-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visa tai perskaitysite, tačiau norisi pridėti džiugų pastebėjimą: dažnas jaunasis kūrėjas, tik pabaigęs savo žodžių improvizaciją, pats buvo nustebintas. Savimi! Iki tol netikėjo, jog taip galintis! ,,Nemaniau, kad esu kūrėjas… Kaip savimi stebėjausi, kad pavyko taip meniškai sudėlioti tekstus ir kūrėjo žvilgsniu pažiūrėti į gamtą. Didžiuojuosi savimi“, – prisipažįsta vienas iš jų. Kitas: „Net nemaniau, kad šitaip galiu. Smagu, kai savyje atrandi tai, apie ką anksčiau net nenumanei. Tikiuosi, kad neišbarstysiu to, ką radau.“
Gabrielė Liberytė (9 kl.)
Šaulys
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas ,,Šaulys‘‘ mane pakvietė į netikėtą kelionę.
Paslaptingame Čiurlionio paveiksle ,,Šaulys‘‘ gyvena svajonių kupina mergaitė. Ji drąsesnė už bet kurį kitą ir klauso to, ką jai sako širdis. Mergaitė, ištroškusi laisvės, pasineria į netikėtą svajonių išsipildymo kelionę. O jos svajonė – atrasti kelią, kurio niekas nerado, įkopti į kalną, į kurį niekas nebuvo įkopęs, įrodyti, jog siekdama svajonių, turi būti pasiryžusi viskam. „Kartais, kad išsipildytų svajonė, neužtenka tik apie tai svajoti, turi būti ambicingas ir nelaukti, kol tave kas nors paragins“, – štai taip galvojo mergaitė.
Ji matė kelią, kur kiti matė tuščią erdvę. Tvirtai stovėdama ant žemės, pilna koja keliavo ji svajonės link. Kai visi rinkosi pramintus takus, mergaitė pasirinko keliauti neatrastais keliais. Jai padėjo šviesus protas, ryžtas ir neblėstantis tikėjimas. Pavadinčiau ją mergaite su įtempta strėle, pranokstančia kasdienybės interesus.
Ji paliko pėdsaką pasaulyje…
Čiulbantis akmuo
Kartą mažame kaimelyje vieną šiltą vasaros dieną darbavosi žmonės. Darbų buvo tiek daug, kad į trobas jie grįždavo tik saulei nusileidus. Kaimelio viduryje stovėjo didelis akmuo. Dažniausiai nepatraukdavo jis nė vieno akies, tad gulėjo sau nuobodžiai ir liūdnai.
Bet aplinkui akmenį ratus sukdavo labai mažas paukščiukas, lyg norėdamas kokį ženklą parodyti. Štai atslenka dideli ir tamsūs debesys. Paukščiukas tik nutupia ant akmens ir garsiai čiulba. Visi besidarbuojantys net neatkreipia į jį dėmesio, nespėja pažiūrėti į dangų, o dideli lašai jau krenta… Tada žmonės skuba į trobas.
Kita diena. Vėl darbuojasi, net akių į dangų nepakelia. O paukščiukas ant akmens kad čiulba, kad čiulba, norėdamas pasakyti, kad lietus vėl ateina. Moteriškė pažiūri dangun, o ten debesys tamsiausi. Ji suprato, kad paukščiukas vakar lygiai taip pat čiulbėjo prieš lietų. Ji žiūri, žiūri į tą akmenį, o ten nesimato jokio paukščiuko, tik garsas eina. Parėjusi trobon, pasakė namiškiams, kad kaime turį čiulbantį akmenį. Kiekvieną kartą, kai lietus ateina, nutupia mažas, mažas paukščiukas ir pradeda garsus skleisti. Štai taip atsirado Čiulbantis akmuo.
Kamilė Barakauskytė (9 kl.)
Tinklai džiūsta
Vieną popietę aš sėdėjau sau ramiai kambaryje krėsle atsirėmusi ranka į atlošą. Staigiai pašokau, kai į duris pasibeldė paštininkas su laišku rankose. Tas laiškas buvo nepaprastas, tai buvo kvietimas iš vieno seno draugo Lauryno. Jame jis kvietė į salą kartu atšvęsti jo naujo paveikslo „Tinklai džiūsta“ pristatymą. Atsakiusi į laišką ir sutikusi aplankyti draugą, aš susikroviau lagaminą ir iškeliavau į salą. Su Laurynu mes praleidome gražią popietę šnekučiuodamiesi ir gerdami arbatą. Jis pasakojo, kaip nebeturi laiko nuvykti ir aplankyti savo sunkiai sergančios motinos, beveik ją užmiršęs. Dailininkui dėl to buvo labai skaudu.
