga, su nafta, dujomis lyg Dubajus, bet jos tauta skursta.
Jei moteris Rusijoje, R. Basyrovo teigimu, uždirba 300–400 eurų per mėnesį, vadinasi, jai labai gerai sekasi. Vyrai džiaugiasi vos didesniu atlyginimu. Aišku, Maskvoje net ir mokytojas gali uždirbti apie 1200 eurų per mėnesį, bet provincijoje jo alga keturiskart mažesnė.
Kainos Rusijoje, pasak Ruslano, panašios kaip Lietuvoje. Todėl sukdamas net ir smulkų verslą užsienietis džiaugiasi savo pajamomis, kurios leidžia išlaikyti visą šeimą, likusią už sienos.
„Pastebėjau, kad Lietuvoje maistas ir gėrimai kokybiškesni. Buvau per Naujuosius namuose ir mūsų vaišės man pasirodė prastesnės. Bet labai pasigendu čia šašlykų – juos Lietuvoje kepa tik vasarą ir namuose. Buvau radęs vienoje kavinėje, bet labai brangu. O rusams tik tiek ir reikia – mėsos ir daržovių ant stalo. Dar labai trūksta jautienos – supratau, kad ji čia brangi, pas mus kainuoja tiek pat, kiek kiauliena“, – pasakoja verslininkas.
Pirmą kartą Ruslanas išgirdo, kad Panevėžys kartais pavadinamas kebabų miestu. Tokia žinia rusą prajuokino – kai atsidarė kebabinę, nė nenutuokė pataikęs „ant bangos“.
R. Basyrovas girdėjęs, kad Panevėžiui kadaise buvo lipdoma Čikagos etiketė. Šis vardas, pasak Ruslano, labiau tiktų jo gimtinei.
„Panevėžys tylus, ramus miestas. Čia jokių spūsčių, o jei ir užstrigai, anokia bėda – palikai automobilį artimiausioje aikštelėje ir pėsčiomis viską gali pasiekti“, – miesto kompaktiškumu džiaugiasi naujakurys.
Taigi Ruslanas nesupranta lietuvių, kurie skundžiasi gyvenimu savo šalyje. Tokiems, jo nuomone, į gimtinę vertėtų pažiūrėti ne iš Vakarų pusės, o Rytų. Vertinant Jungtinės Karalystės, Vokietijos mastais, pasak pašnekovo, Lietuva gal ir nėra svajonių šalis, žiūrint iš Rusijos, mūsų šalis – puiki vieta dorai pragyventi.
Ruslanas savo įspūdžiais dosniai dalijasi internete, ten turi savo paskyrą. Jo atsiliepimai apie Lietuvą, Panevėžį sulaukia didžiulio internautų dėmesio ir diskusijų. Apie gyvenimą Lietuvoje verslininką kalbina ir rusų žurnalistai, kurie tiesiai į eterį klausia savo tautiečio, ar šiam nebaisu piktų lietuvių.
Su lietuviais susipažinusiam, prie Panevėžio bepriprantančiam ir čia šaknis įleidžiančiam Ruslanui dabar toks klausimas kelia juoką.
Komentarai
-
- Ramunė
- 20:02 2019.01.17
-
- Konstantinas
- 09:55 2019.01.18
Rodyti visus komentarus (2)Šaunuolis! Kuo geriausios jam kloties mūsų mieste!
Kilęs iš totorių pastraipoje žmogaus pavardė pasikeitė, kaida.