Nerimstantis reiškinys

Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė rašo: „Matas yra lyg nerimstantis reiškinys. Tai sugalvoja vienur dalyvauti ir kuria pasaką, tai sumąsto kažką iš molio lipdyti – tuoj dovanoja sukurtą dirbinį. Tai sužino, kad bus naktinėjimai su skautais, ir jis jau ten. Tokie ir jo kūrinėliai.“

Matas Ribikauskas (12 kl.)

Pasaka apie mokinių Grybų kelionę į užburtą žinių mišką

Kartą prie Baltijos jūros kranto miške gyveno mokytojas Braškius. Jis buvo įspūdingos išvaizdos: visas raudonas, o kepurė žalsva ir batai tamsiai žalsvi. Jo mokiniai Baravykai buvo stiprūs, Musmirės labai gražios, Voveraitės linksmos, Kazlėkai pikti, o Ūmėdės tikros melagės. Jie visi mokėsi gimnazijoje prie pelkės.
Pirmadienio rytą mokiniai grybai susirinko į pamokas. Per pirmąjį užsiėmimą mokytojas Braškius jiems aprodė gimnazijos muziejų, kuris yra įsikūręs tamsiame miške, o ten – pilna žvakučių, degančių ir kvepiančių medumi ir miško gėrybėmis. Viskas yra lyg užburta. Mokiniai tolimajame muziejaus kampe pamatė samanomis aplipusią raganaitę, apsirengusią lapės odos suknele, o vietoj šluotos – dalgis. Ji savo stebuklingame katile virė viralus, kurie turėjo ir gerųjų, ir blogųjų savybių. Baravykas, vienas iš mokinių, paklausė raganaitės, iš kur ji čia atsirado ir kodėl kažką verda katile.
Raganaitė tik strykt iš kampo ir sako:
– Šiame gimnazijos muziejuje jaučiuosi kaip savo namuose! Esu jo sargė ir kūrėja. Tame katile verdu visokius vaistus ir priešnuodžius, kurie suteikia galių: aviečių paragavęs pradedi mintyse skraidyti, mėlynių paskanavęs imi skaityti knygas, braškių lyžtelėjęs gali mokytis dešimtukais.
Tai sukėlė didelių diskusijų. Išėję iš muziejaus mokiniai Grybai ant sienos pamatė didelį medį, apipintą klevo lapais. Per jo lapų gyslas plaukė rugių laukas, kuris vietoj grūdų, atrodė, augina sliekus, o aplinkui – didelė vešli žolė, kuri augino voriukus, o pačiame viršuje – raudoni debesėliai, kurie net dieną bėrė auksines žvaigždeles. Paėję kiek toliau, su padanga nusileido žemyn, pamatė užrašą „Pelkės valgykla“. Mokiniai būriu patraukė ten. Jų laukė keletas laumių, kurios kvietė pailsėti ant riestos šokolado plytelės ir apsėsti orkaitę ratu. Tada pavaišino mokinius Grybus daržovių katiliukuose saulėje troškinta moliūgų sriuba, o blynai buvo kepti bičių avilyje, gardinti medumi. Pasisotinę Grybai tęsė kelionę toliau. Užskrido laiptais į viršų ir, pasukę į dešinę, priėjo kabinetą, kuriame jų, pozityviai nusiteikusių, laukė neįtikėtini mokslai. Tada į žvaigždžių nušviestą patalpą įėjo ir juos lydėjęs mokytojas Braškius ir, nusiėmęs savo įspūdingą kepuraitę, palinkėjo sėkmės pamokose.
Ir pasklido mokiniai Grybai po paslaptingą žinių mišką.
Impresija. Metų laikai
Jau lapų ir medžių niekas nebesieja, šakos plikos, lapuočių nebepuošia skraistės. Paukščiai jau sparnus iškėlę mojuoja, namus gimtus palieka. Atsisveikinam, išlydim juos tarsi visus kartu. Lyg su pavojaus ženklais iš lėto artinasi žiema. Tad auksinis ruduo atrodo kaip buvęs šviesus sapnas. Auksą nori keisti sidabras… Pradeda kristi pirmosios snaigės, sukasi palengva, kol jų nepagauna staiga tarp medžių šakų ūžtelėjęs vėjas. Baltuma keičia ir medžius, ir užkloja lapus. Atėjo žiema.