-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visų Šventųjų dieną per jas pagrindiniu taku nusidrieks iškilminga procesija, vadovaujama Panevėžio vyskupijos vyskupo Lino Vodopjanovo.
Tuo pačiu taku ėjo ir filmo apie jas kūrėjai.
Panevėžiečių bendruomenė „Už upės“ įsikūrusi vietoje, kitados vadintoje Mikalajevu.
Tai buvo savotiškas priemiestis, kur namus statėsi ir kūrėsi labiau išgalintieji.
1877-aisiais čia atsirado kapinės. Jose, dabar įsiterpusiose tarp Apvaizdos tako ir Sporto gatvelės, laidota trumpiau nei šimtmetį – iki 1960-ųjų. Nuo tada jos paskelbtos nebeveikiančiomis, o mirusieji imti lydėti į kitą miesto galą, Ramygalos gatvėje esančias Kristaus Karaliaus katedros kapines.
Panevėžietė Apolonija Zabukienė yra pasakojusi tokį, šiais laikais makabrišku galintį atrodyti dalyką. Senosiose kapinėse buvo palaidotas jos uošvis ir svainis – vyro brolis. Kadangi laidoti tose kapinėse buvo uždrausta, tad suvokusi, kad prie vyro ir sūnaus nebeturės galimybės atgulti, A. Zabukienės senutė anyta pareikalavo jų palaikus perkelti į amžino poilsio vietą Ramygalos gatvėje.
„Vyras iš Savivaldybės gavo leidimą laidoti Kristaus Karaliaus kapinėse, tada visa mūsų šeima ėjome iškasti tų palaikų. Jokia institucija nesikišo į šį procesą, tad vyras palaikus iškasė, mes su anyta kaulelius surinkome, nuvalėme žemes, sudėjome į atsineštas dėžutes. Dėžutes-karstelius užkasėme Ramygalos gatvės kapinėse, į jas buvo perkeltas ir kapavietės kryžius“, – pasakojo A. Zabukienė.
Šio pasakojimo bendruomenės sukurtame filme nėra.
„Labai gerai atsimenu, kai mano vaikystės metais Smėlynės gatve, kuri tuomet vadinta N. Gogolio, į senąsias kapines būdavo lydimi mirusieji“, – sako filmo „Ir skaitome neparašytą laišką ainiams“ sumanytoja, „Už upės“ bendruomenės pirmininkė Vitalija Pikšrytė.
Velionio karstas tuomet būdavo vežamas krovininio automobilio priekaboje. Priekabą puošdavo keturi jos kraštuose pritvirtinti berželiai. Automobilių mieste būdavo tiek, kad visa mirusiojo palyda eidavo važiuojančiam „gruzovikui“ iš paskos ir eismui tai netrukdydavo.
Palydoje ir dūdos griaudėdavo, ir skambėdavo mušamos lėkštės. Daug žmonių išgirsdavo procesiją, jei būdavo namuose, išeidavo į gatvę, nusilenkdavo į paskutinę kelionę lydimam mirusiajam.
„Ir mes su draugėmis būtinai bėgdavome žiūrėti laidotuvių, būdavo įdomu“, – vaikystės dienas mena „Už upės“ bendruomenės pirmininkė.
Anot V. Pikšrytės, ir prisiminimai, ir tai, kad bendruomenė turi tokį paveldą – kapines, kurioms greitai sueis pusantro šimto metų ir kuriose guli bendruomenės prosenelių palaikai, paskatino apie jas sukurti filmą.
„Tai, ką sukūrėme, vadinti filmu gal ir per skambu. Gal veikiau tai filmuotas pasakojimas“, – kuklinasi pirmininkė.
Medžiaga filmui rinkta varstant bibliotekų, muziejaus duris, vartant bažnytines knygas. Ieškota duomenų ir interneto platybėse.
V. Pikšrytė skaičiuoja, kad į filmo kūrimą įsitraukė dešimt bendruomenės narių. Kadangi tai ne rašytinis, o audiovizualinis kūrinys, jį ir nutarta pavadinti neparašytu laišku.
