Lietuvos kalvių kalviu tituluotas Vytautas Kryževičius save vadino savamoksliu – jokių kalvystės mokslų nebuvo baigęs. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nepamirštas Lietuvos kalvių kalvis

Prieš devynerius metus, likus keliolikai dienų iki netikėtos mirties, panevėžietis Vytautas Kryževičius pakylėtas ant aukščiausio pjedestalo – jis buvo pripažintas Lietuvos kalvių kalviu.

Garsusis meistras pajuokaudavo, kad net pati jo pavardė įpareigojo pasukti tokiu keliu – tapti kalviu ir kalti kryžius.

Būtuoju laiku

Tautodailininkai, o ir visi panevėžiečiai, dar nepamiršo, kokį šoką 2011-ųjų vasaros pabaigoje sukėlė netikėta žinia apie garsaus kalvio Vytauto Kryževičiaus mirtį.

Tais metais apie šį tautodailininką buvo kalbėta, rašyta ypač plačiai: garsus 66-erių meistras nominuotas „Aukso vainiko“ konkurse, o vasarą Šakių rajone esančiame Zyplių dvare V. Kryževičius karūnuotas Lietuvos kalvių kalviu.

Tai labai garbingas įvertinimas. Per visą Lietuvos tautodailininkų istoriją iki to laiko buvo paskelbti tik trys kalvių kalviai. Ir štai apie šį darbštų, stiprų, talentingą žmogų teko mokytis kalbėti būtuoju laiku – buvo, gyveno, kalė, kūrė, tikėjo.

Panevėžietis mirė staiga, dalyvaudamas tautodailininkų renginyje, organizuotame Dieveniškėse, Šalčininkų rajone.

Panevėžiečiai kalviai tautodailininkai Kazimieras Galiauskas, Vytautas Kryževičius ir Saulius Kronis. ARCHYVŲ nuotr.

Iš Panevėžio – po pasaulį

Iš gyvenimo pašauktas meistras paliko tikrai daug.

Štai Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios bokšte taip pat V. Kryževičiaus nukaltas kryžius. Tai vienas stambiausių jo kalvystės darbų, kuriam reikėjo gerai pasiruošti. Net mėnesį meistras svarstęs, kaip tokį kryžių, kad būtų nei per aukštas, nei per žemas ir prie bažnyčios tiktų, nukalti. Ir kryžius puikiai pavyko.

V. Kryževičiaus kryžių bei kitų darbų yra ir Panevėžio Marijonų koplyčioje, taip pat Naujamiesčio, Pandėlio bažnyčiose, Kryžių kalne, Juodkrantėje, Krekenavoje bei kitur. Ne vienas jo kūrinys papuošė Skemų socialinės globos namus, kuriuose nuolat vyksta menininkų plenerai ir juose V. Kryževičius visuomet dalyvaudavo.

O kiek jo sukurtų saulučių, stogelių stogastulpiams galima pamatyti įvairiose Lietuvos vietose, kapinėse! Ir ne tik Lietuvos – jo kūriniais gėrimasi Lenkijoje, Vokietijoje, jie eksponuojami muziejuje Sankt Peterburge Rusijoje.

Reikia atkreipti dėmesį, kad visi tautodailininko darbai skirtingi, nesikartojantys.

Iš gyvenimo anksti pašauktas meistras po savęs paliko tikrai daug. Vytauto Kryževičiaus darbai puošia ne tik Lietuvos bažnyčias, jais gėrimasi Lenkijoje, Vokietijoje, jie eksponuojami muziejuje Sankt Peterburge. S. KRONIO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Senelio genai

V. Kryževičius save vadino savamoksliu – jokių kalvystės mokslų nebuvo baigęs. Tik nuo mažens jį traukė ir viliojo metalo darbai, kalvystė. Gal dėl to, kad senelis buvo kalvis, ir anūkas tuo keliu pasuko.

Pirmi kalvystės darbai – papuošalai, prizai įvairiems apdovanojimams, žvakidės, o vėliau jau ir didesni, sudėtingesni kūriniai.