Kitą rytą atsikėlę išvydome keistą dalyką: aplink salą, kurią supo didžiulis ežeras, visai nebeliko vandens. Jis visas išdžiūvo. Netoliese gyvenantys kaimynai šaukė ir stebėjosi, kad nebėra vandens ir visos žuvys guli ant dugno nebegyvos. Net tinklai, kurie buvo iš vakaro užmesti žvejų, buvo išdžiūvę.
Tas neįprastas vaizdas saloje man priminė vakarykštį pokalbį su dailininku apie jo motiną. Tie išdžiūvę tinklai – tai lyg Lauryno motina, kuri nebeturi sveikatos ir yra ant mirties slenksčio. Pamatęs tokį vaizdą Laurynas pats suprato, ką jis padaręs blogai.
Beždžionių tilto atsiradimas
Kartą seniai seniai, prieš porą šimtų metų, šiauriniame Lietuvos kaimelyje gyveno nepasiturinti šeima. Jie turėjo namą, o jų valdą skyrė upė – vienoje pusėje buvo jų namai, o kitoje pusėje miškelis. Kad patektų į miškelį pasirinkti uogų ir kitų miško gėrybių, jie visuomet turėdavo persikelti per upę. Kad būtų patogiau, pastatė nedidelį medinį tiltą.
Kartą senelis iš miško ėjo tiltu, paslydo ir pasikabino rankomis ant lynų. Ėmė šauktis pagalbos. Močiutė išgirdo senelio šauksmus, metė visus krepšius ir nulėkė prie tilto. Pamačiusi senelį, kabantį ant lynų, pradėjo juoktis: „Kaip beždžionė karai. Kas tau nutiko?“
Ši senelio ir močiutės istorija greitai pasklido po kaimą. Bėgant laikui vietiniai prie senolių sodybos esantį tiltą ėmė vadinti Beždžionių tiltu.
Rokas Ivanauskas (8 kl.)
,,Jaučiuosi kaip koks Donelaitis. Tikrai. Net nemaniau, kad šitaip galiu. Smagu, kai savyje atrandi tai, apie ką anksčiau net nenumanei. Tikiuosi, kad neišbarstysiu to, ką radau.“
Širdies šiluma
Kai pastebi, kad krenta pirmosios snaigės, pajunti tą šiurkštų vėją, supranti, kad atėjo žiema. Ji egles apibarstė baltu sidabru, kiemuose pristatė žaismingų sniego senių. Visur balta, šalta…
Bet aš šalčio nejaučiu. Žiema tampa šilta, kai aplink tave žmonės. Jie šildo, jie myli ir verčia mylėti.
Nesvarbu, kad žemėje šalta žiema. Svarbu, kad širdyje jos nebūtų. Saugokime širdis, kad jos nevirstų į ledą.
Argi ne smagu?
Išeini į lauką ir jauti, kaip batai peršlampa nuo ištirpusio sniego. Bet tau dėl to visai nepikta. Juk supranti – tai pavasaris. Džiugina mažyčiai lapai ant medžių šakų, žavi jau nevienspalvis kiemas. Net kaimynas nusimetė kapišoną ir išsinėrė iš pūkinės striukės. O aš ir nežinojau, kad jis toks garbanotas…
Sulaukėme pavasario. Argi ne smagu?
Vasaros ilgesys
Vasara man patinka dėl galimybės ištisas dienas būti kieme. Kiaurą parą galiu mirkti stadione, važinėti dviračiu su draugais, voliotis miesto paplūdimyje.
Tik vasarą nuvykstu ir į tikrą paplūdimį. Važiuojam į pajūrį. Ar gali būti kas nors geriau už atostogas, praleistas prie jūros? Saulė, mėlynos bangos, smėlis.
Kaip aš tavęs pasiilgau, Vasara…
Rudens lietus
Kai karštis nusiramina ir vis dažniau girdi lietaus barbenimą, žinai, kad atkeliavo ruduo. Pilnos gatvės žmonių, kurie skuba rankose spausdami margus skėčius. Kad tik nė lašo nenukristų ant jų drabužių… Niurzga. Kažką murma.
Bet juk rudens lietus visai linksmas. Visur balos, šlapia… Mane kaip tik motyvuoja nepasiduoti slogiai nuotaikai. Nejaugi smulkūs lietaus lašai gali mane suerzinti? Reikia būti stipresniam už lietų.
Neleiskim, kad mus nuviltų smulkmenos. Juk tai tik rudens lietus.