„Labai tikiuosi, kad mūsų triūsas pasitarnaus istorijai ir kad filmą pažiūrės ateities kartos“, – viliasi bendruomenės pirmininkė.
Pasakojimas apie senąsias Panevėžio kapines prasideda nuo jų vartų.
Dievo Apvaizdos takas, šalia kurio įsikūręs tokiu pat vardu pavadintas vienuolynas ir kuriuo einama į senąsias kapines, anksčiau vadintas Kapų gatve.
Įdomu, kad į kapines veda dveji vartai – vieni sumūryti Dievo Apvaizdos tako pradžioje, kiti – jo pabaigoje.
Senosiose Panevėžio kapinėse ilsisi ir katalikai, ir evangelikai liuteronai. Filmui „Ir skaitome neparašytą laišką ainiams“ surinkta medžiaga apie mirusius katalikus.
Filme pateiktas užrašytas XX amžiaus pradžioje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kunigavusio Juozo Stakausko pasakojimas. Šios bažnyčios klebonu jis buvo paskirtas 1909 metais. Atvykęs dvasininkas pamatė, kad prie bažnyčios esančios kapinės bemaž užpildytos, jose trūksta vietos, o velionis lydėdami laidotuvių dalyviai lipa per antkapius, mindo gėles.
Tad kunigas pasirūpino, kad kapinės būtų praplėstos – jų tvora perkelta į Nevėžio upės pakalnę. Tai padarius, nuo kapinių atsivėrė gražus reginys į Jasnagurką. Taip tuomet vadintas Skaistakalnio parkas.
Kunigo pastangomis kapinėse nutiesti takai. Neprižiūrimos kapavietės sulygintos su žeme.
„Kantrūs mirusieji tam neprotestavo, gyvieji kiek pasiginčijo“, – filme cituojamas kunigas.
Jis priduria, kad tvarkydamas ramų mirusiųjų miestą daug pastangų įdėjo Panevėžio jaunimas.
Moters skulptūrą su užrašu „Motinystės pareigos auka“ ant savo jaunos žmonos Veronikos kapo pastatė žinomas Panevėžio kalbininkas Petras Būtėnas. Moteris mirė gimdydama. Ši dramatiška istorija tuomet sukrėtė visą Panevėžio inteligentiją. P. Židonio nuotr.
Filmas pasakoja apie šiose kapinėse palaidotą Česlovą Chmielevskį, mirusį 1921-aisiais. Tai – geografas ir geologas, Rygos politechnikos instituto ir Karaliaučiaus universiteto ugdytinis. Jį ypač traukęs Ventos slėnis ties Papile, kuriame gausu fosilijų. Č. Chmielevskio indėlis į geologijos mokslą toks didelis, kad jo darbus tyrinėję, iš jo mokęsi ir kiti pasaulio mokslininkai.
Senosiose Panevėžio kapinėse ilsisi ir Č. Chmielevskio brolio palaikai.
Filmas pristato Jono Mykolo Vitarto kapavietę. J. M. Vitartas – Peterburgo technologijos instituto auklėtinis, mokslininkas etnologas. Kaip nepalankus carinei santvarkai, patyrė tremtį. Carinė tremtis buvo nepalyginti lengvesnė nei stalininė, tad šiam tremtiniui ir Sibire buvo suteikta galimybė dirbti mokslinį darbą.
Grįžusio į Lietuvą jo tyrinėjimų sritimi tapo mūsų šalies valstiečių papročiai. J. M. Vitartas pirmasis užrašė ir tuomet liaudyje sklandžiusią, ir dabar žinomą legendą apie bajorą Čičinską, kurio palaikų nepriima žemė.
„Labai tikiuosi, kad mūsų triūsas pasitarnaus istorijai ir kad filmą pažiūrės ateities kartos.“ V. Pikšrytė
Šiose kapinėse ilsisi filmo autorių dėmesį patraukusi Hokušų šeima. Antanas Hokušas – vengras, iš šios šalies atvykęs į Panevėžį ir čia ėmęsis liejimo verslo.
1908 metais Pušaloto gatvėje įsirengęs liejyklą, joje liejo įvairias technines detales, negana to, ėmėsi ir medalių bei bareljefų liejimo.