V. Kryževičius visą gyvenimą praleido Panevėžyje, dirbo Tiksliosios mechanikos gamykloje, vėliau – suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė“, žemės ūkio profesinėje technikos mokykloje.

Dar 1975 metais jis įstojo į tuometę Liaudies meno draugiją, dabar Tautodailininkų sąjunga vadinamą, ir tapo nuolatiniu parodų, plenerų dalyviu.

Meistras dalyvavo kuriant memorialą masinių žudynių vietai atminti Panevėžio Staniūnų miškelyje, taip pat „Raganų kalną“ Juodkrantėje ir kitur.

Už kūrybinius pasiekimus V. Kryževičius apdovanotas pirmąja Kultūros ministerijos premija ir pirmojo laipsnio diplomu, pelnė ir kitų įvertinimų.

S. KRONIO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Patikrino virgulėmis

Dabar jau gerai žinomas kalvis iš Velžio Saulius Kronis – vienas iš V. Kryževičiaus mokinių. Jis prisimena, jog pradėjus žengti kalvystėje pirmuosius žingsnius ir panorus kuo daugiau gilintis į šį amatą, tuometis krašto tautodailininkų lyderis Vidas Mažukna ir supažindino jį su V. Kryževičiumi. Šis savo amato meistrystės paslapčių po devyniais užraktais nesaugojo, sutiko norintįjį pamokyti. Bet su viena sąlyga – pirmiausia būsimą mokinį savu būdu patikrinsiantis.

Dabar pats Panevėžio krašto tautodailininkams vadovaujantis S. Kronis puikiai mena pirmąjį susitikimą su V. Kryževičiumi. Nusivedęs svečią į savo įspūdingą kalvę, meistras paprašė nusisukti ir palaukti.

„Pasidarė neramu. Nežinojau, koks čia bus patikrinimas, gal stiprumą bandys, metalinius sunkumus ant pečių užkels ar ką“, – šypsosi S. Kronis.

Tie, kurie buvo pažįstami su V. Kryževičiumi, turbūt iš karto suprato, kad būsimo mokinio laukė patikrinimas virgulėmis. Šiuo paprastu instrumentu kalvis daug savo gyvenimo dalykų tikrindavo. Naudodamasis metaliniu dvišaku virbu gavęs atsakymus, visada jais pasitikėdavo.

Virgulės, kaip žinome, anksčiau dažniausiai naudotos vandens gyslai rasti. Jos taip pat būdavo taikomos ir kitų žemės turtų paieškoms.

Kalvis ne vandens gyslų ar turtų ieškodavo, o naudodamasis jomis sužinodavo svarbius dalykus ir žmonėms padėdavo.

„Ką tos virgulės jam pasakė, nežinau, bet po kelių minučių vedžiojimo jomis, meistras tarė „Tinka“. Taip ir tapau jo mokiniu.“

S. Kronis

Nežaidė su likimu

V. Kryževičius virgulėmis galėdavo patikrinti, ar geroje vietoje statomas namas, sužinoti žmogaus negalavimų priežastis ir kt. Tačiau teigė, jog nuspėti ateities negalintis ir nė nebandantis.

Iš tikrųjų ne kiekvienas virgulėmis naudotis moka, ne kiekvienas jomis tiki, bet tas, kas susigyvena, supranta jas, randa sau patikimą patarėją.

Tomis virgulėmis būsimas mokinys ir buvo patikrintas.

„Ką tos virgulės jam pasakė, nežinau, bet po kelių minučių vedžiojimo jomis, meistras tarė „Tinka“. Taip ir tapau jo mokiniu“, – prisimena S. Kronis.

Dabar, daug metų nuo pirmųjų pamokų praėjus, jis pasakoja, jog V. Kryževičius buvo ne tik mokytojas ir patarėjas, bet tarsi tėvas, savas šeimos narys.

Tarp dviejų meistrų užsimezgė šilta draugystė, trukusi iki pat mokytojo mirties.

Vytautas Kryževičius su savo mokiniu Sauliumi Kroniu. ARCHYVŲ nuotr.

„Chaltūros“ neleido

S. Kronis sako esantis dėkingas likimui, suvedusiam jį su V. Kryževičiumi – tai buvo tikras mokytojas. Pavyzdžiu, savais darbais mokė, kad nieko negalima daryti bet kaip, atmestinai. Jeigu jau ėmeisi darbo, pradėjai jį, turi net ir ilgiau užtrukdamas, daugiau jėgų įdėdamas padaryti iki galo ir gerai. Vadinamosios „chaltūros“ būti negali.

Abu kalviai – meninės kalvystės atstovai. O ši tautodailės rūšis turi gilias etnines tradicijas. Senovėje, kaip sako tautodailininkai, kalta geležis dėl savo puikių savybių būdavo naudojama ne tik karo, transporto priemonėms, bet ir kraičio skrynioms, paminklams puošti.

Kai kurios puošimo metalu tradicijos išliko iki mūsų dienų.

Tiesa, dabar kalta geležis naudojama daug plačiau. Pakito ir jos apdorojimo galimybės – geležis ne tik kalama, plojama, tęsiama, bet ir įvairiai lankstoma, sukama, kniedijama, virinama. Šių dienų meninėje kalvystėje daugumai puošybos elementų taip pat būdingi nacionaliniai liaudies meno bruožai.

S. KRONIO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Ypatingosios saulutės

V. Kryževičius ne kartą buvo atkreipęs dėmesį, kad kalvystė išgyvena ne pačius geriausius laikus. Vis dėlto ši tautodailės šaka nenyksta. Šiandieninė kalvystė – tai aprangos puošyba ir suvenyrų gaminimas, saulučių ir memorialinių paminklų kalimas, gyvenamųjų, ūkinių ir visuomeninių pastatų, gatvių, aikščių, skverų puošyba. Ne vienuose namuose pamatysi kalvių rankose gimusių dailių darbų – žvakidžių, stovų gėlėms, rankenų, apdailos puošybos darbų ir kitko.

S. Kronis primena, kad atskirą dabartinės liaudies meninės kalvystės sritį sudaro vadinamosios dekoratyvinės saulutės. Saulučių kalimo etapą savo kūryboje perėjo beveik kiekvienas dabartinis kalvis. Šiam ypatingam tautos paveldui būdinga ne tik tradicinė ornamentika, bet ir jų kalimo bei jungimo technologija.

S. Kryževičiaus mokinys S. Kronis, prieš porą metų Lietuvos šimtmečiui paminėti nukalė didžiulę, beveik žmogaus ūgio saulutę. Ją eksponavo regioninėje tautodailės parodoje Panevėžio dailės galerijoje.

Per gyvenimą su malda

Tie, kas matė V. Kryževičiaus sukurtas saulutes, kitus darbus, atkreipė dėmesį į jų plastiškumą, puikias proporcijas. Matyti, kad kalvis vengė masyvumo, jam buvo būdingos lanksčios linijos.

S. Kryževičius yra sakęs, kad jo saulutėms, kryžiams, kitiems darbams daug įtakos turėjo senosios kalvystės tradicijos. Kartais pajuokaudavo, kad net pati jo pavardė įpareigojo pasukti būtent tokiu keliu – tapti kalviu ir kalti kryžius.

Pažinojusieji kalvių kalvį žino, kad jis buvo tikintis žmogus. Ne kartą sakęs, kad kryžius, kaip ir nuoširdi malda, yra gerų emocijų skleidėjas. Meistras žinojo, kad malda gali padėti žmogui pačiose įvairiausiose situacijose. V. Kryževičius manė, kad ir kalviu tapo Aukščiausiojo valia.

Tautodailininkas buvo įsitikinęs, kad ir ligas, ir bėdas galima įveikti prašant atleidimo. Jam buvo svarbus posakis: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“.

„Dievo sukurtas žmogus tobulas tol, kol nedaro nusižengimų, kurių pasekmės gali eiti net per keletą kartų“, – tokius žodžius ne kartą yra sakęs šviesaus atminimo tautodailininkas kalvių kalvis V. Kryževičius.