Bėgant metams, liejimo verslas plėtėsi. Vėliau jį perėmė A. Hokušo sūnus Adolfas. Užėję sovietai Hokušų liejyklą nacionalizavo. Beje, ji davė pradžią sovietmečiu Panevėžyje klestėjusiai Autokompresorių gamyklai.
Išskirtinis senosiose miesto kapinėse – dvarponės Onos Daugėlienės kapas-sarkofagas. Metus išgyvenusi santuokoje, mirus vyrui, Ona našlavo visą likusį gyvenimą.
Sekdama aristokratų papročiu, ši našlė vestuvinės suknelės puošmenas panaudojo bažnyčios reikmenims.
O. Daugėlienė buvo verslininkė – Panevėžyje įsteigė siuvyklą. Įvairių sumanymų ji turėjo ir juos įgyvendino vėliau persikėlusi gyventi į Kauną. Visgi senatvėje grįžo į Panevėžį, čia ir mirė. Amžininkai šią moterį pažinojo kaip labdarę, uoliai besirūpinusią vargšais.
Filmo kūrėjų dėmesį patraukė ir panevėžiečio advokato bei poeto Juozo Čerkeso-Besparnio istorija. Priešais kapines, kitame Nevėžio krante, Skaistakalnio parke ir prieš šimtmetį veikė, ir dabar gyvuoja kuriančius žmones sukviečianti šio šviesuolio įkurta „Pragiedrulių“ sodyba.
J. Čerkesas, karjerą pradėjęs kaip raštininkas, vėliau tapo advokatu. Jis – ir knygnešys, ir rašytojas, ir žurnalistas, ir vaišingų namų, traukusių menui neabejingus XX amžiaus pradžios žmones, šeimininkas.
Dėmesys filme skirtas ir kompozitoriui, Varšuvos muzikos instituto alumnui Juozui Gudavičiui. Dirbęs muziku daugelyje Lietuvos vietovių, bene ilgiausiai jis užsibuvo Paįstryje. Ten J. Gudavičius vargonavo bažnyčioje.
Paminėta filme ir motinystės pareigos auka. Būtent tokie žodžiai užrašyti ant Veronikos Būtėnienės paminklo, pastatyto skulptoriaus Bernardo Bučo. Toji moteris – pedagogo, kalbininko Petro Būtėno buvusi mokinė, vėliau tapusi jo žmona. Ši moteris mirė gimdydama juodviejų kūdikį.
Pats P. Būtėnas išvyko gyventi į Ameriką, ten ir mirė, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę jo palaikai buvo pervežti į Panevėžį ir perlaidoti Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.
Dėmesį filmo kūrėjai taip pat parodė kunigo Jono Karbausko, Didžiojo Vilniaus Seimo deputato, kapui. Žinoma tai, kad paminklą jam pastatė knygyno savininkas Juozas Masiulis.
Paminėtas ir kalbininkas Antanas Lialis, rengęs žodynus, o ligos pakirstas miręs vos 26-erių. Prisiminti panevėžiečiai Moigiai – gydytojas Tadas bei teisininkas Jonas. Jų namuose dabar veikia Panevėžio kraštotyros muziejus, o Moigių kapus prižiūri ir tvarko muziejininkai.
Filmo kūrėjai papasakojo ir šiurpią senosiose kapinėse palaidoto Nepriklausomybės kovų dalyvio Kazio Kubiliaus istoriją.
Pagal išsilavinimą agronomas šis narsus ir drąsus karys, taip pat dirbęs ir diplomatu, gyvenimą baigė itin tragiškai.
Kadangi buvo vedęs žydę, su ja susilaukęs sūnelio, prasidėjus nacių siautėjimui, savo šeimą gelbėdamas nuo holokausto, K. Kubilius nužudė žmoną, sūnų ir nusižudė pats.
„Kadangi žinau, kad savižudžių, juolab žudikų palaikai į katalikų kapines nebūdavo priimami, šiek tiek stebiuosi, kad šios šeimos kapas yra senosiose mūsų kapinėse“, – dėmesį atkreipė filmo apie Panevėžio panteoną iniciatorė V. Pikšrytė.
